Category: Palengvinimui

Mother Mary Comes to Me

~ kzL ~ Leave a comment

She was complete without me. I was inclomplete without her.

Arundhati, Marijos vaikas.

Dar tokios istorijos su knygomis man nebuvo nutikę. Autobiografijos ėmiausi klausyti vos pamačius, kad išėjo. Perklausiau ir iš karto ėmiausi prieš daugiau nei dvidešimt metų skaityto “Mažmožių dievo” – romano, kuris taip persismelkęs Arundhati Roy gyvenimo, kad net galva sukasi. Tiek susisuko, kad ėmiausi iš naujo klausyti autobiografijos. Klausyti ir dar labiau įsiklausyti į šios neįtikėtinos moters gyvenimą. Per juoda, kad būtų graži indams, per mažai katalikė, per mažai indė, per mažai komunistė, visur per kažko per maža, kad būtų galima ją įsprausti į rėmus, nusavinti, priskirti kažkam. Arundahti yra kaip vanduo – pati sau, ir teka tik savo vaga. Neįtikėtina moteris, absoliučiai savo dar neįtikinamesnės motinos dukra.

Arundhati motina Mary “laiku” neištekinta, pas pasipiršusį vyrą bėgo iš smurte skęstančių namų. Nuo vilko ant meškos. Su dviem vaikas ir nebeturėdama ką prarasti, grįžta, ėmėsi kovoti už savo teises, įkūrė mokyklą, ir… savo mokinius mylėjo labiau nei savo vaikus. Bent jau taip jautėsi Arundhati, svajojusi būti savo mamos mokine, o ne dukra. Sunku suvokti tai, ką pasakoja autorė. Žymi Keralos pedagogė – absoliuti despotė savo vaikams, ypač dukrai.

Arundhati Roy motinos namus paliko, kai tik galėjo. Mokėsi architektūros, gyveno su vyrais, už kurių neištekėdavo arba ištekėdavo “ant bajerio”, nuo jų meilės pabėgdavo, nes ne taip įsivaizdavo savo ateitį, filmavosi ir kūrė scenarijus, nieko panašaus į savo kambario sąlygas ir ramų laiką rašymui. Tas laikas “Mažmožių dievui” buvo išplėštas nagais ir dantim iš skurdo, iš buities, iš meilužio, o kai jau buvo baigtas, buvo akimirksniu pripažintas. O paskui, o paskui bent jau apie pinigus nebereikėjo galvoti. O su kuo kovoti Indijoje visada rasi. Prieš užtvankų statybas, prieš žudynes Kašmyre, prieš korupciją, prieš laisvo žodžio ribojimus. Because it’s India, my dear.

Ir žinoma, nuo pradžios iki pabaigos ta maža mergaitė iš nuotraukos ieško, siekia, ilgisi savo motinos meilės. Nesvarbu, kiek mažai mergaitei metų. Šeši ar šešiasdešimt. Pirmą kartą klausant, baisėjaus autorės motina. Antrą kartą klausant, pagavau save galvojant, kokios jos panašios. Ambicingos, nepalenkiamos, drąsios, išdidžios, sudėtingos, nepatogios, ypatingos.

Puiki knyga, verta perskaityt nepaisant to, ar patiko Mažmožiai, ar ne. Tikiu, kad kaip ir man, po šios knygos, prie Mažmožių norėsis sugrįžti.

“Mažmožių dievas” – dar be rašinėlio.

“Džiaugsmo ministerija“

Diseris

~ kzL ~ Leave a comment

Taip vilkinau rašinėlį, kad visai pamiršau, ką norėjau parašyt apie “Diserį.” O gal nesugalvojau, ką parašyt? Ir nutik tu man, kad ėmiau ir perskaičiau antrą kartą. Ir ne po dvidešimties metų. Specialiai įjungiau žemesnį bėgį ir skaičiau neskubėdama. Kaip įdomu. Iš pirmo skaitymo man labiausiai įsiminė vanduo ir plaukimas. Man atrodė, kad Žiūra knygoj arba plaukia, arba filosofuoja apie meną. O pasirodo, kad plaukia tik gale, o filosofuoja irgi ne tiek jau daug, kaip atrodė. Bet plaukimas vis tiek įspūdingiausias.

Knygoje mane labiausiai įtraukia atvirumas, ypač pasakojant apie savo kūrybinį kelią, kuriame autorius dažnai būdavo nesuprastas, nes vis kurdavo kažką, kas kitų supratimu nebuvo menas. O gyvent iš kažko reikia. Laukiniai ponepriklausomybės laikai, kai galėjai skvotint senamiesčio širdyje, gyvent be stogo, be vandens, be elektros turi tam tikrą galiojimo terminą ir atrodytų neįtikėtini, jei ne mano draugės įsimylėtas meninikas, skvotinęs dabartiniuose VU filosofijos rūmuose. Aha, tiesiai prieš prezidentūrą.

