Category: Specializuota literatūra

ADHD. Diagnozė ar supergalia?

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).

Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!

Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

~ kzL ~ Leave a comment

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

Pranešėjas ir Prezidentas

~ kzL ~ Leave a comment

Tegul būna įrašas, kad perskaičiau. Nelabai čia ką aprašysi, reiki skaityti. Po “Kabineto”, žinoma, jau buvo galima įsivaizduoti, kas laukia, palyginus su “Kabinetu” šiai, mano požiūriu, pritrūko vientisumo. Ir šiaip ir neramu, ir iki negalėjimo absurdiška, kad, nepaisant visko, kas parašyta knygoje, priklausomai nuo to, kokie bus kiti kandidatai, gali tekti ir pačiai balsuoti už dabartinį prezidentą. Dovydas Pancerovas jau paskelbė, kad išeina iš Laisvės TV kažko rašyt, tai su nekantrumu laukiu.

Pasaulio pabaigos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Naiviai tikėjausi, kad didžiausias mano išgyventas istorijos momentas bus Sovietų Sąjungos griūtis, o nuo tada visi tik į šviesų rytojų. Tik į kitą pusę, nei buvo žadėta iš rytų. Na, o kokioje naujoje karo realybėje gyvename, visiems aišku, tik gal sunkiai suvokiama, kodėl reikėjo sukelti šitokį chaosą – pasaulio taisyklės ir aiškumas visiškai išskydo, o šis neapibrėžtumas bent jau man kelia didžiulį stresą. Neužtenka, kad šiaip esame klimato katastrofos pradžioje, dar esame ir pasaulio istorijos pabaigoje?

“Pasaulio pabaigos istorija” – gera knyga-santrauka, koks gi tas buvo pasaulis iki tol, kaip po dviejų pasaulinių karų buvo kuriamas pagrindas ilgalaikei taikai, kaip ir kodėl vienaip ar kitaip susidėliojo pasaulio jėgos, ir kaip buvo priauginta autokratų ir diktatorių, su kuriais dabar ir tenka stovėti akistatoje, kokie iššūkiai laukia vakarų pasaulio/kultūros rytoj.

Rekomenduoju visiems, primiršusiems istorijos/politologijos/ekonomikos pamokas. Ši knyga – trumpas, jau sukramtytas kąsnis tokiems tinginiams ir/arba laiko neturėtojams, kaip aš. Taip pat geras tramplinas toliau domėtis, aiškintis, skaitinėti. Jau padovanojau ir beveik gailiuosi, nes visai naudinga būtų lentynoj turėti.

_____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Dopamino tauta

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga – dar vienas įrodymas, kad visame kame reikia saiko ir pusiausvyros. Tiek malonumų, tiek skausmo gali būti per daug ir reikia elgtis labai atsargiai tiek su vienu, tiek su kitu. Neužsižaisti malonumuose ir neužsikankinti skausmuose, nes nuo didelio ar per stipriaus skausmo, kaip ir nuo malonumo gali atsirasti priklausomybė. Sakau, kartais skaitydama tokias knygas, galvoju, kad mano fantazija yra kažkur palei žemę, nes kai skaičiau šioje knygoje, kaip žmonės susigalvoja sau teikti malonumą- jūs, rimtai? Iš kitos pusės tai visiems jiems šiknas reikia išspardyt, nes visos tokios nesąmonės nuo per gero gyvenimo (aišku, daugumoje atvejų viskas daug giliau ir sudėtingiau, bet kai kurios bėdos, nu tikrai). Palaikyt tokius Mariupolio rūsy. Panašiai erzino, kaip kovido pirmam lockdowne skaitant Ottessa Moshfegh “Mano miego ir poilsio metai”.

Žodžiu, jei kam įdomu žmonių galimybių ribos (pvz., tupėjimo lediniame vandenyje), irgi gali paskaityt šią knygą, įdomių pavyzdžių galima rasti kaip žmonės bėga nuo vienokios ar kitokios priklausomybės ir pabėga, nu, sakykim gal nuo meškos ant vilko. Gal ir nieko. Gal kitą kartą nuo vilko ant kiškio. Svarbu nežaloja savęs ir aplinkinių.

