Kažkurią čia diena susizgribau, kad šiemet neperskaičiau nė vienos Ian McEwan knygos, tai norėjau pataisyti visą tą reikalą ir ėmiausi jo debiuto- The Cement Garden.

Manau, jog visiems iškart pasidarė aišku jau nuo pirmosios jo knygos, kad čia neeiinis rašytojas.

Knyga yra apie keturių brolių ir sesių makabrišką paslaptį, palaidotą po cementu.

Knyga trumputė, bet labai stipri, o McEwan kaip visada meistriškai žaidžia su kontrastais- juoda paslaptis ir vaikiškas naivumas, mirtis ir svajinga, tarsi per sapnus išgyvenama vasara. Daug kur rašoma, kad knyga primena W.Golding “Musių valdovą”, nes nagrinėja panašią temą- kai vaikai lieka vieni, kai nėra suaugusių, kurie palaikytų egzistuojančių taisyklių struktūrą, kas vyksta tada?

Ne “Feel good”, o “feel bad” knyga, bet rekomenduoju. Yra ir filmas sukurtas, bet jame akcentai sudėlioti kiek kitaip nei knygoje.

O po “Cementinio sodo” perėjau iškart prie “The Forgotten Garden”, autorė K.Morton. Šitoje knygoje, kaip ir “Cementiniame sode” siužetas sukasi aplink šeimos paslaptis. Tik Kate Morton tą paslaptį narplioja per tris kartas, tad knyga apima laiką tarp maždaug 1900 ir 2005ųjų (McEwano sode pasakojimas vyksta vieną vasarą)

Vieną kartą (taip taip, kaip pasakose… Nes pasakos vaidina didelį vaidmenį šitoje knygoje) Australijos uoste randama keturmetė mergaitė, ji laivu atvyko iš Anglijos, bet ji nesako nei savo vardo, nei kur ji gyvena. Vienintelis dalykas, kurį ji papasakoja yra tai, kad Autorė-Pasakų pasakotoja liepė jai slėptis ir nesakyti niekam savo vardo.  Po daug metų mergaitės anūkė perims užduotį išsiaiškinti šeimos paslaptis.

Knyga tikrai mane įtraukė, kaip K.Ž.L. rašė, knyga priskiriama juodųjų skylių kategorijai. O kaip kitaip, kai pasakojimas yra apie anglišką dvarą, paslėptą sodą, raudonplaukę pasakų rašytoją, labirintą, baltą lagaminą, pasakų knygą su išplėšytais puslapiais?

K.Morton moka sukurti mistišką ir sugestyvią aplinką, o kai į šitą lygtį dar įtraukiamos baisios pasakos ir Viktorijos periodo Londonas, tai tokiai angliofilei kaip man, gero skaitymo valandos garantuotos.

Bet bet… turiu paminėti ir knygos silpnąją vietą- tą 2005ųjų meilės istoriją. (Žiovauju). Na ta meilės istorija tai tikrai šiaip sau, tokia kone iš meilės romano. Galėjo autorė apsieiti ir be tos istorijos, juo labiau, kad knygos veikėjos moterys iš tos giminės visos tokios stiprios buvo, visos sugebėdavo sunkius dalykus nuveikti, o čia tas padėjėjas-meilės objektas tarsi susilpnina  Cassandros portretą.

Jei patinka knygos apie giminės paslaptis ar pasakojimai apie giminės kartas, tai “The Forgotten Garden” turėtų tikrai smagiai susiskaityti.

 

K.Ž.G