Man visada labai įdomu skaityt apie kitų žmonių vaikystę, ką ir kaip jie atsimena, kas jiems nutiko. Žiūros vaikystės atsiminimai labai ryškūs, iškėlė ir mano pačios prisiminimus, kuriuose, ačiū dievui, niekas nenuskendo, gal tik pati esu gurgštelėjus skaidraus Dusios vendenėlio. Bet ir tą siaubingą kovą su jūros srove esu patyrus, tik ne jūros, o vandenyno. Tik man kaip plaukikei iki Žiūros, kaip iki mėnulio, arba kaip Žiūrai iki Juozuko. Ir tada net neplaukiau. Tokia srovė buvo, kad parbrist negalėjau. Klaipėdietiškas išgyvenimo instinktas sumobilizavo nepanikuoti ir bandyt brist skersai. Tas vaizdas, Žiūros žmonos su kūdikiu ant kopos ir Dariaus, nuo kopos atrodančio lyg maloniai besipliuškenančio bangose – wow, nepamirštamas. Kaip ir ta tolstanti valtis. Sakau, kad knygoj autorius visą laiką plaukia.

Labai patiko antras skaitymas. Puiki knyga, bet negaliu pasakyti, kad “ne veltui Metų knyga”. Nes turėjau kitą favoritę. Bet taip jau Marijos žemėj atsitinka, kad geros knygos supuola į vienus metus, o kitais nebūna iš ko rinkti. Atrodo, reiktų rinkt kas du metus, bent intrigos būtų. Lentynoj turiu kitą autoriaus knygą, reiks pastumt eilėje.

(Knyga asmeninė, ne dovana).

Mokytojo išpažintis

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmiausia, “Mokytojo išpažintis” tikrai labai žaismingai ir fainai išleista, nelabai dažnai sutiksi iliustruotą knygą suaugusiems, tad aplodismentai keliauja knygos iliustratoriui Vytautui Rudžiui. Taip pat spalio-lapkričio mėnesiams labai sėkmingai parinkta viršelio spalva – knyga šioj niūrybėj neonine geltona šviečia iš tolo ir traukia akį. Kaip matote ir aš neatsispyriau, visas knygas atidėjau į šalį ir važiuodama traukiniu į pajūrį perskaičiau.

Pirmiausia, a, pirmiausia jau buvo, tai antriausia, knyga nustebino savo veikėju Alfonsu, Alfiu, jei trumpai. Na, aš tikrai tikėjaus Algio, o ne Alfio, suprantu, kad autoriai galbūt norėjo kiek nuasmeninti savo personažą, taip pat papasakoti ne tik savo, bet ir kolegų istorijas, ką ir rodo įvairūs į knygą sudėti įvairių mokytojų ir jau nebe, laiškai, bet mane tas nuasmeninimas kiek nuvylė, nes tokios knygos būtent ir įdomios dėl asmeniškos patirties. Vietomis tie laiškai kiek prailgsta, pradeda atkartoti norimą paliesti temą, tai tokiais atvejais, skaitytojo dėmesys iš karto krypsta link kokio telefono, skanumyno ir šiaip nori pabėgti. Nors gal mokytojams laiškai kaip tik ir pasirodys labai vietoj ir laiku, ir suveiks kaip terapija – ne man vienam/ai taip sunku ir nutiko. Ir aš atlaikysiu, kaip atlaikė laiško autorė/-ius, arba bėgsiu paskui laiško rašytoją iš mokyklos.

Na, kaip ir tikėtasi, knygoje daug mokytojų kasdienybės, užknisančios biurokratijos – panašiai kaip gydytojai neturi kada per popierius žiūrėt į pacientą, taip ir mokykloj atrodo, kad popieriukai ir ataskaitėlės yra švietimo sistemos tikslas. Žinau, mano mama buvo mokytoja. Kokių tik nesąmonių jai neteko pildyt… Labiausiai pasakojamose istorijose liūdina, kad mokykla dažniausiai nepriima ir atstumia mokytojus, kurie sistemą nori keisti, nori ir bando daryti kitaip – tuoj sukyla visas gyvatynas, pavyduoliai ir, deja, tinginiai, kuriems tokie inciatyvininkai nepatogūs, kelia bangas ir neduoda ramiai gyventi. Šimtą kartų geriau viskas po senovei. Kaip geriau mokiniams – niekam neįdomu. Auksiniai žmonės, kuriem nervai atlaiko per visa šita brautis vien dėl to, kad vaikų akys klasėje žibėtų.

