Abir Mukherjee jau patikrintas autorius, tad jo Kaltukos detektyvų seriją mielai skaitau – kol kas nepasitaikė jokių loginių fantastikų, kurios detektyvą teisiog numarina.

Ketvirtoji Semo Vindemo byla man pasirodė mažiausiai egzotiška iš visų keturių, ko šiek tiek gaila, nes Indijos subtilybės tikrai yra stiprus šios serijos prieskonis. Pirmoji knygos dalis gal kiek užtęsta ir pritrūko įtampos, bet antrojoje autorius susigriebia, užduoda įtampėlės ir skaitytojui belieka džiaugtis, kad rytoj nereikia į darbą ir gali skaityti iki pabaigos.

Na, o detektyvų ir trilerių siužetų aprašinėti nematau reikalo, bet jei labai labai trumpai – mūsų herojus išvažiuoja į ašramą gydytis priklausomybės nuo opijaus ir čia jį visai netikėtai pasiveja praeitis iš Londono laikų, kai Semas, jaunas karjerą pradedantis pareigūnas, susiduria su pasaulio neteisybėm, kurios palieka dūšioj nuoskaudą ir kartėlį. Tos neteisybės per gyvenimą Semas gauna pilną dozę su kaupu, tik gyvenimo patirtis priverčia į ją skirtingai reaguoti, ką skaitytojas ir pamatys knygos pabaigoje.

Taigi, Mukherjee gerbėjai drąsiai gali tęsti pradėtą seriją, o visiems ieškantiems gero detektyvo – siūlau pradėt nuo serijos pradžios, nors visas knygas galima pavieniui skaityti, bet, man atrodo, smagiau sekti Vindemo istoriją nuosekliai. O man jau smalsu, kokia bus penktoji byla, tikiuosi ji jau laukia Rasos Drazdauskienės vertimų eilėj.

___________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”