Būna ir gerų naujienų?

Apvainikuota Nacionalinė biblioteka. Kas su manim lažinsis, kada čia įeis pirmasis lankytojas?

Baigtas dar vienas Nacionalinės Mažvydo bibliotekos pagrindinio pastato rekonstrukcijos etapas. Džiugi naujiena. Bet įtariu, kad šis etapas turėjo būti baigtas kokiais 2008 m., kad švenčiant tūkstantmetį tauta turėtų Nacionalinę biblioteką. Ir tikriausiai, kaip visada, atsirado visokių kitokių prioritetų (neminėsim čia visokių Valdovų rūmų). Kada atsiras politikas, kurio ne deklaruojamas, o tikras prioritetas bus Nacionalinė biblioteka, o ne Nacionalinė pinigų plovykla? Tyrimai rodo, kad penkiolikmečiai nesupranta, ką skaito, o mūsų valstybėje vis dar atsiranda kitų reikalų (žinoma, avinų banda lengviau manipuliuoti)? Ir nors etapo baigtuvės gera naujiena, pagal vaizdelį nuotraukoje neatrodo, kad tame pastate jau greitai apsigyvens knygos…

|burbanti L|

Norėti niekas nedraudžia

Aš šiemet Kalėdoms užsiprašiau šitų knygų

A.Baricco “Emausas”
Eugenides “Jaunosios savižudės”
S.Rushdie “Florencijos kerėtoja”
Didžiųjų žmonių meilės laiškai
R.Bolano “2666”
S.Combuchen “Spill” (August premija 2010)
D.Nicholls “One Day”
M.V.Llosa “Aunt Julia and  the Scriptwriter”

 

O kokių knygų tu norėtum gauti Kalėdoms?

 

K.Ž.G.

A.Baricco “Emausas”
Eugenides “Jaunosios savizudes”
S.Rushdie “Florencijos keretoja”
Didziuju zmoniu meiles laiskai

R.Bolano “2666”

S.Combucjen “Spill” (August premija 2010)

D.Nicholls “One Day

M.V.Llosa Aunt Julia and  the Scriptwriter”

Tylus tikėjimas angelais

 Nu, šakės, man ir sekas paskutiniu metu užsirauti ant visokių baisybių, žmogžudysčių ir kitų “nuostabių” dalykų. Na, iš dalies pati kalta, nes jau labai reikėjo šitą ant viršelio išgirtą knygą (“vienas laukiamiausių ir perkamiausių skaitinių Didžiojoje Britanijoje 2008 m.”) grąžinti į biblioteką, na, žinot, Kalėdos, skolos ir visa kita. O aš taip nemėgstu mest knygų į šoną, o apie vidurį taip norėjos, bet paskui persiritau į antrą pusę ir visai susiskaitė.

Na, knyga lyg ir detektyvas, lyg ir psichologinis romanas su detektyvo elementais, kažkas panašaus. Ir  antroji knygos pusė mane kažkaip įtraukė, knyga manęs neįtikino ir tikrai nematau nieko tokio ypatingo, dėl ko čia ją jau taip reikėtų pulti ir pirkti. (Tik jau nedovanokit niekam dovanų!) Gal net keista, bet kelias mintis net pasibraukiau, bet tai tikriausiai ir viskas, ką gero gali čia rasti. Nors dabar ir svarstau, kad gal ir negalėčiau taip sakyti, pagrindinio herojaus Džozefo paveikslas toks visai nieko. Įdomu, kad jis knygoje jis yra rašytojas ir netgi parašo dvi knygas, kas sakyčiau yra neįtikėtina sėkmė, turint omeny, kiek nelaimių autorius šiam herojui užkrovė. Tai va toks ir gaunas klaudžiojimas tarp visai gal neblogos knygos ir nieko gero knygos.