Taigi, koks summa summarum žiurkių verdiktas “Mokytojo išpažinčiai”? Jei dar neskaitėte Karolio Klimo “Mokytojo” ar Povilo Šklėriaus “Pažadėk mane gražiai palaidot”, tai greičiausiai Jums viskas bus ir negirdėta, ir įdomu. Va, kai esi viską sugraužus, tai daugelis temų girdėta, tai nebėr to naujumo efekto, kuris suveiktų apie švietimo sistemą mažai žinančiam žmogui. Tad nieko neskaičiusiam taip, ten tikrai išpažintis ir ne vieno mokytojo. Taip pat aš gal tikėjaus mažiau švietimo sistemos, o daugiau istorijų iš pamokų, santykių su mokiniais, bet maža čia ko tikiuosi, tiesiog knygos perspektyva tokia, kokia yra – gal mokytojams labiau aktualu ir bus faina susitapatint. Labai gerai, kad vėl į šviesą keliama mokytojų pervargimo, išsekimo temos, bandymas “išeiti” iš darbo ir turėti asmeninį gyvenimą.

O ir šiaip, turėti gerą mokytoją yra Dievo dovana, tik kad nebaisiai mokam kaip valstybė ir visuomenė tas dovanas saugot, dėl ko baisiai liūdna. 2025 metų pabaiga, o apie tikslą mokytojo profesiją padaryti prestižine patogiai patylėsime. Didesnių problemų atsirado, nors, tiesą pasakius, man jau baisu, kai pareis visu pajėgumu švietimo nepagėjumo pasėkmės…

________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”

Upė

~ kzL ~ Leave a comment

Lauros Vinogradovos “Upę” skaitėm su Litaratūros ir meno žurnalo klubu, dar ir turėjom viešnią, literatūrologę, vertėją iš latvių kalbos Laurą Laurušaitę (knygą vertė Audrius Musteikis). Ot tai buvo diskusijų! Vieniems knyga pasirodė romantiška ir stipri savo meilės linija, vyro ir moters tyliu meilės santykiu. Kitiems ši linija pasirodė kaip visai neįtikima, dirbtina ir keista, ypač daug kritikos susilaukė kai kurių sprendimų pasilengvinimas turtingo vyro pagalba. Maždaug, nesijaudink, mieloji, ką ten tie pinigai, ne problema.

Man knyga irgi neužsiliks kaip padarius didelį įspūdį, nors ir apdovanota Europos literatūros premija. Kai kurios vietos labai patiko – pati upė knygoje labai kinematografiška, patiko seserų linija, ypač jų vaikystės dalis ir per visą knygą besitęsiantis seseriško artumo ilgesys. Labai patiko autorės sakinių taupumas, nedaugiažodžiavimas ir patylėjimai, kurie pasako viską, ką reikia suprati, bet tikrai kliuvo knygos nuspėjamumas, keistokos autorės vyro iliustracijos, ir net Lauros Laurušaitės paaiškinti teksto niuansai neįtikino. Na, bet tikriausiai jau aš čia nesupratau, kaip reikia suprast. “Reikia.”

Tikrai nerekomenduoju skaityt neromantiškom sielom, nes greičiausiai erzins daugelis knygos dalykų, bet jei turit romantikos bent gramą, verta pabandyti, gal knyga atsiskleis ir patiks, na, juk daugelis skaitytojų ir kritikų joje įžvelgia upės gelmę, kurią man reikia datempinėti.

Tu kažką turi

~ kzL ~ Leave a comment

Jauniaus Petraičio knyga “Tu kažką turi” nuo pat Vilniaus knygų mugės šmėžuoja po akim – viršelis iš tų, į kuriuos neįmanoma neatkreipti dėmesio (komplimentai Zigmui Butaučiui). Tiesa, už pušelės užsislėpusį Toi Toi, kuris knygoje irgi suvaidins savo vaidmenį, pastebėjau ne iš karto – ne pagrindinis, bet irgi svarbus tiek statybų, tiek knygos statistinis veikėjas.

Knygos tema taiko tiesiai į širdį lietuviškai auditorijai, kuriems apie 30+. Įtariu, labiausiai tiems, kurie neskaito (gal pradės?). Nesakau, kad tingi – ši kategorija užsiėmusi vienokiomis ar kitokiomis statybomis, tad skaito dažniausiai instrukcijas, žiūri you tube filmukus “pasidaryk pats”. Net ir aš pažiūrėjau, kas per daiktas yra “betono žiedas”, ir kaip jį gerai padaryti, kokio skystumo turi būti betonas. Neskaitytojų kategorija, kurie jau turi šiokį tokį pagrindą po kojomis, pirmas, o gal jau ir antras būstas “išaugtas”, draugai didžiuojasi ir džiaugiasi terasomis, kepsninėmis ir vaizdais į kažką (ir jokiais būdais nepasakoja, kaip užknisa dirbti vairuotojais), ir tas džiaugsmas išsiverčia į savotišką spaudimą, o ką jūs? Tau 30+ ir suvoki, kad tas kitas didelis gyvenimo žingsnis yra namas. Prie miško, su pušelėm, na, ir, žinoma trinkelėm (jei bus kam kokybiškai sudėti, kad neišplauktų po pirmos liūties).

