Category: Goncourt

Atvirukas

~ kzL ~ Leave a comment

Nėra ką labai ir rašyti – gera knyga, yra apie ką skaitant pagalvoti. Kaip ir sakė autorė, ji tikrai parašyta paprastai, kad būtų prieinama ir suprantama kuo platesnei auditorijai. Šios knygos misija yra pasiekti kuo daugiau širdžių ir protų.

Daugelis knygos temų tikrai gerai žinomos, net kiek atkartoja kitose knygose aprašytas holokausto istorijas. Kuo ypatinga ši? Man įstrigo (skaudžiausiai) du dalykai. Pirmoje knygos dalyje buvo siaubinga skaityti, kaip pavyzdinga šeima, auginanti talentingus vaikus, nieko neprašanti, niekam netrukdanti, nuolankiai pasitikinti ir aklai vykdanti valdžios nurodymus, atrodo, lipa tiesiai liūtui į nasrus. Tas aklas nurodymų vykdymas, tikintis, kad paklusnumas suteiks galimybę įsiteisinti ir tapti piliečiais – neįmanoma ramiai skaityt. Tas tikėjimas, kad vaikai išvežami dirbti, kad gaus daugiau pavalgyt, kad… kad… kodėl? Nepaliausiu galvojus, kodėl danai sugebėjo išsaugoti savo žydus (kaip papasakota knygoj “Hitlerio kanarėlė”, o visi kiti – ne. Kodėl?

Antroje knygos dalyje – beveik detektyvinė istorija, kurios, atrodo, iki pat galo nepavyks išaiškint. Šitoj daly labiausiai įstrigo ir sukrėtė jau irgi žinomos istorijos – kaip buvo užimami išvežtų kaimynų namai, ištampomi daiktai, kaip slapta žiūrima pro užuolaidas, kaip labai daugaliu atveju tai yra nutylėta istorija – nepermąstyta, neatgailauta, nepatogi, lyg niekada ir nenutikus. Kaip tada galima sakyti “never again”? Siaubinga skaityti apie iš koncentracijos stovyklų parvežtus žmones. Tam, kas laukė grįžus, nebuvo pasiruošę nei laukiantieji, nei grįžusieji. Grįžo apie du su puse tūkstančio, vis dar laukė sugrįžtančių virš septyniasdešimties tūkstančių… Du vienas kito nesuprantantys ir per greitai susitikę pasauliai. Nesuvokiama.

Ir dar autorės pasakojama kasdienybė. Identitetas. Ką reiškia būti žydu, jei, atrodo, nieko bendro su savo tauta neturi, išskyrus tavo gyslomis tekantį motinos kraują. Ką reiškia būti žydu, jei nesi religingas. Jei nori visiškai asimiliuotis, dingti minioje, išsitrinti iš išrinktosios tautos sąrašų. O jei atvirkščiai? Užaugus tokių tėvų šeimoje, staiga suvoki, kiek praradai nepažindamas savo protėvių istorijos?

Skaitykit. Rekomenduoju. Visos pagyros pelnytos.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Globoti ją

~ kzL ~ Leave a comment

Jei pasiilgote gero storo romano, tai ieškokit šios 2023 metų Goncour premijos laureatės. Jei patinka knygos apie menininkų gyvenimus, tai knyga irgi bus kaip tik. Ir net jei norite romano apie meilę, imkit Andrea, kuris atvažiuoja į 2026 metų knygų mugę, romaną. Bus ir meno, ir meilės, ir žodžiais aprašyto grožio, kurį taip knietės pamatyt, kad nesitversit kaily.

Man įdomiausia buvo menininko linija. Mimo – talentingas skuptorius, tas, kuris akmenyje mato istoriją. Jis – tas, kuris dėl meno neis į kompromisą – viskas arba nieko. Tas, kuris gali išsinerti iš savo fizinių trūkumų, alkūnėmis prasistumdyti, kad ir jam atsirastų vietos pasaulyje, tas, kuris už savo įžulumą ir nesitaikymą gauna per galvą, atkreipia į save dėmesį, bet nebijo, nes žino, kad yra geriausias. Talentingas, imlus, įžvalgus, niekšiškas, įžeidus, įsimylėjęs, mylintis visą gyvenimą (neištikimai).

