Šiandien pabaigiau skaityti visai neseniai mano atrastos švedų rašytojos Eva Adolfsson knygą “Mažutė istorija”. Doktorantė rašo savo disertaciją, vyksta į konferenciją, susipažįsta su kitu mokslininku ir įsitraukia į mažutį romaną, kuris turėjo baigtis oro uoste, jiems abiems išskrendant skirtingomis kryptimis. Tik ta mažutė detalė, apie kurią ji nepagalvoja, yra ta, jog mažų ir nereikšmingų meilės istorijų nebūna.

Eva Adolfsson, kiek žinau, nėra išversta, į lietuvių kalbą, tai per daug čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad nepaprastai džiaugiausi, kai perskaičiau jos vieną ankstesnių knygų. Tikrai džiūgavau, nes radau rašytoją, kuri literatūros geografijoje yra  kažkur tarp Vandos  Juknaitės (“Stiklo šalis” man yra vienas gražiausių šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinių) ir Agnetos Pleijel (“Žiema Stokholme” – myliu myliu myliu). O praėjusią savaitę buvo pranešta, jog ji po ilgos ligos mirė. Tai iš liūdesio paėmiau “Mažutę istoriją” ir perskaičiau dabar, nors buvau planavusi tą daryti vėliau.

Skaičiau apie tą mokslininkę ir jos mažutį romaną su kitu mokslininku, ir prisiminiau, jog praėjusiais metais taip sutapo, jog skaičiau net keletą knygų, kurių veikėjai- universiteto dėstytojai (dažniausiai, žinoma, žavūs literatūros profesoriai), nulydimi ilgesingų studenčių žvilgsnių ir dėvintys velvetines kelnes arba švarką (kaip kokia akademinė uniforma) permiega būtent su kokia priklydusia bohemiška studente ir visai nemato tame nei problemos nei savos kaltės.(Pavyzdžiui,  J.C.Oates “Beasts”, J.M.Coetzee “Disgrace”).

Žinoma, visai nenorėčiau, jog knygose nebūtų jokių moralinių dilemų, o visi veikėjai- nors ant žaizdos dėk, bet, prisipažįstu, kad būtent akademinės aplinkos aprašymams esu ypač priekabi, nes tai man gerai pažįstama aplinka.

Tai ir erzinuosi, kai rašoma, jog studentai dieną naktį mokosi (tikrai ne maniškiai, nes ką tik baigiau taisyti jų egzaminus, rezultatai prasti), jog universitetuose nuolat vyksta nepaprastai intelektualūs pokalbiai (tik ne manajame fakultete. Per pietus  šiandien buvo kalbėta apie pelargonijų persodinimą, princesės Madeleine nutrauktas sužadėtuves ir agurkus ant sumuštinių).

Profesoriai knygose ir filmuose būna labai charizmatiški ir gana išvaizdūs (nepažįstu tokio nė vieno) ir ,kaip jau minėjau, dėvintys velvetinius rūbus (štai čia pagaliau tikra tikra teisybė. Dar reikėtų nepamiršti dėmėto kaklaraiščio).

Įtariu, kad gydytojus erzina jų darbo aprašymas, mokytojai juokiasi iš to, kaip vaizduojamas darbas mokyklose, inžinieriai ironiškai šypsosi, kai apie savo darbo specifiką perskaito romane.

Tad, prašom papasakokit, kokius jūsų darbo aprašymus ir kokiose knygose jūs radot. Ar teisybė knygose parašyta?

K.Ž.G