Taigi, susitapatinam su pagrindiniu knygos veikėju ir tada, neištyrinėję dugno neriam į juodąją statybų bedugnę, su visomis anekdotinėmis situacijomis, pasaulio valdovais statybininkais, užsakymais, rezervacijomis, auksinėm ir sidabrinėm taisyklėm, kurias visi išmoksta pavėluotai ir tik iš savo klaidų.

Knygą buvo tikrai smagu skaityt iki kokios pusės, antroj knygos pusėj kai kurie personažai (pvz. Oksanos ir jos naujos meilės linija ir biznierių, verdančių alko) išsisėmė ir atrodė biškį per prievartą tempiami į knygos pabaigą. Atrodė, kad ir bajeriukai pradeda kartotis ir prasideda abejonės, ar Gojui tikrai viskas su galva gerai, kad leidžiasi tiek apgaudinėjamas (aišku, net sau gėda prisipažint, tiek įklimpus). Bet šiaip autorius taikliai sugaudo visus statančiojo namą jausmų niuansus, demaskuoja tradicinius statybininkų išsisukinėjimus, tad kaip rekomenduoju prieš tampant mama perskaityti Vaivos Rykštaitės “Pirmąkart mama“, taip prieš namo statybas rekomenduoju pilve skraidančius naujo nuotykio drugelius apmaldyti perskaitant “Tu kažką turi”. Ir paslapčiom sau pasakyti: “Man tai tikrai taip nebus.”

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Lapas”

Tarnaitės visa kam. Apie pamirštų moterų gyvenimą

~ kzL ~ Leave a comment

Tikrai nesitikėjau, kad ši knyga bus tokia įdomi – įtraukia ne blogiau nei koks romanas. Tad nors tema ir nėra labai nauja tiems, kas ištikimai žiūrėjo Downtown Abbey ar lankėsi Art Deco muziejuje Kaune ir kišo nosį į spintos didumo (paskaičius knygą, suprasim, kad “prabangią”) tarnaitės kamaraitę ir neregėtus tarnų laiptus, perskaičius “Tarnaitės visa kam” visas paveikslėlis susidėlioja galvoj į vietas ir jau nebėra kažkoks abstraktus pasakojimas ar filmas.

Skaitant galvoje kyla milijonas minčių – tarnaitės tarnyba paprastai kaimo merginai dažnai reiškė pabėgimą iš brolių ir seserų pilnos trobos, kur greičiausiai esi tokia pat busbadžiu gyvenanti sava nemokama tarnaitė, jei nebuvai išsiųsta už duonos riekę tarnaut pas svetimus. O mieste jau kaip pasiseks – gal papulsi į geras rankas, o gal ir blogiau, nei buvo namie, nors, atrodo, bet kuris variantas, net miegant drėgnam rūsy, ar visiems po kojomis virtuvėje, ir tas bus geresnis, vis šioks toks šansas išlipti iš visiško skurdo.

Kokių tik kliūčių nepasitaikydavo iš kaimo atkeliavusioms merginoms. Visų pirma – higiena, tinkama apranga, maisto, kurio pačios akyse neregėjusios – gamyba. Tarnaitei būt nesimpatiškai – blogai – niekas nenori bjaurios po namus besisukinėjančios merginos, gražiai – dar blogiau – pavydi namų ponia, priekabiauja ponas, jų sūnus, jų svečias ir bet kas, kas netingi. Ta tarnų laiptinė, kur gal teko matyti Art Deco muziejuje, įgauna kitą prasmę – ja ne tik maisto produktai, malkos, anglys ir vanduo keliaudavo, bet ir grįžtantieji vėlai namo, jei reikia – tiesiai į tarnaitės guolį. Ir jau tada suviliota mergina buvo “pati kalta”, nes buvo per daug pasipuošė, buvo per nagla ir t.t. Netekti tarnybos – siaubas, nes ryšiai su namais dažniausiai visiškai nutrūkę, o be to gulto virtuvėlėje, gali būti, kad nieko daugiau ir neturi, prisiglausti nėra kur, gresia benamystė, prostitucija.

Labai įdomi knygos dalis apie tarnystę žydų namuose. Kokių tik ten nebūdavo kuriozinių situacijų, isterijų dėl žydų įstegtos premijos geroms pas žydus tarnaujančioms tarnaitėms katalikėms ir t.t. Na, ir žinoma, holokausto, trėmimų istorijos.

Knygoje daug iliustracijų, intarpų iš vadovėlių šeimininkėms ir patarimų tarnaitėms, prisiminimų. Beje, šilčiausiai tarnaites prisimena jų užauginti vaikai, kuriems atitekdavo visa moters, neturinčios savo šeimos meilė. Dažnai net tada, kai jos pačios nesantuokinis vaikelis būdavo auginamas visai svetimų žmonių.