R.J.Ellory

“Gedėjimas turėtų tęstis tiek, kiek žydi gėlės. Gyvenimas nestovi vietoje. Nori tiesos? Pasakysiu tau tiesą. Šiandien daug kalbama apie karą. Ankščiau kalbėdavo apie Depresiją. Kad ir kas būtų, žmonės miršta kiekvieną minutę. Nesvarbu – iš bdao, nuo šalčio, ligų ar Ei-dolfo Hitlerio kulkų. Miręs yra miręs, nesvarbu, kaip jis atgula į žemę ar pakyla į orą. Būtent tada žmonės sukrunta lovose. Nauji žmonės gaminami beveik taip pat greitai, kaip seni miršta. Nauji žmonės gaminami papraščiau ir lengviau nei vyšniniai blynai. Taip gamta apsivalo nuo praeities ir pasiruošia ateičiai. Ar supranti mane?”

“Kartais aš manau, kad metai yra tiesos priešas.

Mums senstant, mumyse kaupiasi cinizmas ir kartėlis, mes prarandame vaikšiką nekaltumą, o kartu su juo išblėsta įžvalgumas, leidžiantis mums suprasti žmonių širdis. Pažiūrėk jiems į akis, sakau sau, ir žiūrėdamas pamatysi tiesą, kokie jie iš tiesų yra. Akys yra sielos langai; žiūrėk atidžiai, ir tu pamatysi juose tamsiausių minčių atspindžius.”

|trokštanti gražios knygos|

Advento kalendorius 18 arba NYT penketukas

NY Times paskelbė 2010ųjų geriausiųjų grožinės literatūros  knygų penketuką . NYT literatūrinė skiltis man yra vienas didžiausių autoritetų, tai aš pati nusirašau knygas iš penketuko ir tiesiai į Amazone… Juk NYT taip liepė. Tik dėl to J.Franzen šiek tiek burbu. Gal vis dėlto reikia mesti principus šalin ir skaityti, jei jo knygos tokios geros…

1.J.Franzen “Freedom”

2.A.Beattie “The New Yorker Stories”

3. E. Donoghue “Room”

4. W.Trevor “Selected Stories”

5. J.Egan “A Visit From The Goon Squad”

 

K.Ž.G

Gotikiniai romanai

Kai viename knygų blogų skaičiau įrašą apie gotikinius romanus, instinktyviai pagalvojau: “Na aš tokių tai tikrai neskaitau”, bet gerokai pagalvojusi, turi prisipažinti, jog skaitau ir kad man tokios knygos net labai patinka.

 

O šitame video 05 min 5 sek galit pamatyti man pačią baisiausią sceną iš Džeinės Eir

 

 

 

K.Ž.G

Laiškutis

Man labai patinka pirkti senas knygas internetu iš mažų antikvariatų.

Jos visada būna gražiai supakuotos, dažnai jose būta antikvariato skirtukas ir koks nors mažas laiškutis.

Šiandien gavau elektroninį laišką iš antikvariato, kuriame užsisakiau J.Grisham “Skipping Christmas”. Jame buvo parašyta

Knygą išsiųsiu šiandien- jei sniegas leis.

Inga Lill

 

 

K.Ž.G

Advento kalendorius 13,14,15 arba trys detektyvai

 

Įtariu, jog ne man vienai angliškieji A.Christie ir A.Conan Doyle detektyvai asocijuojasi su jaukumu. Paradoksas ar ne? Žmogžudystės bibliotekose, baisūs šunys,  kruvini peiliai ir ilgus metus rezgami baisūs planai yra smagūs, jei jie diskuotajami prie degančio židinio, geriant arbatą.

Beje, visai neseniai sužinojau, jog David Suchet, aktoriaus, vaidinančio detektyvą Hercule Poirot, šaknys yra Lietuvoje!  Tv programos Who do You Think You Are metu jis net lankėsi Klaipėdoje, jei teisingai prisimenu ir Kretingoje.

