Category: Leidyklos dovana

Demonas Variagalvis

~ kzL ~ Leave a comment

Labai patiko man “Demonas”. Iš karto pasakysiu, kokia mintis visą laiką sukosi galvoje. Demonas – panašus nelaimėlis kaip tas vargšas Jude is “A Little Life”, bet kaip Jude pertemptas su visom įmanomom pasaulio negandom, nuo kurių, dievaž, neįmanoma atsitiesti, nesvarbu, kokio gerumo žmonės aplink bebūtų, taip Demonas visu kuo yra tikras vaikas ir tikras paauglys.

Antra mintis, kuri sukosi skaitant, kad prieš “Demoną” naudinga būt paskaičius Keefe “Skausmo imperiją”, nes knygoje daug kalbama apie opioidų krizę JAV, apie pradžioj nemokamas tabletytes nuo skausmo, apie prekybą recepčiukais ir t.t. Gali pasirodyti baisoka, bet, kai detaliai žinai visą Oxy istoriją, visa nuopolio istorija yra tiesiog siaubinga. “Demonas” yra gyvenimiškas “Skausmo imperijos” tęsinys ir atspindys, pavyzdys, kaip pagal instrukcijas “saugiai” vaistus geriantys žmonės paverčiami degradais ir narkomanais. Nu, žodžiu, labai rekomenduoju paskaityt.

Knygoje betėvio Demono istorija nuo pat gimimo, kai jį, dar neišsikrapščiusį iš vaisiaus maišelio randa nuostabioji kaimybė Nensė Pegot iki suaugystės. Kaip jam sekasi išgyventi skurde, rūpintis savo jaunute mama, keliauti per globėjų rankas, suvokti save ir savo aplinką nuskurdusioje Li apygardoje. Demonas man atrodo toks pilnas pirmapradžio gėrio, kuris vis prasimuša pro bet kokį, atsiprašau, gyvenimo šūdą.

O šiaip “Demoną” rekomenduoju pasiilgusiems klasikinio romano – ir siužetas, ir puikūs personažai (mano megstamiasi – Angusas, kaimynai Pegotai ir mokytojas iš pašaukimo ponas Armstrongas), ir visiško Virdžinijos valstijos užkampio (žiūr. žemėlapį) kasdienybė, realijos ir istorija man po modernistinių romanų vingrybių buvo tikra atgaiva dūšiai. “Demonas Variagalvis” mano akyse Kingsolver kelia į kitą lygį, čia tikrai mano mėgstamiausia šios autorės knyga.

Abelis

~ kzL ~ Leave a comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau naują Alessandro Baricco knygą, užmečiau akį labiau iš nuostalgijos šilkams ir kitoms jo knygoms, kurios jau nebe taip labai patiko. Bet, pagalvojau, nepatingėsiu ir įlįsiu internete į pirmuosiu knygos puslapius, o tada jau žiūrėsim. Ir pamačiau, kad visai gražu tie pirmieji puslapiai ir visai kabina, ir stilius rašymo toks įdomus, gal jis šilkiškas, bet iš “Šilko” nieko jau nebeatsimenu, tik pavadinimą ir kad patiko.

O tada gavau knygą ir įkritau į tą plyšį, kur ant viršelio, ir pati likau nustebus, kaip man patinka, kaip įsijaučiau, ir kaip gražu man. Ir čia knyga, kurią tikrai galima šimtą kartų skaityt ir bus gražu. Ji man tokia sapniška, marqueziška ir gal pedroparamiška (tik ten man viskas susimaišė ir nebesuradau galų). Ir dar labai kinematogrfiška, bet nereikia man filmo, tegul viskas lieka mano filme galvoj.

Knygą, nors ir trumpa, labai sunku nupasakot, gal dėl to, kad istorijos pradžia lyg ir knygos pabaigoje, o veikėjų gyvenimai nebūtinai prasideda jiems gimus, o iš ginklo iššauni prieš tai pamatęs kritusį priešininką –

“Nors iš pažiūros gyvenimas teka lyg upė, nuo kalnų į jūrą, kartu jis bėga priešinga kryptimmi, kildamas link ištakų. Todėl mąstyti apie prieš tai ir po to yra apgaulė ar bent jau supaprastinimas, nes, nors ir nematomai, po to visada eina prieš tai, nuolankiai sekdamas jam iš paskos. Tai vienas judėjimas”.

Knygoje lemiami šūviai susiję su labai jaunu vyru, išmintingai šerifaujačiu miestelyje, kur visiems aišku, kas šaudo taikliausiai. Kaip jis šaudo, kaip “mato” šūvį, kaip susidoroja su šūvių pasekmėm, kiek jam lemta iššaut ir kam skirtos jo taiklios kulkos – skaitytojas praeina visą šūvio filosofiją. Galėtų būt labai sausas tekstas, bet kaip Baricco jį papasakoja!  Kaip plaukia tekstas (lyg sulėtintai stebint iššautą kulką), kaip kuriama įtampa ir kaip jame galima plūduriuoti, kaip susipina fizinis ir metafizinis pasauliai (knygos paantraštė – metafizinis vesternas), kaip daljamasi iš vieno pasaulio į kitą srūvančia išmintim ir patirtimis.

