Aš beveik neskaitau lietuvių autorių knygų, o jei skaitau, tai retai. O dažnai ir nusivyliu. Prėjusiais metais perskaičiau tik vieną lietuvišką, knygą, o šiemet tikrai daugiau, tai bent jau ta lietuviška sąžinė negrauš.

Per šią savaitę perskaičiau net dvi lietuviškas knygas (vien už tai man neturėtų atimti pilietybės): G.Radvilavičiūtės “Šiąnakt aš miegosiu prie sienos” ir A.Matulevičiūtės “Ilgesio kojas”. Kaip ir mano kolegė žiurkė L likau sužavėta G.Radvilavičiūtės tekstais. Kai Dievas dalino visokias dovanas, G.Radvilavičiūtė, man atrodo, į eilę kalbos dovanai gauti stojo du kartus.

Taip žaismingai, bet kartu ir brandžiai žaisti tekstu nedaugelis gali. Ir esė žanrą mano akyse reabilitavo, ir šimtą smagių psichologinių pastebėjimų į tekstą įpynė, ir kas man labiausiai patiko- kad tose jos esė nėra jokių atsitiktinumų.

Autorė mesteli kokį žodį, įdomią trumpą istoriją, o po to vėliau prie jos grižta. Taip esė būna stiprios struktūros, o ne kokia palaida minčių bala.

Būtent tokio išbaigtumo, rankoje laikomo ir nepaliedžiamo minties siūlo pasigedau A.Matulevičiūtės knygoje “Ilgesio kojos” (Ačiū, miela drauge, kad atsiuntei man šitą knygą. Labai gražus siurprizas).

Tekstas man dažnai rodėsi perdėm fragmentiškas (nors ir subtiliai elegantiškas), pasigedau stipresnių jungčių tarp atskirų novelių. Nors tai, kad autorė tikrai sugeba pastebėti gražias psichologines detales, yra faktas.

O ir pats pasakojimas sukėlė man šimtus minčių. Knygoje vienoje vietoje rašoma apie Tėvynę, o aš atvirai prisipažįstu, jog “Tėvynės”sąvokos niekada nenaudoju, kai kalbu apie savo emigrantišką patirtį ir savąjį ryšį su namais. Sakau “Lietuva”, sakau “Namai”, sakau “Klaipėda”, bet žodžio “Tėvynė” nenaudoju. Nekimba jis prie manęs, ir tiek. Puikiai tinka B.Brazdžionio eilėraštyje, bet nelabai tinka mano gyvenime.

Dar vienoje novelėje autorė naudoja žodį “nutautėjimas”, o jo taip pat nėra mano galvoje, kai mąstau apie save ir Lietuvą/Namus/Klaipėdą. Mano emigrantiškoje galvoje nėra tokių dimensijų. Gal todėl, kad drąsiai sakau, jog mano namai čia Švedijoje? Gal todėl, jog jaučiuosi kaip kaip Liūnė Sutema, kuri  viename savo eilėraščių sako, kad “Nebėra nieko svetimo”?

“Nebėra nieko svetimo,

medis, kurio nepažinau, išaugo,

išsišakojo mano akyse-

(…)

Nebėra nieko svetimo-,

ir niekad dar nebuvo manyje

tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė”

K.Ž.G