O čia- detektyvinės dovanos

A.Christie "The Murder on the Orient Express"

Apyrankės pakabukai- su knyga susiję daiktai:  Hercule Poirot skėtis, princesės Dragomiroff žiedas, vagono restorano meniu, raktas į pono Ratchett kabiną

 

Hercule Poirot ūsiukai
Skraistė tiesiai iš Sherlock Holms laikų Londono
Elementaru...
Ponios Jane Marple krepšys

K.Ž.G

Sodininkystė

Kažkurią čia diena susizgribau, kad šiemet neperskaičiau nė vienos Ian McEwan knygos, tai norėjau pataisyti visą tą reikalą ir ėmiausi jo debiuto- The Cement Garden.

Manau, jog visiems iškart pasidarė aišku jau nuo pirmosios jo knygos, kad čia neeiinis rašytojas.

Knyga yra apie keturių brolių ir sesių makabrišką paslaptį, palaidotą po cementu.

Knyga trumputė, bet labai stipri, o McEwan kaip visada meistriškai žaidžia su kontrastais- juoda paslaptis ir vaikiškas naivumas, mirtis ir svajinga, tarsi per sapnus išgyvenama vasara. Daug kur rašoma, kad knyga primena W.Golding “Musių valdovą”, nes nagrinėja panašią temą- kai vaikai lieka vieni, kai nėra suaugusių, kurie palaikytų egzistuojančių taisyklių struktūrą, kas vyksta tada?

Ne “Feel good”, o “feel bad” knyga, bet rekomenduoju. Yra ir filmas sukurtas, bet jame akcentai sudėlioti kiek kitaip nei knygoje.

O po “Cementinio sodo” perėjau iškart prie “The Forgotten Garden”, autorė K.Morton. Šitoje knygoje, kaip ir “Cementiniame sode” siužetas sukasi aplink šeimos paslaptis. Tik Kate Morton tą paslaptį narplioja per tris kartas, tad knyga apima laiką tarp maždaug 1900 ir 2005ųjų (McEwano sode pasakojimas vyksta vieną vasarą)

Vieną kartą (taip taip, kaip pasakose… Nes pasakos vaidina didelį vaidmenį šitoje knygoje) Australijos uoste randama keturmetė mergaitė, ji laivu atvyko iš Anglijos, bet ji nesako nei savo vardo, nei kur ji gyvena. Vienintelis dalykas, kurį ji papasakoja yra tai, kad Autorė-Pasakų pasakotoja liepė jai slėptis ir nesakyti niekam savo vardo.  Po daug metų mergaitės anūkė perims užduotį išsiaiškinti šeimos paslaptis.

Knyga tikrai mane įtraukė, kaip K.Ž.L. rašė, knyga priskiriama juodųjų skylių kategorijai. O kaip kitaip, kai pasakojimas yra apie anglišką dvarą, paslėptą sodą, raudonplaukę pasakų rašytoją, labirintą, baltą lagaminą, pasakų knygą su išplėšytais puslapiais?

K.Morton moka sukurti mistišką ir sugestyvią aplinką, o kai į šitą lygtį dar įtraukiamos baisios pasakos ir Viktorijos periodo Londonas, tai tokiai angliofilei kaip man, gero skaitymo valandos garantuotos.

Bet bet… turiu paminėti ir knygos silpnąją vietą- tą 2005ųjų meilės istoriją. (Žiovauju). Na ta meilės istorija tai tikrai šiaip sau, tokia kone iš meilės romano. Galėjo autorė apsieiti ir be tos istorijos, juo labiau, kad knygos veikėjos moterys iš tos giminės visos tokios stiprios buvo, visos sugebėdavo sunkius dalykus nuveikti, o čia tas padėjėjas-meilės objektas tarsi susilpnina  Cassandros portretą.

Jei patinka knygos apie giminės paslaptis ar pasakojimai apie giminės kartas, tai “The Forgotten Garden” turėtų tikrai smagiai susiskaityti.

 

K.Ž.G