Šiandien visiems labai rekomenduoju paskaityti Kęstučio Urbos straipsnį “Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją”
Kelios labiausiai patikusios vietos:
“Nesunku suprasti, kad programos rengėjai, užsimoję per literatūros pamokas pateikti Lietuvos pasakojimą, apsiribojo lietuvių autoriais. Visų ketverių metų (5–8 klasių) programos privalomoje dalyje yra tik septyni užsienio rašytojų kūriniai. Ar tokiu būdu tikrai ugdomas tautiškumas, ar labiau… provincialumas? ”
“Naujoji literatūros programa yra unifikuota, autoritariška, smulkmeniškai reglamentuojanti. Galima pamanyti, kad jeigu vienos mokyklos penktokams leistume analizuoti J. Biliūno „Joniuką”, o kitos – „Brisiaus galą”, sugriūtų Lietuvos valstybė.”
” Programa visiškai susiaurina literatūros paskirtį, apsiriboja „Lietuvos pasakojimo” perteikimu, kaip ne sykį joje kartojama, ir ignoruoja mokinio psichologijos ypatumus, suvokimo galimybes. Programos svorio centras – tautosaka, senoji raštija, taip pat dokumentiniai rašiniai. Atidžiau patyrinėjau pirmojo koncentro (5–6 klasė) turinį. Iš aštuonių temų (lengva suprasti, kad tai sutaptų su vadovėlio skyriais) net keturios beveik ištisai grindžiamos tautosaka ir mitologija (smulkioji tautosaka, liaudies pasakos, sakmės, legendos). Ir nė nemanykite, kad tautosakos nebėra kituose koncentruose… Pasaulio sukūrimas Biblijoje, K. Donelaičio „Metų” „savitumas ir grožis”, M. Daukšos „Postilės” prakalba… Rekomenduojama pavartyti K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyną”… Tai tik keletas fragmentėlių, už kurių kliuvo akys penktokų–šeštokų programoje. Suskaičiavau (neabejoju, jog su tam tikromis paklaidomis), kad privalomoje šio koncentro programos dalyje yra 67 kūriniai. Tarp jų, kad ir labai stengdamasis, aptikau tik 8 kūrinius, kurie yra specialiai tam amžiui rašyti, kitaip tariant, priklausytų vaikų ir paauglių literatūros diskursui. Žinant, jog kaip tik dešimtmečiams–dvylikamečiams sukurti didžiausi literatūros lobynai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, darosi daugiau negu apmaudu”
“Jeigu 9–10 klasių literatūros programą paduotume eiliniam piliečiui, šiek tiek besiorientuojančiam humanitarinėje kultūroje, jis turbūt spėtų, jog programa skirta filologijos studentams. Solidus antikinės literatūros kursas (6 mitai, trys kalbos, „Iliada”, „Antigonė”), septynios ištraukos iš Biblijos, trys skyriai viduramžių literatūrai. Tai vis dešimtokų daliai. Devintokų programos bendroji tema „Mitologija ir tautosaka – tautos kultūros ištakos”. Nenustebkime, kad penki iš aštuonių programos skyrių skirti folklorui ir senajai literatūrai. Literatūros programos kūrėjai itin dėmesingi neliteratūriniams žanrams: Gedimino, Vytauto ir kitokie laiškai, ištraukos iš Malalos ir Bychovco kronikų, pokalbiai su Norbertu Vėliumi, Marija Gimbutiene… Ypač stebina kalbos: „Periklio kalba laidojant korintiečius”, „Sokrato kalba teisme”, S. Gedos „Kalba Persitvarkymo Sąjūdžio mitinge”, V. Landsbergio „Kalba Jungtinėse Tautose”, N. Sadūnaitės „Kalba teisme”… Literatūrinio lavinimo pamokose!”
“Sutinku, negalima atriboti vaiko ir paauglio nuo tautosakos. Taip pat nerasčiau savo aplinkoje žmogaus, kuris neigtų, kad mokykloje būtina ugdyti patriotizmą, tautiškumą. Literatūra gali prie tų dalykų prisidėti. Bet negalima literatūros dėstymo susiaurinti iki vienos funkcijos. Ne tik literatūros pamokos turi ugdyti patriotizmą. (Kiek žinau, 9–10 klasėse dėstomas pilietinio ugdymo kursas?..) Pagaliau, visiškai prarastas saiko jausmas užprogramuoja atvirkštinį rezultatą. Pabandykite vaikui kasdien kartoti „Mylėk Lietuvą, mylėk Lietuvą”, ir jis netrukus pradės tos Lietuvos nekęsti. Juk tam ir egzistuoja pedagogika kaip mokslas ir kaip menas, kad gebėtume subtiliai ir adekvačiai veikti augantį žmogų.”
Aš galėčiau šitą K.Urbos straipsnį cituoti ir cituoti.
Ko siekia šitokia programa? Literatūra mokykloja dažnai naudojama kaip priemonė pilietiškumui, patriotiškumui ugdyti. Ji dažnai traktuojama tarsi įrankis vienam ar kitam tikslui pasiekti. Toks instrumentinis požiūris į literatūrą indikuoja prastą suvokimą apie skaitymo ir literatūros jėgą ir naivumą, kai manoma, jog absoliučiai viską reikia sudėti į mokyklinę programą.
K.Urba puikiai rašo apie literatūros programos tikslą mokykloje “Visada maniau ir manysiu, kad svarbiausias mokyklos uždavinys – suformuoti, išsaugoti, įtvirtinti pozityvų augančio žmogaus santykį su literatūra, su knyga, išugdyti sąmoningą skaitytoją, profesionalų literatūros suvokėją ir mylėtoją, bet jokiu būdu ne mokslininką ar kritiką. Na, dar – parodyti literatūros pasaulio įvairovę, išmokyti susirasti knygą sau. Taigi profesionaliam skaitytojui tikrai būtina suvokti kai kurias literatūrologines kategorijas, terminus – bet tik tam, kad geriau suvoktų žmogiškąjį literatūros turinį ir estetinę jos veikmę. Būtina ir tam tikra literatūros procesų samprata. Bet ar būtinos nuoseklios literatūros istorijos žinios, tikrai abejočiau. Man ne kartą yra pasirodę, jog literatūros pedagogikos strategus persekioja baimė, kad žmogaus raida baigiasi su mokyklos baigimu. Iš jos – pastangos sugrūsti į programą kone viską, kas sukurta per kelis šimtmečius. (Ką ten – per tūkstantmečius!) Tik išsinešdamas iš mokyklos pozityvų santykį su literatūra, žmogus ir toliau dalyvaus humanitarinėje kultūroje. Arba paprasčiausiai – skaitys knygas.”
K.Ž.G
knyguziurkes.com 