Buvo visai įdomu suprast tuos hormonų svyravimus, kas kaip veikia ir ką nusveria (aišku, jau nelabai ir atsimenu detalių) bei paaiškinimas, kaip anoniminių alkoholikų ir kitų priklausomybes turinčių žmonių grupės padeda savo nariams, kodėl būna labai griežtos ir kaip apskritai tai veikia. Kaip ištrūkt iš uždaro rato. Knygų žiurkėms bus įdomus skaitymo priklausomybės pavyzdys! Pati autorė prisipažino buvus per daug įnikusi į lengvus meilės ir erotinius romanus. Ir Kindlas tą priklausomybę sustiprino, nes palengvino prieinamumą! Klik ir yra nauja knyga ir net viršelio gėdytis nereikia. Va taip va. Susimąstom, mieli kolegos.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Liūtai ne avys”.

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

~ kzL ~ Leave a comment

Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais | Veronika Urbonaitė-Barkauskienė

Šios knygos visai neplanavau skaityt, nes iš pirmo žvilgsnio į pavadinimą nesusitapatinau su devyniasdešimtųjų karta. Gimus dešimtmečių sandūroj, pastoviai susiduriu prie priskyrimo save vienai ar kitai kartai iššūkiu (tada prisiskiriu tai, kuri labiau patinka). Bet staiga suošus fb skaitytojų bendruomenei pamačiau, kad reikia susidaryti kažkokią nuomonę, nes kitaip išvis būsiu iškritus iš konteksto.

Knyga šiaip labai fainai parašyta, labai įtraukia ir praktiškai perskaitoma vienu prisėdimu, na, gerai, dviem, jei labai spaudžia laikas. Jaučiasi, kad autorė (kurios įrašus skaičiau fb, bet kad Pterodaktilio autorė yra ir knygos autorė sužinojau tik skaitydama knygą) yra gerai atkalus ranką įdomiai rašyti ir svarbiausia – turi ką pasakyti. Veronikos Urbonaitės-Barkauskienės žvilgsnis knygoje žvelgia ir to laikmečio kartos akimis, bet kartu ir lyg ir iš šalies, sociologės akimis – nesusentimentalėja, nepraskysta ir sako taip, kaip yra – objektyviai ir pagrindžiant solidžia patirtim.

Tai ar pavyko man susitapatinti su aprašomąja karta? Ir taip, ir ne. Bet gal dėl personalinių priežasčių – dėl tokios, o ne kitokios vaikystės, dėl tokios ir ne kitokių tėvų, dėl pasiruošimo motinystei labiau ne su iliuzija, kad niekas nepasikeis, o su realia nuostata, kad pasikeis viskas, dėl tuo pačiu laiku vaikų susilaukusių draugių palaikymo komandos (šiaip labai rekomenduoju turėti tą palaikymo komandą), dėl plūduriavimo, kaip sako Beata “laimės ir meilės burbule” ir nesukant galvos dėl alia nueinančios karjeros (niekur ji nenuėjo ir smegenys nesuminkštėjo), dėl labiau realistinio suvokimo, kad visko gyvenime neturėsi, todėl reikia sąmoningai pasirinkti, ką renkiesi turėti ir tada nuoširdžiai džiaugtis tuo, ką turi. Na ir suvokimo, kad gyvenimas yra kaip zebras – balta, juoda, balta, bet galiausiai viskas praeina. Geri dalykai taip pat kaip ir blogi.

Tai labai nesusitapatinus (nes tiesiog daug kas jau praėjo, pamokos išmoktos ir jau kitas gyvenimo etapas), vis tiek labai įdomu buvo skaityti autorės įžvalgas, patarimus ir pasidalinimus. Nes jie ir teisingi, ir atviri – be tikslo išgasdinti, bet labiau su tikslu padėti pasiruošti, nusiteikti, gal kažkam – tiesiog pasiguosti, kad ne tavo vieno/os būsena. Ir žinoma, vienas niuansas – gali būt šimtai patarimų ir patyrusių ekspertų nuomonių, bet dažniausiai viską reikia išgyventi pačiam savo gyvenimo herojui – ir visus “man tai jau tikrai taip nebus” (nuo šios minties bėgu rėkdama, nes būtent taip ir būna, kaip užtenka tik pagalvot, kad nebus), ir beprotystę visokiuose forumuose (o, kad galėčiau sugrąžinti anktyvojoj supermamoj paliktas dienas ir naktis – gerai nors kad smartfonų dar nebuvo), ir kategorišką nuomonę tėvystės klausimais, ir t.t. Tik, žinoma, nepakenks būt paskaičius (ir pagalvojus, kad jau man taip nebus), kaip realiam gyvenime būna, nes tada gal greičiau smegenyse susigulės sveikas požiūris.