Labai patiko, labai rekomenduoju. Vien dėl knygos moterų verta skaityt – drąsių, laisvų ir laukinių.

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Dangus ir pragaras

~ kzL ~ Leave a comment

“Džiaugsmas, laimė, liepsnojanti meilė yra trejybė, kuri paverčia mus žmonėmis, pateisina gyvenimą, padarydamą jį didesnį už mirtį.”

Čia tai, žinokit, skandinavų literatūros šedevras. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią poetišką prozą, užburinatis tekstas, daugiau nieko nenoriu pridėti. Plonytė knygelė, vos 200 puslapių, o kiek stichijos, jausmų, gyvenimo ir mirties, ir vėl gyvenimo. Kosmosas kažkoks, kas antrą sakinį galima braukti kaip citatą. Daug vandens ir šalčio, kaipgi be šalčio Islandijoje, o kaipgi be vandenyno – maitintojo ir didžiausio priešo:

“Vandenynas užlieja sapnus tų, kurie miega prie atviros jūros, sąmonė prisipildo žuvų ir nuskendusių bičiulių, kurie sielvartingai mojuoja pelekais vietoj rankų.”

Bičiuliai, kurių beveik nė vienas nemoka plaukti. Nemokantys plaukti žvejai. Pirma mintis – kaip? Kaip tai įmanoma? O antra – o kokia nauda iš plaukimo lediniam vandenyje? Pora minučių ilgesnis gyvenimas? Na, gal bent ne tiesiai dugnan?

Pirmojoje knygos dalyje taip šalta. Taip šalta ir šlapia, viskas apledija ir šaltis išsiurbia gyvybę. Atrodo, ir kam tada priešintis tam stingdančiam šalčiui, kokia visa ko prasmė, kai nebėra kam ir dėl ko. Na, gal kiek verta pakentėt dėl garbės, kad atiduot skolas (labai brangią ir vertingą knygą) ir perduot žinią apie mirtį. Bet ir vėl būt šaukiamam mirties. Ir atsilaikyt dėl to gyvenimą žiebiančio meilaus žvilgsnio, žinių ir nepažinto pasaulio troškulio.

Laukiu istorijos tęsinio.

__________________________________

Už knygą dėkoju “baltoms lankoms”

Ką veikti muziejuje

~ kzL ~ Leave a comment

Kai pamačiau, kad bus Aistės Paulinos Virbickaitės knyga “Ką veikti muziejuje” labai apsidžiaugiau. Esu klausiusi du Aistės Paulinos meno istorijos kursus ir taip patiko, kad mielai pakartočiau. Už tuos kursus knygos autorei esu labai dėkinga, nes gavau labai daug žinių labai smagiu formatu, o taip pat atsikračiau nežinojimo komplekso, nes Aistė Paulina kažkaip tą nežinojimą dekompleksuoja.

Taigi, kadangi lankiau kursus, tai knygos temos nebuvo visiška naujiena, gal toks smagus perbėgimas akimis apie tai, ką jau esu girdėjusi, o taip pat pasinėrimais į tai, kas pas Aistę Pauliną yra įdomiausia, kas yra jos stebuklingas sėkmės receptas – viską papasakoti per kvapą gniaužiančias istorijas, kurių galėtum klausyti per visą naktį. Žodžiu, Šachrezada, ne kitaip.

Na, o kaip ten su tais muziejais? Perskaitę Virbickaitės knygą, žinosite, kaip muziejuose nepasimesti, nepasiklysti, o svarbiausia – neišprotėti ir tolygiai paskirstyti jėgas. Dar – atkreipti dėmesį į mažus, originalius muziejus, kurie prieš tai gal atrodė visai nekrūti ir neverti dėmesio. Man, pavyzdžiui, knygos perskaitymas veikia taip, kad jei dabar važiuočiau į Luvrą, tai aplenkčiau Mona Lizos salę, nes – jau esu kažkada ten buvus, nemėgstu minios iki tokio lygio, kad man to paveikslo net gaila, ir ten tikrai yra ir taip ką žiūrėt be Monos Lizos. Gali susirasti kas TAU yra gražiausia ir spoksot kad ir visą dieną. Ir, svarbiausia – muziejuje ieškoti istorijų – apie tai, kas muziejų fundavo, iš kur “atsirado” pastatas, pažiūrėti, ne tik ten, kur labiausiai apšviesta ir labiausiai didžiuojamasi, bet ir kas nutylima ir tūno šešėliuose (pvz., koks “Meno vagis”).

