Jose Saramago toks ryškus stilius, kad niekaip su kitais rašytojais nesumaišysi. Jokių kalbinių vingrybių, vos ne faktų vardinimas – kas būtų, jei. Toks sakyčiau labai jau arti publicistikos, vos ne kaip laikraštį skaitytum. Jo dar esu skaičius “Kai mirtis nusišalina“, turėtų būti rekomenduojama knyga visiems naujos longivity mados fanams. Na, o “Aklumas”, sakyčiau, yra suaugėlių “Musių valdovas”. Vietomis taip žiauru, kad net norėjau mest, bet stipriai “užsimerkiau” ir klausiau (audio) toliau, nenumesi gi pakeliui iš bajurumo ir nevilties.

Na, ir šiaip buvo labai įdomu klausyti po kovido pandemijos, nes knygoje pasaulį taip pat ištinka pandemija, tik aklumo. Staiga lyg niekur nieko apanka vienas žmogus (kaip ten jie vadinasi, Case zero, ar kaip), kuris nukeliauja į akių kliniką ir “užkrečia” aklumu visus ten buvusius pacientus ir savo gydytoją, o prieš tai dar ir gerą jam padėti gatvėje suskubusį žmogų, kuris ne toks jau ten geras pasirodo, nes prieš pats apakdamas dar susigundo pavogti nelaimėlio mašiną. Kažkaip susipratusi valdžia nutaria akluosius izoliuoti (visi ten jau buvom, izoliacijoj, tad tikrai knyga šiandieninėj perspektyvoj įdomiai skaitosi), na, o izoliacijoje prasideda “Musių valdovas 2” pagal suaugusiusius. Maža tikrai nepasirodys.

Bejėgystėje tikrai mažai demokratijos. Grįžtama į pirmykštę stadiją, kur kas stipresnis, tas nustato taisykles. O taisyklės žiaurios – ribojamas maistas, reikalaujama seksualinių poreikių patenkinimo ir, kaip visada, labiausiai kenčia moterys. Įdomu stebėti, kaip svarstomi pasipriešinimo variantai, kaip nuleidžiamos rankos, išskysta didvyriškumas. Nieko naujo, deja. Žinia, laisvi esame tiek, kiek laisvas yra labiausiai pažeidžiamas visuomenės narys.

Įdomi knyga, bet iki kitos Saramago norisi padaryti šiokią tokią pertrauką, nes jis toks negailestingas su savo tiesa.