Nesinori labai spoilint, kas ten ką myli, na, bet jo mylimoji – išskirtinė mergina, deja, gimus per anksti savo laikmečiui. Protinga, apsiskaičius, norinti skristi, o savo aplinkai tokia, kurią reikia supakuoti, sutramdyti, uždaryti. Kas galėjo būti blogiau, nei per anksti gimti protinga moterimi? Gal nebent tik specialiai misijai – įkvėpti menininką, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų.

Per romaną eina ir dabarties linija, kurioje minima paslaptinga, nuo visuomenės slepiama Mimo skulptūra. Aišku, skaitytojas visą knygą nekantrauja “pamatyti” skulptūrą, kuri pamačiusius veda iš proto, bet vietom man ta linija labai jau per arti davinčio kodo gralio “paslapties”, kad net kažkiek pradeda erzint. Na, bet romano pabaigoje autoriui viską atleidžiu, mano akim, gerai jis ten viską išrišo, pas Dan Browną nenugarmėjo. Gera pabaiga, patiko man. Nepavyks išgooglint, bet tikrai galėsit įsivaizduoti, liesti žodžiais ir žavėtis.

____________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Gelmės”

Kantrybės akmuo. Sengė Sabur

~ kzL ~ Leave a comment

Atiq Rahimi yra prancūzų-afganų rašytojas, kuris savo knygą dedikavo žiauriai vyro nužudytai afganų poetei. Vien jau žodžių junginys “afganų poetė” neįprastas ausiai. O tada pradedi savęs klausti, kodėl neįprastas, kas čia neįprasto. Aišku, kad neįprasta, nes Afganistanas – tikrai ne moterų žemė. Irano moteris pastaruoju metu ryškiai matome ir girdime, o Afganistano? O kai nematai moterų, geriausiu atveju, tik žmones plevėsuojančius čadromis, ar labai dažnai pagalvoji, kad po ta čadra – poetė? Tikriausiai nelabai, nebent Prancūzijoje?

Mažas, nesiliaujančių kovų apsuptas kambarys. Kambaryje – komos ištiktas vyras ir besimeldžianti žmona. Viena iš tų, kur po čadra – beveidė, beveik neegzistuojanti. Likusi viena (likti be vyriškos lyties globėjo vos ne tolygu mirčiai), ji tarsi suvokia, kad dabartinė, iš šono žiūrint beviltiška ir siaubinga situacija, yra vienitelis laikas, kai ji gali būti žmogumi, gali įgarsinti savo mintis, jausmus ir gyvenimą apskritai, tai momentas, kai praskleidžiama nuasmeninanti ir suprimityvinanti čadra, ir skaitytojas pamato žmogų, išgirsta tikrąją, nefasadinę istoriją. Netikėtą. Deja, laisvė trunka vos akimirką – ne tas laikas ir ne ta žemės vieta, kad ji galėtų trukt ilgiau.

Ši knyga yra pats tikriausias žodžių paminklas afganų poetei.

_______________________________________________

Už knygą dėkoju “Alma Litterai”

Anomalija

~ kzL ~ Leave a comment

Pastebėjau, kad visai nebeskaitau knygų nugarėlių ir taip išsaugau didelę dalį knygos malonumo. Tad įspėjimas – šios knygos aprašymas ant nugarėlės, mano manymu, tikrai atskleidžia per daug knygos siužeto!!! Pirmą pusę knygos išgyvenau tokią nuolatos kylančią įtampą, nuo kurios neįmanoma atsitraukti – jei būčiau skaičius nugarėlę – nieko panašaus nebūčiau patyrus, nes iš anksto žinočiau, kas keisto nutiko. Toks siužeto spoilinimas tikrai nepateisinamas.

Bandysiu kažkaip neatpasakodama siužeto papasakot, kas taip patiko. Na, pirmiausia, kaip jau minėjau, įtampa patiks visiems trilerių mėgėjams ir mėgėjoms, o persiritus į antrą knygos pusę – pamąstymai alia Matrica apie tai, kokiame žaidime visi žaidžiame ir kas gali atsitikti, kai tai suvokiame. Kas sukūrė mūsų žaidžiamą žaidimą, kokia viso to prasmė ir siaubas suvokus, kad žaidimo kūrėjas gali sugalvoti žaidimą perkrauti, ypač jei žaidėjai nepateisina lūkesčių. Na, ir simuliacija, kaip žmonės reaguotų susidurę su savo paties klonais. Koks jų teisinis statusas, su kuo jie yra susituokę ir kaip pasidalinti sutuoktiniais, vaikais, turtais, nuopelnais. Vieni reaguoja vienaip, kiti kitaip, vienaip ar kitaip galima pasidalinti ir susitarti, o bet tačiau, ką daryti, jei matrica vėl meta klaidą (o gal ir ne, gal tokia programa) ir išmeta dar vieną klonų partiją?