Puiki knyga, labai rekomenduoju. Taip pat ir pamąstymui apie visus neapmokamus, nematomus ir nesibaigiančius darbus, kuriuos namuose nudirba moterys. Nesvarbu, kuriais laikais.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Kitos knygos”

Zuikių bažnyčia

~ kzL ~ Leave a comment

Griebiau knygą nieko apie ją nepaskaičius, užteko, kad ukrainiečių rašytojas verstas Donatos Rinkevičienės. Pasitikiu, kad bus gerai ir likau absoliučiai nustebus, kad knyga apie lietuvį partizaną Liūtą. Nuo pirmo sakinio, kaip įkritau į knygą, tai taip ir prasistebėjau, kad parašyta ukrainiečio, ir nežinau, ar kad taip įsigilinta į istoriją, ar taip vertėjos išversta, na, niekaip nesijaučia, kad verstą knygą skaitai. Labai lietuviškai parašytas ukrainiečio rašytojo romanas.

Partizano Liūto istorija – neįtikėtina, niekaip čia trumpai neatpasakosi. Kario belaisvio likimas, vėtymas mėtymais po pusę Europos, katorga Ukrainos kasyklose iki patenkant į rankas ukrainiečių partizanams, nusprendusiems susisiekti su Lietuvos partianais ir kartu parlydėti lietuvį namo. Namo namo namo – į nuostabiausią pasaulio šalį. Atrodo, kojos pačios neša, meilės ilgesys girdo ir maitina, pelkių samanos glaudžia ir apkabina. Tik kad namie sovietai, vietiniai koloborantai – belieka lįst gyvam po žeme.

Greitai verčiasi puslapiai ir nors partizanų istorijos ir likimai panašūs ir mūsuose nebėra naujiena, kažkaip skaitydama vis nenustojau stebėtis kiek širdies ir meilės įdėta, kiek išklausyta, išvaikščiota, suprasta, išbūta ir išgyventa, kad šitaip parašyt – lyg apie savo tautą.

Rekomenduoju visiems, pasiilgusiems klasikinio romano, o kartu raginu išluot iš knygynų ir skaityt solidarumo su ukrainiečiais vardan. Ypatinga knyga.

___________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai. Knygos vertėjai, kaip visada, už surastas ypatingas knygas ir puikų vertimą.

Daiktai, kurių neišmečiau

~ kzL ~ Leave a comment

Neseniai kolega (ne lietuvis) pasakojo, kad aplankė tėvus ir kad šie eina per daiktus, tvarko “aukštą,” kviečia vaikus, atvažiuoti ir atsirinkti tuos daiktus, kuriuos šie gal norės pasilikti sau. Kažkaip sukrėtė mane tas pasidalinimas, paklausiau, kiek tėvukams metų, ir nusitebėjau, kokie jie adekvatūs, nesentimentalūs, rūpestingi ir nesavanaudiški. Na, ir, matyt, galima sakyti, nesutraumuoti sovietinės ubagystės. Išgelbėsiantys savo vaikus nuo skaudžios patirties – daiktų išmetimo. Na, bet tikriausiai praras tą kraustymo patirtį dar kartą kilnojant senus daiktus.

“Daiktai, kurių neišmečiau”, ką jie pasakoja apie žmogų? O ką išmetam su išmetamais? Kažkieno prisiminimus, kurių niekas nebežino, silpnybes, aistras ir charakterius, sentimentus. Per tuos daiktus ir atsiminimus, kuriuos jie sukelia, autorius tarsi palydi savo motiną – karingą, kietą, aršią moterį, kuriai nepraiedavo jokios blevyzgos ir snarglėjimaisi. Pokario žydė. Žydė Varšuvoje, nepripažįstančioje savo žydiškos dalies. Žydė, gyvenusi sovietų satelitinėje Lenkojoje.

Marcin Wicha motinos palydos nesentimentalios, be patoso, kiek per šypsnį, kiek ironiškos, apkaišytos istorijom, prisiminimais, nuotrupom. Nedaugiažodžiaujant, bet giliai iki kaulų čiulpų. Sunku nupasakot tą subtilumą, paskaitykit. Tiesa, kelių vietų likau nesupratus, manau, dėl to, kad nežinau lenkiško konteksto. Net norėjos kokio vertėjos komentaro, na, bet iš kitos pusės, nežinia, kiek čia tokių nesuprantančių, neaiškinsi gi kas antro paragrafo. O ir nepagooglinsi, nes nėra už ko užsikabint, čia jau arba žinai arba ne. Gaila, kai nepagauni, praradimo jausmas toks. Nu, bet ką padarysi…

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Aukso žuvys.

Gėlės Aldžernonui

~ kzL ~ Leave a comment

Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” pasiūliau skaityti Prezidentiniam knygų klubui, nusižiūrėjus nuo kitų knygų klubų, iš kurių girdėjau daug liaupsių šiai knygai. Man irgi smalsu pasidarė, kas tas Aldžernonas ir kam jam tos gėlės. Tik nusipirkus knygą pamačiau, kad Daniel Keyes to paties pavadinimo apsakymas 1959 m. gavo “Hugo” apdovanojimą, o išplėtojus iki romano – “Nebulą”. Man tikriausiai būtų užtekę to apsakymo arba gal trumpesnio romano, nes persiritus į per knygos vidurį kažkaip pradėjo darytis nebe taip įdomu. Ir deja, akis netyčia užkliuvo už knygos teksto pabaigos, kuris net neskaičius labai man išdavė, kuo viskas baigsis – biškį susinervinau, nes net jei ir nuspėjama, kas atsitiks, vis tiek niekada į galą nežiūriu, taip, matyt, ir praradau dalį skaitymo malonumo.