Drąsiai dedu į rekomenduojamų perskaityt knygų apie motinystę ir tėvystę lentyną šalia Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama”. Bravo ir norisi daugiau.

Naršymo metas

~ kzL ~ 6 Comments

narsymo metas

Ši knyga suveikia panašiai kaip Marie Kondo maniakinio tvarkymosi knyga, tik šiuo atveju norisi išjungti visus aparatus, suvaldyti savo priklausomybes (su Kondo buvo taip, kad keliaus naktį mest popierių lauk) ir išvalyti smegenis.

Nėra taip, kad knyga būtų labai daug kažkokių naujienų papasakojus, bet jos gėrybė yra ta, kad viskas labai koncentruotai ir trumpai – žodžiu, kaip mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų-rinkėjų lygyje ir kaip technologijų / facebookų kūrėjai naudojasi visokiausiom žmogaus smegenų fizinėm ir cheminėm (hormoninėm) prigimtinėm savybėm, susiformavusiom per tūkstančius metų.

Įdomūs tyrimai ir pastebėjimai apie tai, kaip mobilūs įrenginiai blaško dėmesį net tada, kai tiesiog guli ant stalo arba ramiai (nors mums nuo to tik neramiau) egistuoja kitam kambaryje. Kaip manipuliuojama mūsų dopamino lygiu kol lėėėėtai atidarinėjama programėlė ir kaip mes, kaip bezdžionėlės banano, laukiame like’ų. Žodžiu, nekoks vaizdelis, nekoks, dėl to tikrai verta išsiplaut biškį smegenis. Ir griežtai riboti šitą reikalą vaikams. Nes:

“Dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto nebeliks daugybės darbų, o likusioji tikriausiai reikalaus didelės koncentracijos. Ironiška, kad skaitmeniniame pasaulyje koncentracija yra reikalingiausia ir tuo pat metu nykstanti savybė.”

 

 

 

Gera tokia, kokia yra

~ kzL ~ Leave a comment

gera-tokia-kokia-yraĖmiausi šios knygos, nes mano namuose visai netikėtai (taip, kaip kelininkams kasmet netikėtai ateina žiema) apsigyveno paauglė, o aš vis pagaunu save atsilikus nuo to, kaip netikėtai paauga vaikai. Žinia, jie neauga tolygiai – greičiau šuoliais. Vis tenka vytis. Šioj srity nesinorėtų būt per daug nutolus nuo to, kas vyksta. Nors pavadinimas ir sako, kad padės mergaitėms, iš tikro knyga, mano manymu, orientuota į kiek vyresnes merginas, o kai kurie skyriai apskritai tinka bet kurio amžiaus moterims, nes nagrinėja moterims būdingus elgesio ypatumus. Todėl atsakysiu į fb užduotą klausimą “ar knyga tinka neauginančioms dukrų?” – tikrai taip, tinka įvairaus amžiaus moteriškos lyties atstovėms. Tinka ir vyrams, kad geriau suprastų moteris.

“Gera tokia, kokia yra” mane nustebino gerąja prasme – labai naudingas skaitymas. Knygą gal kiek reikia perfiltruoti per europietišką ir lietuvišką filtrą, kad atsijot amerikietiškas situacijas – jų yra, bet ne per daug.

