Category: Knygų klubo knyga

Upė

~ kzL ~ Leave a comment

Lauros Vinogradovos “Upę” skaitėm su Litaratūros ir meno žurnalo klubu, dar ir turėjom viešnią, literatūrologę, vertėją iš latvių kalbos Laurą Laurušaitę (knygą vertė Audrius Musteikis). Ot tai buvo diskusijų! Vieniems knyga pasirodė romantiška ir stipri savo meilės linija, vyro ir moters tyliu meilės santykiu. Kitiems ši linija pasirodė kaip visai neįtikima, dirbtina ir keista, ypač daug kritikos susilaukė kai kurių sprendimų pasilengvinimas turtingo vyro pagalba. Maždaug, nesijaudink, mieloji, ką ten tie pinigai, ne problema.

Man knyga irgi neužsiliks kaip padarius didelį įspūdį, nors ir apdovanota Europos literatūros premija. Kai kurios vietos labai patiko – pati upė knygoje labai kinematografiška, patiko seserų linija, ypač jų vaikystės dalis ir per visą knygą besitęsiantis seseriško artumo ilgesys. Labai patiko autorės sakinių taupumas, nedaugiažodžiavimas ir patylėjimai, kurie pasako viską, ką reikia suprati, bet tikrai kliuvo knygos nuspėjamumas, keistokos autorės vyro iliustracijos, ir net Lauros Laurušaitės paaiškinti teksto niuansai neįtikino. Na, bet tikriausiai jau aš čia nesupratau, kaip reikia suprast. “Reikia.”

Tikrai nerekomenduoju skaityt neromantiškom sielom, nes greičiausiai erzins daugelis knygos dalykų, bet jei turit romantikos bent gramą, verta pabandyti, gal knyga atsiskleis ir patiks, na, juk daugelis skaitytojų ir kritikų joje įžvelgia upės gelmę, kurią man reikia datempinėti.

Baltųjų Karpatų raganos

~ kzL ~ Leave a comment

Iš “Baltųjų Karpatų raganų” knygos išvinguriuoja pasakojimas, kuris paprastą tašką žemėlapyje paverčia gyvenimu ir iš jo plaukiančia žmonių ir krašto istorija. Knyga apie dievotojas (man kažkaip labiau patinka čekiškas “bohyne”, nors dievotojos ir labai gražus žodis, bet kažkaip man jis prašos paaiškinimo), moteris, kurios ir žolininkės, ir užkalbėtojos, ir terapeutės, čia jei pasirinkusios eiti su Dievu, o jei ne – tai pikta linkinčios užkeikėjos, prakeikėjos, kerėtosios – kaip pasakoj, neduok dieve, galių turinčią moterį įskaudint, supykdyt.

Dora – iš Baltųjų Karpatų kilus mergina, apie dievotojas rašanti mokslinį darbą, o kartu ir narpliojanti savo giminės, kurią veda moteriškoji linija istorija. Gerokai supainiota, o dar labai intensyviai slepiama ir nutylima. Pasirodo, gal tikrai kai ko geriau visai nežinoti. Na, o istorija pasakoja ne tik šeimos liniją, bet ir kaip dievotojos prisitaikė prie krikščioniškų tradicijų ir kaip bandė laviruoti per politines sroves – nuo nacių iki sovietų, lyg šių būtų maža, laviruoti tenka ir per vidinius nesutarimus, pykčius ir prakeiksmus, besivelkančius iš kartos į kartą.

Gali pasirodyt, kad čia tokia kiek mistinė knyga, bet su kiekvienu tašku ant i, ta mistika sklaidos kaip rūkas ir priešpastato prieš pliką realybę – archyvinę medžiagą, nesibaigiančius protokolus (kurie gal kiek per detalūs, bet skaitytojai sako, kad reikalingi atmosferai sukurti), raštus, skundus ir kitą biurokratiją, kuri pamažu atskleidžia bejausmį susidorojimo su žmogumi mechanizmą, ypač jei jis susijęs su sovietiniu “gydymu” arba “auklėjimu” valstybinėse įstaigose. Net ir dievotojų “šventumas” po truputį sklaidosi skaitant apie tarpusavio konkurenciją, “klientų” viliones ir visokius gandus. Mistika visiškai išsisklaido atvertus paskutinį knygos puslapį, kuriame straipsnių apie paskutinių dievotojų mirtis iškarpos. Siužetas išgalvotas, dievotojos – tikros.

