Žmona su paslaptimi / The Man in the Wooden Hat

Na, kadangi sulaukiau lietuviško pavadinimo (kuris, nors ir toli nukrypsta nuo originalo, bet tikrai labiau į temą, nei pirmosios knygos pavadinimas) ir viršelio, tai prisiruošiau parašyti įspūdžius savo perklausytos knygos (tiesa, nespjaučiau ir į vertimo skaitymą).

Vis galvoju, kuri man knyga patiko labiau – “Vyras be trūkumų”, ar žmona su trūkumais, vadinamais paslaptimis, bet kaip jau su tokiom knygom būna, man jos susiliejo į vieną ir tapo nebeatskiriamos. Kas skaitėt The Old Filth (pirmoji knyga), tai žinot, kad pirmoje knygoje istorija pasakojama iš vyro perspektyvos, o šioji iš moters. Ir pirmos knygos skaitytojas net neįtara, kokia pagazuota ta pirmosios knygos protagonisto žmona, kuri šiaip pirmojoje knygoje šian bei ten šmėkstėli, kolei staiga numiršta palaiminga mirtimi.

Žodžiu, už gražaus fasado, kaip visada, paslaptys, įvykusios ir potencialios, istorijos, racionalūs ir apgalvoti poelgiai, niekam nepapasakotos istorijos, tylūs nusivylimai ir naivūs įsivaizdavimai, kad pažįsti kitą žmogų.

Įspūdingiausia knygos vieta man yra pradžioje, kai pagrindinė veikėja Betė lemiamu gyvenimo momentu atsiduria tarp dviejų vyrų ir su vienu, deja (o gal ir ne deja, istorijoj, kaip sakant, “jeigu” nebūna), susitinka viena valanda per vėlai… Tai čia, toks momentas man prisiminė, kaip mūsų su KŽG. Literatūros mokytoja, apie kurią KŽG papasakojo šiame poste, mus jaunas ir naivias mokė, kad netekėtumėme už nemylimų vyrų, nes kai sutiksime mylimą, viskas virs tragedija. Mūsų literatūros pamokos buvo apie gyvenimą.

Tad, nors knyga ir nebuvo didelis wow, bet stoja į knygų, kurias verta perskaityti lentyną, o su “Vyru be trūkumų” susiporuoja į gerą porelę, tikrai vertą dėmesio.

Vyras be trūkumų / Old Filth

 

Vyras be trūkumų

Nepatinka man šitos knygos pavadinimas, nors tu ką. Originalus pavadinimas nelabai išverčiamas – Old Filth slepia akronimą Failed in London, Try Hong Kong, tad vertėjai ir leidyklai tikrai teko susidurti su iššūkiu, tik, manau, nelabai pavyko, nes pavadinime “Vyras be trūkumų” lyg ir galima užčiuopti ironijos, bet gal labiau knygą perskaičius, nei ją renkantis. Situaciją gelėbja viršelis, kuris, mano akims – puikus.

Man visada patiko knygos, kurios savo kontekstine istorija verčia skaitytoją nuo sofos tiesiai pasauliui į glėbį. Ši knyga lengvai papuola į šią kategoriją – pasakoja istoriją apie britų imperijos laikus ir kaip būdavo elgiamasi su tolimose imperijos žemėse gimusiais vaikais. Kad jie užaugtų tikrais imperijos piliečiais britais – būdavo visai mažučiai išplėšiami iš aplinkos, kurioje gimė, ir perduodami šeimoms Britanijoje. Taip kartais visiškai prarasdavo ryšius su biologine šeima ir tėvais (kuriuos pasiekti laivu galėdavo užtrukti net iki keturių mėnesių), prisirišdavo prie savo naujųjų globėjų, o galiausiai užaugdavo bejausmiais, perlaužtais žmonėmis, kurie nemokėdavo mylėti savo vaikų.

Knyga labai įdomi dėl istorinio konteksto, man labai patiko knygos nuotaika, tas paviršinis stojiškumas, bet kažko vis dėlto knygai trūksta, kad išsipildytų Edvardo paveikslas. Man liko neaišku, kaip jis jautės dėl to, kad neturėjo vaikų, kaip jį įtakojo žmonos santykiai su nespoilinsiu, kuriuo žmogumi. (Gal nesupratau?). Manau, kad tai buvo labai esminiai jo asmenybės aspektai, kurie liko neišvystyti, man paliko neatsakytus klausimus. Pagal tai, kaip knyga baigiasi, nelabai įsivaizduoju, kaip tie klausimai būtų atsakyti kitose knygose. Kadangi antroji dalis jau verčiama, iš smalsumo, būtinai skaitysiu.