Mergaitės bręsdamos girdėjo, kad gali tapti bet kuo, bet išgirdo, jog turi būti viskuo.*

O būti viskuo, reiškia būti tobulai, o būti tobulai reiškia neklysti. Kai negalima klysti, negalima rizikuoti, kai nerizikuoji, renkiesi saugiausia variantą. O jis nebūtinai mieliausias širdžiai ir atspindi tavo asmenybę. Merginos įpuola į “stojamųjų kompleksą” – joms puikiai sekasi mokykloje ir universitete, kur gyvenimas matuojamas aiškiomis užduotimis ir pažymiais, bet visiškai pasimeta realiame gyvenime, kai šių kriterijų ir matų nebelieka. Reikia bandyti, klysti, bet tobulybės to ir nemoka ir nenori. Prie viso šito dar pridėkime tai, kad tobulumas turi būti “nerūpestingas” – žodžiu, išlipi iš lovos ir atrodai tobulai, gauni gerus pažymius visai nesimokius arba pasimokius paskutinę naktį ir t.t. Ką daryt?

O kur dar tobulasis pasaulis socialiniuose tinkluose? Nors realiai gal ir nebuvo naujiena, bet kartais taip būna, kad pagaliau įsisamonini tai, kas juodu ant balto užrašyta – berniukai ir vaikinai įlindę į telefonus/kompiuterius didžiąją dalį laiko žaidžia žaidimus, o merginos didžiąją laiko dalį tupi socialiniuose tinkluose, kuriuose vyksta nesibaigiantis grožio ir pasilyginimų konkursas. Kuo visa tai kvepia, jau numatote – like’ų skaičiavimai, fotografavimaisi iš gražiosios/plonosios/-osios pusės ir visi kiti nerealybės reikalai, nuo kurių žmonės kraustosi iš proto, nebepasitiki savimi ir t.t.

Ką su visu tuo daryti? Skaityti knygą (ne tik šią) ir diegti sveiką požiūrį į savo ir į dukros galvą (vien į dukros nesuveiks). Nes, žinokit, nepavyks man sucituoti visų susibraukytų citatų ir taip jau per daug prirašiau, o nesijaučiu parašius viską, ką norėjau… Ir iš tiesų, nors knyga apie merginas, bet verta skaityt turintiems mergaites – kad užbėgtumėt už akių ir bent šį kartą būtumėt priešaky.

Labai rekomenduoju.

*Courtney Martin “Perfect Daughters, Starving Daughters”

Įstabiosios medžiagos: neįprasti pasakojimai apie tai, iš ko sudarytas mūsų pasaulis

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for įstabiosios medžiagos

Prisipažinsiu, šįsyk sugundė viršelis. Šiaip labai mėgstu skaityti mokslo populiarinimo knygas – apie sudėtingus dalykus – paprastai (daugiausia tikriausiai esu skaičius apie kvantinę fiziką – kiekvieną kartą vis iš naujo bandau suprast ir užvertus knygą pamirštu, ką ten supratau), mėgstu ir tingiu, nes nelabai paskaitysi vėliais vakarais, kada smegenys ant išsijungimo ribos, o čia reikia tekstą suprast.

Vienžo, labai patiko šioji. Gal ne visi skyriai vienodai, bet buvo tokių, sakyčiau, stebuklingų. Pavyzdžiui? Na, pavyzdžiui, tokių, kad iš vakaro prisiskaičius, kolegom kitą dieną aiškindavau, kokių stebuklų yra šiam pasauly. Imkim kad ir aerogelį. Eina sau, toks, žinokit, žydras debesėlis, tik ne iš animacinio filmo! O kur dar instrukcijos, kaip pagaminti legendinį samurajų kardą, kuris vienu užsimojimu nukirsdavo priešininkui galvą(aš kaip nukritus iš mėnulio sužinojau iš ko pagamintas plienas – neprisimenu, kurią- fizikos archemijos pamoką šiuo atveju pramiegojau mokyklos laikais).

Taigi atradau visai nežinomų daykų, kai kuriuos žinojau, buvau kažką girdėjus, bet knygos autorius taip smagiai for dummies pasakoja, kad galėtum apie visą pasaulį skaityti ir nenusibostų. Beje, kai skaičiau apie šokoladą, garbės žodis, norėjau vidury nakties lipt iš lovos ieškot šių malonumo molekulių. Spėkit, ar susilaikiau?

Labai rekomenduoju, ypač mokiniams, kuriems niekaip nepavyksta įžiebti meilės fizikai ir chemijai, ir mokytojams, kuriems pritūksta fantazijos tą meilę žiebiant.