Na, bet pradžia tikrai įdomi ir netikėta, nes skaitytojai/ui tenka savotiškai pavargti su gramatiškai netaisyklingu, pilnu klaidų tekstu, kurį parašė protiškai neįgalus žmogus. Jis rašo apie supantį pasaulį, žmones, kuriuos laiko savo draugais, ką kas veikia ir kaip jaučiasi. Jis be galo nori tapti protingu, tad net imasi lankyti suaugusiųjų mokyklą. Beskaitant suprantame, kad Čarlis yra eksperimento, kurio tikslas “pataisyti” jo smegenis ne tik iki “vidutinio”, bet iki išskirtinio inteleto lygio – tyrimai su pele vardu Aldžernonas rodo labai gerus rezultatus. Toliau nespoilinsiu.

Pagrindinės knygos temos sukasi apie laimę ir kiek ji “kainuoja.” Ar protingesnis žmogus yra laimingesnis? Ar reikia “išgydyti” neprotingus? Ar laimingi genijai, kurie nebeturi sau lygių oponentų ar kolegų prasmingom ir lygiom diskusijom? Ar genialumas taip pat yra savotiška beprotystė? Kiek vidutiniokai gali ir turi toleruoti genialumo išpuolius, kiek genialių atradimų mūsų nepasiekia dėl vidutinybių ambicijų ir pavydo? Kaip pamatuoti neviltį, kai jauti silpstant savo protinius, fizinius, bet kokius kitus sugebėjimus, kai nebeišsprendi, nebeiššoki, nebenubėgi.

Gera knyga, tik gal reikėjo man ją ankščiau perskaityt, o ne vienu metu su Helen deWitt “Paskutiniuoju Samurajumi”, kuri taip pat kalba apie panašias temas, bet jau kitam lygyje. Šią rekomenduoju visiems, kam tinka ir patinka knygos be didelės literatūrinės akrobatikos, ir kam aktualios įtraukiojo mokymo temos, kas aplinkoje turite raidos sutrikimų turinčių vaikų ir suaugusių. Knyga tikrai pakeis jūsų žvilgsnį į šią pasaulio dalį, ne veltui knygų klubietės vieningai sutarė, kad knyga turėtų būti skaitoma mokykloje. Tik klausimas, kaip į tą pergrūstą mokyklinę programą dar kažką įkišti.

P.S. Skaitydama visą laiką galvojau, kokia bomba turėjo būti ši knyga savo laiku, kai tik išėjo. Absoliutus hitas, kuris kiek per vėlai man pateko į rankas.

Paskutinis samurajus

~ kzL ~ Leave a comment

Helen deWitt buvo geras iššūkis, be knygų klubo būtų sunkoka pasiryžti tokiam skaitiniui. Parašyti kažkokį tai rašinėlį iš viso mission impossible, nes tiek daug ten visokių reikalų prirašyta, kad per 1.5 Raros klubo valandos nespėjome visko aptarti, kuri jau čia mano kelios pastraipėlės.

Žodžiu skaityti sekės visaip – banguotai, suprasti – irgi, tad knygų klubo diskusija buvo pats tas, bet, va, kai perskaitai, tai negaila nei laiko, nei pastangų, o ir galva pilna visokiausių minčių ir idėjų – nuo savo proto ribotumo suvokimo iki pamąstymų, ar teisingai auginu savo vaikus, ir iš kur gauti tiek drąsos gyventi savo nuožiūra, nesirėminant į visuomenei patogias normas ir šablonus. Tokia neįrėminta yra knygos veikėja Sibilė. Nelabai įsirėmina ir jos kūrinys – sūnus Liudas. Vaikas vunderkindas ir genijus. Abu jie genialių smegenų savininkai, kiek išverčiantys skaitytoją iš pusiausvyros. Kaip stipriai, suprasit perskaitę, užvesiu ant kelio pasufleruodama, kad vaikiukas skaito vežimėlyje Iliadą ir Odisėją originalo kalba. Na, ir dar pafilosofuoja, o kas jei geriausi senovės kūriniai neišlikę ir Europa pastatė savo kultūrą ant išlikusių kūrinių, kurie savo laiku tik šiaip sau buvo? Dar minėta porelė, o gal tiksliau pašėlusi autorė, suteikia skaitytojui galimybę išmokti graikų ir japonų abėcėles, biškį hierohlifų logikos ir visokių kalbinių islandų ir arabų kalbos dalykų, apie kuriuos buvo labai įdomu paskaityt, net neįsivaizdavau, kad taip būna. Skamba crazy? Ir yra crazy.

