Upė

Lauros Vinogradovos “Upę” skaitėm su Litaratūros ir meno žurnalo klubu, dar ir turėjom viešnią, literatūrologę, vertėją iš latvių kalbos Laurą Laurušaitę (knygą vertė Audrius Musteikis). Ot tai buvo diskusijų! Vieniems knyga pasirodė romantiška ir stipri savo meilės linija, vyro ir moters tyliu meilės santykiu. Kitiems ši linija pasirodė kaip visai neįtikima, dirbtina ir keista, ypač daug kritikos susilaukė kai kurių sprendimų pasilengvinimas turtingo vyro pagalba. Maždaug, nesijaudink, mieloji, ką ten tie pinigai, ne problema.

Man knyga irgi neužsiliks kaip padarius didelį įspūdį, nors ir apdovanota Europos literatūros premija. Kai kurios vietos labai patiko – pati upė knygoje labai kinematografiška, patiko seserų linija, ypač jų vaikystės dalis ir per visą knygą besitęsiantis seseriško artumo ilgesys. Labai patiko autorės sakinių taupumas, nedaugiažodžiavimas ir patylėjimai, kurie pasako viską, ką reikia suprati, bet tikrai kliuvo knygos nuspėjamumas, keistokos autorės vyro iliustracijos, ir net Lauros Laurušaitės paaiškinti teksto niuansai neįtikino. Na, bet tikriausiai jau aš čia nesupratau, kaip reikia suprast. “Reikia.”

Tikrai nerekomenduoju skaityt neromantiškom sielom, nes greičiausiai erzins daugelis knygos dalykų, bet jei turit romantikos bent gramą, verta pabandyti, gal knyga atsiskleis ir patiks, na, juk daugelis skaitytojų ir kritikų joje įžvelgia upės gelmę, kurią man reikia datempinėti.

Lituanica. Nematoma pusė

Prisipažinsiu, paskutinės mano žinios apie Darių ir Girėną buvo kažkur tarp Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komikso ir sovietinės romantikos filme apie Lituanicą, na, tokios kažkokios jokios. Tai galima sakyti, kad buvau puiki kandidatė skaityti Gražinos Sviderskytės knygą. Na, o perskaičius (beje, knygą klausiau, o visus dokumentus žiūrėjau popierinėje knygoje su autorės autografu!) pati pirmoji mintis man buvo, kad reikia normalaus, mitais ir propaganda neapipinto filmo. Kokio nors mikso su turima dokumentika. Filmo, kuris dešifruotų mitą ir atlaisvintų žmonių galvas. O bet tačiau sunku tautos didvyrius nuo pjedestalo nukelti ant žemės ir atversti į žmones.

Taigi, knyga tikrai labai įdomi ir labai rekomenduoju. Perskaičius didvyrius tenka perkelt galvoj į kitą lentyną. Kokią? Na, kad ir pašėlusių avantiūristų, pametusių galvą neatsakingų adrenalino fanatikų. Kažkaip nelabai dera su tautos sakalais, ane? Bet nuo to gi tik dar įdomiau. O kaip kitaip pavadinti skrydį be normalių leidimų, be vizų nusileisti pakeliui esančiose šalyse, be tinkamų prietaisų, nepaisant grėsmingų oro prognozių? Tikrai ne tėvynės meile. Nutrūkgalviškumas ir svylantys padai, suprantant, kad jei būsi prigautas pareigūnų, skrydis apskirtai neįvyks, nenuošaly paliekant ir nekenčiamus lenkų lakūnus, kurie štai ruošias skrist iš New York į Lenkiją, Vilniaus okupantę. Plaukai šiaušias ant galvos.

Na, o be visų techninių detalių, labai įdomios ir politinės aplinkybės – tarpukaris, 1933 m. situacija Vokietijoje, radarų pražiopsotas lėktuvas (kaip prisiduot vadovybei???), vis dar slepiama sparčiai besivystanti vokiečių aviacija, ir mums sunkiai suvokiama dalis, kad lakūnai buvo JAV piliečiai, ir kaip visai kitaip pasisuka visa įvykių ir jų interpretavimo perspektyva. O pabaigai džiaugsmingai uždėt tašką ant i – šis skrydis tikrai nebuvo antras pasaulyje, nesvarbu iš kurio galo bežiūrėsim ir bematuosim. Ką dabar daryt? Ogi palikt juos ramybėj ir amžinam atilsy. Ir džiaugtis išvadavus galvą. Bet pirmiausia, žinoma, reikia perskaityt knygą. Labai rekomenduoju. Sveika. Ir šiaip reiktų tikriausiai porą pavadinimų pakeist, pvz., stadiono. Nes po knygos jis nei į tvorą, nei į mietą.

Pora iš 9-ojo namo

Toks visai nieko detektyvas, kad būtų visai geras tereikėjo tik patrumpinti bereikalingus papliurpimus ar dialogus, kuriuos klausant audio knyga sunkoka “praversti.” Taip sakau todėl, kad jau perlipus į antrą knygos pusę pradėjau galvoti, kad mažoka intrigos ir galėtų visi biškį greičiau judėti. Na, nėr iš manęs kantrios skaitytojos. Bet vėliau, su knygos tvistu, autorė prapliurpimus kompensuoja ir lieku visai patenktinta.

O istorija apie jauną šeimą, kuri atsikelia į iš močiutės, kuriai demensija, dovanotą namą, kurį norėdami šiek tiek perstatyt, bekasdami žemę, kieme atranda dviejų žmonių palaikus. Gal gilokai kasa, bet apsimesiu, kad nieko apie statybas nenusimanau. Ir keistas vertėjo pasirinkimas, prieš dešimtmečius užkastus kūnus vadinti lavonais. Nuo kada beveik sudūlėję palaikai vadinami lavonais. Bent jau vadintų griaučiais, kaulais ar kažkuo panašaus, nu, bet lavonais, ką žinau, pjauna man ausį. Ir per visą knygą tie lavonai šmėžuoja, neina išvengt niekaip. Na, nebent autorė pati prirašė nesąmonių su “corpse”.

Na, bet kaip sakiau, knygos tvistas geras, galima tuos lavonus atleist, o kai kuriuos pliurpalus – praleist. Ir jei yra detektyvų badas, šitas, kuo puikiausiai sueis.