Ramūs tėvai, laimingi vaikai

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for ramūs tėvai

Kaip tik šiandien atėjo toks video, kuris atspindi tai, apie ką yra ši knyga.

Knyga, kuri turi būti ant visų tėvų naktinio stalelio (vėl aš apie tą patį). Ji turi būti nuolatos skaitoma (čia primenu sau). (Na, negalioja tėvams, kurie yra patys tobuli ir turi tobulus vaikus. Tiesą pasakius, nemanau, kad taip būna, o jei manote, kad jūs tokie esate, tai susirūpinkite, nes tikriausiai kažko per rožinį debesėlį nematote.)

Kad matytumėte, kiek aš šioje knygoje prisibraukiau (atleiskit, visi, kurie manot, kad tai neleistina)! Dabar vartau knygą – pribraukyta net tušinuku, nes, matyt, tuo metu, po ranka neturėjau pieštuko – jau buvau supratus, kad čia bus darbinė knyga.

Tikriausiai pastebėjot, kad tokių knygų jau esu skaičius ne vieną, bet tikriausiai jų nebus per daug, o ir kiekviena nors ir apie tą patį kalba, bet vis kitokiu kampu, kitokiais žodžiais. Svarbiausia reikia kažkaip įsikalti į galvą, kad blogas vaiko elgesys yra pagalbos šauksmas – jis dėl kažko jaučia nerimą, kažko bijo, dažnai net pats nesuvokia, ko, jam negera – įsivaizduokite, jei jūs taip jaučiatės, o jus dar ateina ir apšaukia mylimiausias žmogus (o juk taip dažniausiai ir atsitinka, deja). Tad pats sunkiausias (bent jau man) žingsnis yra karštakošiškai nesureaguoti į blogą elgesį ir suskaičiavus iki 10, pasistengti suprasti, kame yra jo ištakos.

Taigi, raktas į gerus tėvų ir vaikų santykius yra ramybė. Nes ramioje būsenoje sugebėsite įsiklausyti, ką vaikas nori jums pasakyti nemokėdamas to pasakyti. Sudėtingas reikalas. Ir išlaikyti ramybę, ir suprasti. Dėl to ir skaitau. Kad ir milijoninį kartą, ir vis apie tą patį.

Visiems netobulai geriems tėvams.

 

 

Sapiens. Glausta žmonijos istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for sapiens glausta zmonijos

Jaučiuosi nuveikusi didelį darbą. Negrožinės knygos man labai patinka ir labai įdomu, ir t.t., bet turiu reikalų su jų skaitymu, nes tas skaitymas labiau darbas nei malonumas. Tad, pvz., jei nuvargus vėlai vakare puikiausiai galiu paskaityti grožinę knygą, tai su negrožine taip nepavyksta. Tad ir pats skaitymas ilgiau užsitęsia, tuo labiau, kad šios knygos bereikalingai nereikėjo pūsti – joje ir taip pakankamai teksto, kad knyga būtų stora ir užtektų keliems savaitgaliams ir daugiau. Toks jausmas, kad vieną knygą visą mėnesį skaičiau.

Dabar tai prisijungsiu prie knygą giriančiųjų choro – ji tikrai pagauliai parašyta, tad pats skaitymo procesas tikrai smagus, na, ir, žinoma, naudingas. Kadangi artimiausiu metu ruošiuosi skaityti tokią pat glaustą Lietuvos istoriją, tai “Sapiens” tikrai puikiai papureno istorines dirvas, priminė įvairiausius faktus – puikus kontekstas visoms kitoms istorijoms.

Įdomiausia šioje knygoje yra įvairiausios perspektyvos, kurių link Yuval Noah Harari kreipia skaitytojo žvilgsnį. Knygų žiurkių gerbėjai tikriausiai jau girdėję apie nepakartojamą knygų žiurkių istorijos mokytoją, kuri knygų žiurkes ir jų klasiokų smegenų vingius gilino savo kosminiu kontrolinių klausimu “remiantis faktais įrodykite, kad…” (kad žinotumėte, kokių “faktų” prifantazuodavome), tad toks platesnis požiūris į istorinius reiškinius nebuvo didelė naujiena, bet, žinoma, kai kurių faktų pateikimas toks,  švelniai tariant, įspiriantis įsėdimąją.