Tai va skaitytojas gali pamąstyti ir apie švietimo sistemą, ir apie tai, kas yra sėkmė, ar genijus gali būti laimingas, ar žmogui reikia žinoti, kas jo tėvas, ar motina turi teisę vaikui to nesakyti. Kas genijui yra laimė, ar vidutinybių apsuptas genijus gali būti laimingas, o ar jam laimė iš viso reikalinga? Ką reiškia socialumas ir verslumas, ar protinga sąmoningai neišnaudoti savo potencialo? Ar vieniša gyventi apsuptam vidutinio (geriausiu atveju) intelekto žmonių? Ir taip toliau, ir taip toliau. Nuarauta knyga, žodžiu, bet wow, kaip faina būti tokią perskaičius. Rekomenduot galiu tik ištvermingiausioms knygų žiurkėms, nes kitos po tokios rekomendacijos gali mane išdėt į šuns dienas.

Benui iš Raros ačiū už tokių knygų atvedimą į LT knygų pasaulį, vertėjui Viliui Jakubčioniui už nudirbtą darbą.

Sala

~ kzL ~ Leave a comment

Aišku, kad užsinorėjau i Fererus. Namo – kaip sako knygos personažai. Nesvarbu, kad gyveni Danijoj ir namai už tūkstančio kilometrų. Salų trauka tokia stipri, kad ją nugalėti gali tik meilė, kurios bandoma išvengti (nes per vėlu), nes artumas gali turėti neprognozuojamas pasėkmes, o gal ir prognozuojamas, tik labai stipriai vengiamas. Geriau jau būt toli, leisti laikui ir tylai užglostyt užmarštin tai, ką geriau pamiršt. Taip gaila, kad autorė taip ir neatskleidžia, kodėl Marita nepasiliko salose, juk, mano supratimu, pažadą dar buvo galima atšaukti. Kuris nusprendė – Marita ar Ragnaras?.

Labai ilgesinga knyga – Danijoje užaugusi moteris grįžta į savo senelių žemę, žalias salas, kuriose pasitinka tetos tetulytės, ir kiti giminaičiai, kurie tavęs laukia, maitina “meilės maistu’, kurio tu nevalgai, bet taip nenoriai pasakoja žmonių istorijas – na, kam be reikalo aušinti burną, juk viskas jau seniausiai praėjo, nelabai ir pamenu (sukuos kaip galiu, kad tik nepasakot). Skaitydama taip ir matau mylinčius, bet rūsčius veidus – saviškiams, visiškai abejungus – svetimiems (įsivaizduoju, kad ir aš išlipu iš to lėktuvo, skrendančio iš Kopenhagos). “Čia ne Europa. Čia – Farerų salos.” Taip jie sako, net nebandyk jaustis kaip namie. Ne tau vietinės sakmės, mezgimo paslaptys ir žuvingiausios vietos. Vargu ar ir pusiau fererietei tai verta atskleisti, ar nusipelnė, juk ne veltui ji nesijaučia sava – “svetimumo jausmas paveldimas, jis supakuotas laukia kitos kartos”.

Žodžiu, paskendau aš toj sodrioj Farerų ir knygos viršelio žalioj. “Sala” man buvo kaip meditacija, visiškai įsijaučiau ir persijungiau į vaikščiotoją iš paskos ir tūnotoją knygos kambario kampe. Praktiškai noris atsiverst ir skaityt iš naujo.

Šitos citatos niekur neįpaišiau į rašinėlį, bet palileku čia, nes labai gerai pasakyta – “asimiliacija – tai metodiškas atminties praradimas”. Žodžių, garsų, kvapų, judesių, skonių ir vaizdų, atsparumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Buveinė. Terezės dienoraštis

~ kzL ~ Leave a comment

Tokiai knygai labai lengva pasimesti tarp daugelio naujienų. Aš pati vos nepraleidau, juk knygos autorė Anna Auzina buvo knygų mugėj, bet kažkaip tyliai – nukonkuravo kiti dalyviai ir kitos knygos. O knyga labai verta dėmesio, bandau prisiminti, ar buvau kažką panašaus skaičius.

Neskaičius knygos ir pavadinimas atrodo labai keistas, toks kaip ir rimtuoliškas, ypač, kai ant nugarėlės paskaitai, kad “”Buveinė” pasakoja apie seksualumą ir santykius su Dievu,” man biškį norisi vartyt akis, taip ir padariau Knygų aikštėj rugsėjį, net neatsiverčiau paskaityt pradžios, o reikėjo. Nes kažkaip tas santykis su Dievu nuskambėjo davatkiškai, o knygoj davatkiškumo nė taškelio. Nuo pat pradžios tekstas priverčia suklusti ir sustingti bandant suprasti, kur gi čia papuoliau.

