Pradėjus sąrašą kažkaip užėjo noras bent kažką lietuviško įdėti. Šitos tai tikrai seniai skaitytos. Mokykloje. Bet man iš tikro patiko, tad tebūnie mano šimtuke.

A. Škėmos Balta drobulė tikriausiai man yra vienas toookiausių lietuviškų kūrinių. Pasiėmiau knygą, o ji visa pribraukyta-prirašyta pastabų – įdomu pažiūrėti, pavartyti – matau, kad rašiau rašinį. Iš visokių užrašų matau, kad tuo metu klasėj masiškai klausėmės Kipro Mašanausko Requiem. “Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulenis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter (tas pats, bet kitaip); aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.” Kaip smalsu būtų paskaityti tą savo rašinį. Tikrai. Pažiūrėti, kaip veikė mano smegenys prieš daugiau nei dešimt metų. Prisiminti.

Keturi. Vinco Mykolaičio Putino Altorių šešėly. Na, neturiu šitos knygos namie, gal pas mamą, o gal buvo iš bibliotekos, bet irgi buvo gerokai suskaityta :). Man visada įdomu, kaip kunigai rašydavo apie visokius, na, taip grubiai tariant, nusidėjelius :). Putinas apie kunigo meilę, Vaižgantas (atrodo, kad Vaižgantas, lygtais Dėdėse ir dėdienėse, ar kur ten) rašė, kaip kažkokia kaimo merga sugriešino kaip tik bažnyčios varpams skambant po mišių. O gal ten Vienuolio Paskenduolė buvo, visai nebeatsimenu, susimaišė viskas.

Ar vertos šitos dvi šimtuko?

|patriotiška|