Pvz., skaitant knygą “Faktų galia” apima džiaugsmas, kad pasaulis gerėja, o “Sapiens” autorius tam džiaugsmui (šypsodamasis, kaip įsivaizduoju) kiša koją klausdamas – ar nuo pasaulio “gerėjimo” žmonės darosi laimingesni? Ir kokia yra laimės cheminė formulė? Ir iš viso, bendrai paėmus, Homo sapiens planetos ekosistemai nusipelnė ar pasmerkė ją žūčiai, o taip pat is savęs susinaikinimui?

Y.N.Harari daug vietos istorijoje palieka atsitiktinumui ir tinkamai susiklosčiusioms aplinkybėms: krikščionybė Romos imperijoje įsigalėjo dėl dieviškos apraiškos, ar dėl to, kad tuometiniai vadovai nusprendė, kad šioji jiems parankesnė? Ir šiaip, kad “žmonės nuostabiai sugeba tikėti prieštaringais dalykais” ir įvairiausių rūšių mitais, kurie “išnyksta, vos žmonės nustoja jais tikėti” (primena Neil Gaiman  “Amerikos dievus“).

Nežinau, kaip skaitydami jautėsi kiti kolegos skaitytojai, bet nuolatos jaučiausi žemės dulkė (kas 70,000 metų besitęsiančioje homo sapiens istorijoje yra visiškai normalu), kurios kaip homo sapiens dulkių rūšies išnykimas yra ranka pasiekiamas. Negaliu pasakyti, kad baisiai trokštu sulaukti dienų, kai viską į rankas perims kiborgai ir dirbtinis intelektas, tad kol priklausau išrankiotojų išlipusiai sapiens rūšiai, kurios vieną iš malonumų sudaro ženkliukų ant popieriaus skaitymas, einu toliau malonintis grožine litertūra. Gal kurią dieną grįšiu prie dieviškumo paieškų “Homo Deus” knygoje (kažko abejoju, kad rasiu).

Ar skaityti glaustą žmonijos istoriją? Aišku, skaityti. Tik nesusinervinkite, kai perskaitysite, kad Sovietų Sąjunga žlugo taikiai. Kaip (beveik) visada, čia eilinį kartą likome nepastebėti, kas tik patvirtina žemės dulkės jausmo teoriją.

 

Penkios paauglių meilės kalbos

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for penkios paaugliu meiles

Augu su vaikais per Gary Chapman knygas. Skaičiau “Penkios meilės kalbos” – tikrai davė kitokią perspektyvą, kaip galima geriau suprasti savo mylimus žmones – ne pagal tai, kas man svarbu, o pagal tai, kas jiems svarbu. Bibliotekoje užtikusi “Penkias paauglių meilės kalbas” nusprendžiau perskaityti, nes kaip tik atsiverčiau vietą, kurioje sakoma, kad tėvai guodžiasi nebesusišnekantys su vaikais, kurių “meilės kalbą” buvo identifikavę, o štai vos ne per naktį paaugliai pavirsta kažkokiais nebepažįstamais objektais, kuriems senasis receptas nebeveikia.

Autorius duoda tėvams visokių patarimų kaip tvarkytis su tuo naujai atsiradusiu neatpažįstamu objektu namuose, kai kurie patarimai gan keisti, nes religingi, ko neprisimenu iš ankščiau skaitytos knygos, tad nustebino. Tiek to. Ko reikia knygoje nepraleisti – tai pabaigoje esantis testas, kuris padės pirmą kartą arba iš naujo nustatyti savo vaiko meilės kalbą.

Padariau testą su abiem vaikais, nors vienas dar ne paauglys. Buvo labai įdomu. Įdomus ir rezultatas, bet dar įdomesnis kiekvienas atsakymas į kiekvieną klausimą, pvz., kaip įdomu sužinoti, kas tavo vaikui svarbiau ar tai, kad tėvai duoda jam papildomų pinigų, ar tai, kad paklausia, ar jam reikia pagalbos. Kaip atsakytų tavo vaikas? Beje, dar įdomiau, kad abu vaikai labai dažnai pasirinkdavo skirtingus teiginius – netikėtai galima paaiškinti nuolatines kovas mūsų namuose ir visus įmanomus atsakymus į paprasčiausius klausimus, pvz.: ar norite eiti į parką?