O papuoliau tai tiesiai į moters buveinę – jos kūną, tą patį jau minėtą seksualumą, visą įmanomą gaivališkumą, gyvybę ir kūniškumą su visais fiziniais kūno audiniais, skysčiais ir funkcijom, buveinę, kurioje taip pat tūno visos mintys, neišsižadant nė vienos, net pačios keisčiausios, troškimai, svajonės, dvejonės, visa emocijų paletė. Ir visa tai taip natūraliai sugyvena, taip natūraliai plaukia iš teksto, kad net keista, kaip taip įmanoma papasakoti (artimiausia gal, ką sakičius tai neįmanomo atsiminti vardo ir pavardės airių autorės knyga “Šmėkla gerklėj“, bet ir tai labai kitaip), o kartu kaip reikia apie tai papasakoti, kad kitos moterys galėtų knygos tekste rasti save, įvardinti save, priimti savo pačios buveinę, Dievo dovaną, visą – nuo pradžios iki pabaigos.

Labai rekomenduoju, labai patiko, paskutinius puslapius skaičiau eidama į keltą, už saulės akinių slėpdama byrančias ašaras.

Akmenyno užrašai

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga prasideda gan intriguojančiai – brandaus amžiaus moteris nusprendžia pailsėti nuo pasaulio vienuolyne – pačiam keisčiausiam ir kažkur pasaulio užkampyje ir – užsilieka. Nelabai romantiška vieta, bet įdomu pats faktas, kad nusprendžiama išbandyti tokį kelią, ypač, kai žmogus neturi nieko bendro su religija. Na, bet intriga tuo ir baigėsi, o toliau man buvo labai sunku su knyga susidraugauti ir rasti ką nors artimo. Nelabai, tiesą pasakius, ir knygos mintį pasisekė pagauti, nors savotiškai pavyko užimti stebinčiosios poziciją, sekioti po koplyčią, kartu su protagoniste tykiai būti, matyti ir girdėti, bet apsalimo, kurį patirė šios knygos fanai, man nepavyko patirti. O gaila.

Labiausiai man įsiminė istorija, kai mano sekiojama veikėja susiduria su savo klasioke, kuri pakilo iš visiško gyvenimo dugno ir skurdo, iškentė visas įmanomas patyčias ir išaugo į moterį, paskui kurią norisi sekti. Bet ir viskas. Nesutrigerino manęs nei pelės, nei kaulai, nei svetimos nuodėmės.

___________________________

Už knygą dėkoju “Balto” leidybos namams.

Vestuvininkai

~ kzL ~ 1 Comment

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Lieka tik oras

~ kzL ~ Leave a comment

Vasaros atostogų knyga. Dabar gailiuosi, kad nepasirašiau pastabų, vis atrodo, kad atsiminsiu, bet detalės išsilaksto, pasimiršta, dabar tik likęs bendras geros knygos įspūdis.

Pačios knygos struktūra labai priminė Agnės Žagrakalytės knygą “Triukšmaujantys katalkai; lengvas būdas parašyti istorinį romaną”. Abu autoriai kiekvienas savo būdu nardo po istoriją, kasasi iš šiandienos gilyn į laiko nuosėdas, kur gali rasti visus, kurie per žmonijos istoriją praėjo pro ten, kur skaitytojas dabar sėdi ir skaito.

Barcena “sėdi” Tonjanese, skaitytojui ir eiliniam keliautojui šiandien visiškai nereikšmingame tikrame miestelyje (Pagooglinkit Tonanes, pamatysite vandenyną, skarsžius ir malūnus), kurį dabar gali pravažiuoti per minutę ir penkias sekundes. Bet kažkam šiam miestelyje atsitiko svarbūs įvykiai – kažkas ten gimęs išvažiavo, kažkas sugrįžo, o kitas – ne, kažkas laukiasi vaiko, kuriam medikai nieko gero neprognozuoja, o kažkas iki išprotėjimo renka fosilijas, net sugadina bažnytines knygas ir taip “ištrina istoriją”, kažkas turguje pametė monetą, kurią kažkas po šimto metų atrado, kažkas susitiko ir įsimylėjo, bet pamiršo paklausti vardo, tad yra pasmerktas begaliniam meilės ieškojimui laike ir erdvėje, o tarpuose tarp įvykių gimsta ir miršta kartos, raitosi ir persipina geneologinių medžių šakos. Iki šiandien.

Knyga dėl savo formos nėra pats lengviausias skaitinys, kartais tikrai pabėga mintis skaitant vardus visų gimusių ir mirusių, bet summa summarum šis istorijos ir fantazijos junginys yra tikrai labai įdomus ir vertas dėmesio, ypač jei mėgstate visokius literatūrinius eksperimentus (žiūr. vieno iš knygos puslapių foto, neišsigąskite, čia teksti intarpas, ne visa knyga tokia), rekomenduoju.

Na, o pavadinimas – iš ispaniškos patarlės apie meilę – atidūs skaitytojai tikrai ras.

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”