Į knygos pabaigą perskaičiau ir nugarėlę, iš kurios sužinojau, kad autorius yra ne tik rašytojas, žurnalistas, bet ir matematikas, ekperimentinės literatūrinės grupės, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. Nu, kai ne cool? Rašytojas + matematikas = Goncourt’ų premija ir x valandų malonumo. Labai rekomenduoju su sąlyga, kad neskaitysit viršelio (arba pamiršit, ką skaitėt, ir užsirezervuosit laiko skaitymui (aš vienu metu jau vėluodama į susitikimą baiginėjau skyrių, trūko kokių penkių minučių, tai įsimečiau knygą į rankinę, planuodama pabaigti pasislėpus tūlike. Nelabai dažnai taip elgiuosi).

______________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Kitų šalis

~ kzL ~ Leave a comment

Ech, jaunosios Matildos meilė, kuri, atrodo, bus išvaduojanti, laisvės bilietas į suaugusių pasaulį, kuriame būsi savo gyvenimo šeimininkė. Aukšta, augalota mergina išteka už visa galva už ją žemesnio žavaus marokiečio ir su juo iškeliauja į jaunikio gimtąją šalį, prancūzų protektoratą. Vietoj išsvajotos laisvės jaunamartė susiduria su visiškai kita kultūra, dėl vyro užsispyrimo atgaivinti ūkį, atsiduria nuošalioje sodyboje, kurioje iš jos tikimasi padoraus musulmono žmonos elgesio.

Aplink beįsisiūbuojant nepriklausomybės reikalaujantiems maištininkams, Matildos ir Amino šeima tampa tokia – nepriklausanti nė vienai pusei, bandantys išsilaikyti neutraliai – nei kieno draugai, nei priešai, o gal priešai visų. Begalinė daugiabriaunė Matildos vienatvė – toli nuo namų, toli psichologiškai nuo savo kultūron grįžusio vyro, amžiams susaistyta su nauja šalimi jos pačios vaikų – protinguolės vienolių mokykloje auklėjamos dukrelės, musulmono tėvo namuose besimeldžiančios Mergelei Marijai, ir sūnaus – inkarėliai, pakabinantys moterį tarp dviejų pasaulių, kai Prancūzijoj tampi tik svečiu, o Maroke niekada netapsi sava.

Šis romanas labai atmosferinis ir vaizdinis, kaip skaitytoja labai aiškiai regėjau veikėjų akimis, išgyvenau, kas vyksta veikėjų galvose, nors, atrodo, kad niekas niekada nekalba, tik galvoja, susižvalgo, nutyli ir tyliai (ne visada, žinoma) išgyvena dramas. Leila Slimani meistriškai leidžia išjausti tiek Matildos, tiek jos dukrelės Aišos, tiek Amino jausmus ir išgyventi mintis. Neskaitydama knygos vis dar gyvenau tuose vaizduose ir jausmuose, lyg stovėčiau ir žvalgyčiaus į tolį nuo kalvos, ant kurios stovi sodyba.

“Kitų šalis” – marokietiškai prancūziška knyga, kuriai reikia naudinga pasigooglint kontekstą (tą padariau jau perskaičius knygą), nors, sakyčiau, visai naudinga būtų prieš skaitant perbįgt akim wikipedijos paragrafą apie XX amžiaus pradžios Maroko istoriją, kad būtų aiškiau, prie ko ten visokie kariai, tankai ir įtampos, ir iš kur marokietis Elzase. Ši knyga man taip pat buvo lyg laiko tramplinas (atbulinis) į M.Enardo “Vagių gatvę”, kurioje jaunas marokietis svajoja apie užsienietę, kuri būtų jo bilietas į Europą iš laike užstrigusio Maroko. Dvi viena į kitą iš skirtingų laikmečių žvelgiančios knygos – verta perskaityt abi.

__________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.