Penkios paauglių meilės kalbos | Knyguklubas.lt

Smegenys, tariančios TAIP. Kaip stiprinti savo vaiko drąsą, smalsumą ir ištvermę

~ kzL ~ 2 Comments

Image result for smegenys tariančios taip

Kai skaitau tokias knygas, visada galvoju apie tai, kam dar būtinai reikia jas perskaityti. Žinoma, sunkiausia yra tai, kad tie, kuriems atrodo labiausiai reikia perskaityti, mažiausiai linkę tai daryti. Deja… Ir dar galvoju, kad stirinti drąsą, smalsumą ir ištvermę nepakenktų daugeliui suaugusiųjų, į sąrašiuką įrašau ir save. Tad skaitau ir mokau savo smegenis drąsos, ištvermės ir smalsumo. Kai moki pats ir kitus lengviau pamokyti, o vaikai tiesiog nukopijuoja.\

Daniel Siegel ir Tinos Payne Bryson knygos (jis yra ir “Auklėjimo be dramų autorius“) man labai patinka,  nes yra labai konkrečios, glaustos ir nepersistengia užpildyti puslapių daugiažodžiavimu. Valio jiems už tai. O kad viskas būtų dar papraščiau, kai kuriuos situacijų pavyzdžius pateikia iliustruotai – tada kažkaip galvoje viskas geriau susidėlioja ir prisimena. Pvz., yra beišsiveržiančio ugnikalnio įvaizdis, kai vaikas iš ramybės būsenos pereina į isterinę “raudoną zoną”, kurios nebesuvaldo ir sprogsta – tai viskas gražiai nupiešta ir siūloma tą schemą aptarti su vaiku. O tada pasimokyti technikos, kaip neleisti sau pereiti į raudoną zoną.

Žinoma, labai paprastai – suskaičiuoti iki dešimt, t.y. stabtelėti ir mokytis įvardinti savo būseną. Galbūt nepavyks pirmą kartą, bet kažkada pavyks, tiesiog reikia kantrybės. O jei nėr kantrybės, tai reikia irgi paskaityti šitą knygą, nes gal rasit sau tinkantį receptą, kaip padidinti kantrybę – pvz., būti kunkuliuojančios situacijos žiūrovu, objektyviai ją įvardinti, vėlgi atsitraukti. Sakiau, kad knyga vertinga ne tik turintiems vaikų.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kaip ugdyti vaikų empatiją ir apskritai, kaip suvokti gyvenimo tikslus ir džiaugmus dideliu greičiu į sėkmę ir laimę lekiančioje visuomenėje, kuri vis labiau stresuoja ir depresuoja. Visuomenės gėrio labui – rekomenduoju.

Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį

~ kzL ~ Leave a comment

Image result for kelias i paaugliu pasauli knyga

Paaugliai šiek tiek pasimoko iš to, ką mes sakome, truputį daugiau iš to, ką darome, bet labiausiai… iš to, kas mes esame.

Kažkurią dieną pagalvojau, kad gyvenu nuolatinės krizės sąlygomis: vyriausias vaikas žengia į paauglystę, vidurinis gyvena nuolatinėmis vidurinio vaiko iššūkių nuotaikomis, o mažiausiam užsitęsusi trijų metų krizė. Štai ir apibrėžtas mano negrožinės literatūros knygų kontingentas. Tad nenustebkit, kad daug skaitysiu apie paauglius.

Labai patiko šita knyga. Aišku, būtų, puiku, jei būtų lengva išpildyti visus patarimus, deja deja… O didžiausias patarimas? Kantrybės, mieli paauglio tėveliai. Kantrybės iš visų jėgų, kiek tik pajėgiate sukaupti ir dar daugiau. Paauglys labiau panašus į spygliuotą ežį, nei į kokį minkštą ir pūkuotą padarą, o bet tačiau vienintelė išeitis tėvams – būti su tuo ežiu, myluoti ir glausti prie širdies, nors ir žiauriai duria.

