Kitokios

Tikėjaus, kad šita knyga bus psichologinis romanas, pasakojantis apie moteris, pasirinkusias neturėti vaikų. Gal aš visai netiesi, bet man ši knyga labiau susiskaitė ne kaip tokią temą nagrinėjantis tekstas, o kaip detektyvas. Na, taip, būdamos studenčiokės merginos norėjo išsiskirti iš minios ir pamaištauti prieš visuomenę, o maištui reikėjo susirasti kokią temą – geriausia šokiruojančią, taip, galiausiai ta jų grupė yra jungiamoji tema, bet vis tiek perskaičius man net nesusidarė įspūdis, kad sprendimas neturėti vaikų yra pagrindinė knygos idėja.

Paklausite tada, o tai kokia ta pagrindinė idėja tada? Na, kaip tikriausiai priklauso detektyvui – žmogžudystės ir jų motyvai. Nebuvimas motina, o gal tiesiog papraščiau – vienatvė, man tokia lyg šalutinė tema, kuri tik priduoda knygai psichologinio atspalvio. Man, žinoma, kyla klausimas, kodėl knyga sukėlė tokias diskusijas Izraelyje, juk nėra ji dvidešimties metų senumo ir kažkaip labai baisiai jau šokiruojanti. Su ortodoksų požiūriu kaip ir viskas aišku, bet nemanau, kad labai ten ortodoksai tokias knygas skaito (bet, aišku, čia dėl visko galiu klysti), negi vajus buvo sukeltas modernių žydų?

O iš tos temos, na, taip, būdamos jaunos prisiekė, na, taip susitarė, buvo tikėtina, kad atsiras susitarimo išdavikių, na, bet ko norėti, kai susitariama tokia tema? Vietoj visų nutikusių nesąmonių gal reikėjo visoms susitikti prie vyno ir pažvengti iš jaunystės kvailysčių arba bent pasitikrinti, ar kažkieno požiūris į gyvenimą nepasikeitė?

Tai jei būčiau skaičius knygą kaip detektyvą, su lūkesčiais detektyvui, tai ir suskaičius būčiau kitaip, o kai tikėjaus sunkios ir jautrios temos, tai nu, ką žinau, tada nieko gero. Tai va ir likau tokia biškį nesupratus, ar aš nesupratau, ar tiesiog knyga netinkamai supoziciuonuota. O sąmoningo pasirinkimo neturėti vaikų tema yra labai įdomi. Dar įdomiau yra tikri tokio pasirinkimo motyvai ir ar to pasirinkimo nesigailima, kai traukinys jau nuvažiavęs. Labai įdomi tema, bet jos šioje knygoje tik nuotrupos.

_______________________________

Už knygą nuostabiu viršeliu dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Jie grįžta per pilnatį

Jie-grizta-per-pilnati-817

Neduokite savo vaikams ir paaugliams šios knygos paprastą dieną, jei nenorite, kad jie skaitytų naktį po antklode pasislėpę. Juo labiau neduokite pilnaties metu, žinote, garsiai perskaityti burtai, neduok die, ims ir suveiks. Na, nebent jums patinka, kai jūsų vaikai kažkur dingsta ir leidžia jums patiems ramiai skaityti savo knygas. Patarčiau štai taip – geriausia pradėti skaityti šeštadienio ryte – per savaitgalį greičiausiai ramiai įveiks, gerai išsimiegos ir nepradings. Nors ką gali žinoti…

Vilnius dabar labai populiarus. Ypač rašytojų tarpe. Staiga vieną dieną atsibudome ir supratome, kokioje lobių skrynioje gyvename (beje, labai įdomu pasidarė, ar “Silva Rerum” jau įtraukta į mokyklos programą, ar ne. Gal kokia mokytoja galėtų pakomentuoti? O gal knyga per populialari, kad būtų įtraukta į nuobodųjį privalomų skaitymų klubą?) Taigi, dideli skaito “Silva Rerum”, maži ir per vidurį skaito “Mano Vilnius mano” ir “Jie grįžta per pilnatį”. Ir man savęs paauglės labai gaila, kad neturėjau šių knygų, nes dabar tik galiu bandyti įsivaizduoti, kaip man šios knygos būtų nerealiai patikusios. Nes juk visą laiką skaitydavome, kaip nuotykiai nutinka visur kažkur už jūrų marių, bet tik ne čia, ne šalia, ne Vilniuje, stebuklų ir vaiduoklių mieste.

O vaiduokliai ir ateiviai iš praeities šioje knygoje žavingi. Tikrai, paskaitykit, pamatysit. Kaip gi kitaip – juk princai, karalaičiai ir kunigaikščiai, rūmų intrigos, miesto budeliai, magai, apsišaukėliai, mokslininkai ir visi kiti. Stebuklingas miestas, vos ne pasaulio bamba. Eina sau, jėga. Einu pro langą pažiūrėsiu. Gerai, kad ne pilnatis.