Įdomi, visiškai netikėta istorija. Nesigąsdinkite knygos storumo, lengvai ir greitai skaitosi. Vis dėlto iki puikumo knygai kažko trūksta, sunku net įvardinti, ko. Bet nepaisant tų trūkumų, vis tiek verta paskaityt, taip sakant literatūrinės geografijos praplėtimui.

Dienos namai, nakties namai

~ kzL ~ Leave a comment

Šią knygą išsirinkome skaityti Prezidentiniame (darbiniam) knygų klube ir tuo labai džiaugiuosi, nes tai puiki knyga knygų klubui. “Dienos namai, nakties namai” – ne iš tų, kur labai gali pasigirti, kad viską supratai ir viskas kaip ant delno, tai sudėjus kelias galvas ir padiskutavus, kas kokią autorės mintį pagavo ir kaip interpretavo vieną ar kitą knygos vietą, tikrai knyga dar labiau atsiskleidė, pasidavė pažiūrėt į gylį. Knyga tai skaitosi lengvai, labai lengva pasiduot tokiam greitėjančiam puslapių vertimui (ir nieko nesuprast), tad įsivažiavus į skaitymą, traukiau rankinį stabdį ir sakiau sau “galvok, galvok, viskas kažką reiškia, Tokarčiuk tikrai kažką šituo sako, kavok, ką”. Sakau, puiki knyga knygų klubams ir šiaip būtų įdomu kokią profo recenciją gerą paskaityt.

Knygoje susipina pokario istorija (klaipėdiečiams ir Mažosios Lietuvos žemėse gyvenusiems vos atgavus nepriklausomybę labai pažįstamas bus vokiečių sugrįžimas į savo pražuvusius namus (knygoje – Silezijoje) – Klaipėdoje, Nidoje, pamario krašte – šviesiai apsirengę ir baltai apsiavę žilagalviai vokiečiai tarp postsovietinių žmonių tikrai atrodė kaip ufonautai), bibliniai motyvai, šventieji, nusidėjeliai, girtuokliai ir banko darbuotojos, spanuojančios mylimuosius ir ieškančios jų pasaulyje, kuris atsiranda nubudus.

Labai įdomi vienuolio, kuris aprašė Kumernės istoriją, linija apie belytiškumą, translytiškumą – su atgarisiais į šiuolaikinėje bevaikėje šeimoje sušmėžavusia(-iu) gražiuoliu(-e) Agni, kurį įsimyli tiek tos pačios šeimos vyras, tiek žmona (aaaa! Skandalas!). Ar moteriai savo kūno savininke įmanoma tapti tik tada, kai jis nė vienam vyrui nebeįdomus (pvz., gavus dievišką barzdą), ar šventuoju gali tapti tik tas, kuris suvokiamas eiliniam tikinčiajam ir niekaip nenukrypsta nuo dogmų ir be reikalo nesuka paprastam žmogui galvos? Kodėl negali būt normaliu šventuoju, vyru, ar moterim, kaip visi kiti šventieji? Gal palauk laiko eilėj, kol pasikeis normalumo koncepcija. Kol statistinis pilietis suvoks, kad tai, kas jam “nenormalu” nenustoja egiztuoti nuo jo ignoravimo.

Sapnai, vilkolakiai, iš krūtinių besiveržiantys paukščiai, senųjų savininkų po žeme laukiantys lobiai ir kalnų kaimeliuose žiemos miegu miegančios kaimynės, per į perukus įmezgamus plaukus sumezgančios dieną su naktim, sapną su būdravimu ir praeitį su ateitimi – esu įsitikinus, kad kokios pusės to, ką Tokarczuk knygoje užrakino, atrakinti nepavyko. Tikrai tikrai reiktų skaityti antrą kartą, gal kada nors, kai jau pavyks pasiryžt ir įveikt “Jokūbo knygas”.