Kuo ši knyga atkreipia dėmesį? Jos autorius buvo sunkiausias paauglys, galima sakyti pamestinukas, keliavęs per įvairiausių įtėvių namus. Kadangi pasaulis nebuvo mielas, tai jis dviguba jėga neigė viską, kas aplink, ypač smagus tikslas buvo pasiekti išmetimo iš įtėvių namų rekordą. Maždaug “aš esu blogas ir reikia tai pateisinti”. Kol atsirado žmogus, kuris iki galo priėmė knygos autorių tokį, koks jis yra, o tai nebuvo lengva turint omenyje, kad Josh iš visų jėgų stengėsi būti atstumtas. Taigi, turime pačio sunkiausio paauglio paratimus, kaip elgtis su sunkiais paaugliais.

Summa summarum pagrindinis patarimas: paaugliams jūsų reikia. “Neatsižvelgiant į tai, kad jie kaip niekad dažnai dūsauja ir varto akis”. Būkit su jais, būkit šalia jų, leiskite jiems pajausti, kad visada esat šalia ir už juos.

Va, beveik neįtikėtina, bet kai skaičiau skyrių apie pornografiją, į kambarį įėjo mano vyresnėlė, ir aš apie tai su ja pakalbėjau, nes knygoje rašo, kad vaikai pirmą kartą su pornografija susiduria vidutiniškai devynerių – žodžiu, nebėra ko laukti. Aišku, pokalbis nebuvo labai gilus ir išsamus, bet esmė, kad apskritai išdrįsau iškelti šitą klausimą. Mokausi drąsos, stengiuosi mokytis  iš kitų žmonių klaidų. Kaip matot, knyga paveiki, tereikia tik turėti jėgų ją pritaikyti gyvenime.

Žarnyno žavumynai

~ kzL ~ Leave a comment

Zarnyno-zavumynai.-Viskas-apie-menkai-vertinama-organa_large

Nu, koks žavumynas yra šita knyga! Nors knygos autorė ant viršelio ir labai žavinga, tikrai nesitikėjau, kad tokią knygą galima taip žavingai parašyti. Prisipažįstu, sugraužiau su pasimėgavimu ir, kas keisčiausia, vos padėjus knygą visą laiką norėjosi prie jos sugrįžti, lyg būtų koks žarnų trileris!

Mūsų pilvas yra tikrų tikriausia galaktika. Ir mintis, kuri skaitant nuolatos lindo man į galvą, buvo žmonijos mokslo kryptis – mes bandom nuskriti į Saulės sistemos pakraščius ir per naktis spoksome į seniai nebesančias žvaigždes, ir tuo pačiu nė velnio nesuprantame, kas vyksta mūsų pilvo galaktikoje.

Nesistebėkite, bet mes tik visiškai neseniai sužinojome, kad bakterijos egzistuoja, tada galvojome, kad visos jos labai blogos ir piktos, o gerosios bakterijos mūsų supratimu vos ką tik išlipo iš vystyklų (ne bakterijos, mes su savo nulinėmis žiniomis). Tikriausiai galvojate, prie ko čia tos bakterijos? Aš irgi dar vakar taip galvojau, na, keli milijonai bakterijų, na, bet ne 2kg! Aha, pilve. Ir jos ne tik kažką valgo, jos dar ir gamina kažką, be ko neišgyventume, arba šiaip, supyksta ir nulemia mūsų nuotaiką. Ir čia mūsų vidinės galaktikos, kurias suprantame ne daugiau nei tas, kurios danguje.

O čia štai literatūrinis knygos nukrypimas:

Vienas iš tų, kuriems kildavo problemų dėl hemos [medžiaga reikalinga kraujo gamybai – mano pastaba], turbūt buvo grafas Drakula. Jo tėvynėje Rumunijoje žinomas genetinis defektas pasireiškia taip: česnako ir saulės šviesos netoleravimas bei raudonas šlapimas. Šlapimas paraudonuoja todėl, kad neveikia kraujo gamyba ir žmogus iščiurškia tarpinius tos gamybos produktus. Tačiau anuomet išvada buvo tokia: raudonai čiurškia tas, kas gėrė kraujo. Šiandien tokia liga sergančius žmones gydo, o ne paverčia pagrindiniu siaubo istorijos veikėju.

Štai taip. 5 balai!