Knygą galima skaityti tiesiog išsirinkus pagal turinį įdomiausias ir aktualiausias temas. Man labai patiko skyrelis apie kūrinio pavadinimus, o štai apie telefonus gal kiek prailgo. Beje, aš esu iš tų, kurie muziejuje fotografuoja (po Aistės Paulinos kursų, žinoma, kiek kitaip, nei iki tol) – man labai patinka peržiūrinėjant senas foto atrasti patikusius paveikslus ir prisiminti sukeltas emocijas. Pati šviežiausia – nusivylimas, kaip reprodukcijos absoliučiai neperteikia Sorollos paveiklų gyvumo (atsimenu, kaip per kursus Aistė Paulina vis minėdavo, kad gyvai pavaikslo įspūdis visai kitoks). Galvojau prisipirksiu atvirukų ir net albumą, bet, nusivylus jų negyvumu, išėjau nukabinus nosį.

Labai rekomenduoju knygą tiems, kurie ir šiaip lankosi muziejuose – rasite pasiūlymų, kaip juose lankytis kitaip nei iki šiol, o jei nesilankote – tai dar labiau rekomenduoju, nes ši knyga panašiai kaip slaptos durys spintoje – už jų laukia muziejų Narnija.

____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

ADHD. Diagnozė ar supergalia?

~ kzL ~ Leave a comment

Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).

Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!

Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.

____________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Balto”.

Pamokos

~ kzL ~ Leave a comment

“Pamokos” yra tokios apimties knyga, kad man net baisu sėst prie apžvalgos (iš tikro tai tingiu subendrint visus savo įspūdžius). Dar tingiu, nes čia iš tų knygų, kur labai patiko ir tik norisi parašyt: “labai gera, skaitykit”, ir visi mano klavišų tarškinimai tiesiog atrodo nereikelingi.

Prisipažinsiu, įsivažiuoti buvo sunkoka, ir vis girdžiu iš aplinkos, kad sunkiai sekasi, stringa. Tai visiškai suprantu, man buvo taip pat, galvojau, kas čia vyksta, gal čia vertimas kaltas, net pasiemiau originalą iš bibliotekos įsitikint, kad vertimas čia niekuo dėtas, o gal ir pačiam autoriui pradžioj buvo sunku, kai tokios aplinkybės – kovidas, nerimas ir visa kita. Na, bet kaip pats autorius sako, lockdown’as buvo bet kurio rašytojo svajonė, kai niekur nereikia keliauti ir rodytis, reklamuoti savo knygų, susitikti su skaitytojais ir taip toliau. Sėdi ir rašai.

Bet kai jau prasilaužiau, tai niekaip negalėjau sustoti. Ir nupasakoti pagrindinio veikėjo gyvenimo niuansus dviem sakiniais neįmanoma. Tiesiog paminėsiu, kad skaitant, dėl knygos autobiografiškumo, vis sukosi mintis, koks nepagražintas ir nedidvyriškas pagrindinis knygos personažas, gal net labiau lūzeris, nei didvyris, nepaisant to, kad vienas nuo kūdikystės augina sūnų. Kaip nejaukiai skaitosi Rolando Beinso savotiškas apsileidimas, neambicingumas ir neišsipildymas, balansavimas ant skurdo ribos niekaip nesistengiant nusverti į gerovės pusę (na, jei ne dėl savęs, tai bent dėl sūnaus). Taip pat ir santykiuose nuolatos tvyro toks kažkoks nerangumas, tingulys, iki pat pabaigos, kai jau be penkių minučių per vėlu… Kiek Rolande Ian’o? Ar jis taip save mato ir jaučia? O kodėl turėčiau teisti nenorą būti kitokiu, nei jis yra? Gal tiesiog bjauru ir nesmagu skaityt?

Labai įdomiai knygoje nagrinėjama moters menininkės linija. Nebus didelis paspoilinimas, nes šis įvykis yra pačioj knygos pradžioj – Rolandą su sūnumi be įspėjimo ant ledo palieka žmona. Tiesiog dingsta, jis net įtarinėjamas žmogžudyste. O vėliau sužinome, kad žmona pabėgo, kad galėtų rašyti. Jei taip padarytų vyras, lyg ir būtų nieko tokio, tikriausiai ne pirmas toks ir būtų, bet jei taip pasielgia moteris? Kaip skaitytojai į ją žiūri, kaip ją teisia arba pateisina? Oi, užvelia jausmų McEwanas, gerai paknebinėja, bet pats neteisia. Ir Rolandą, ir Alisą palieka skaitytojo teismui. Ir aš nežinau, kaip tokį poelgį, kurio niekada negalėčiau padaryti, vertinu. Nei kaip mama, nei kaip skaitytoja, nei kaip feministė.

O knygoje dar ir pokario visuomenės niuansai, Rolando tėvų likimai, branduolinio karo grėsmės atspindžiai, negarbingos šeimų paslaptys garbei išsaugoti, despotai vyrai, įvardijimo laiko tėkmėj laukiantis vaiko išnaudojimas, brendimas, Berlyno siena, sovietinio režimo brutalumas, paskutiniuose puslapiuose net Brexitas ir visada – meilė ir neįkainojamas žmogaus ryšys su žmogumi.

Puiki, viena geriausių metų knygų. Labai rekomenduoju.

___________________________

Už knygą dėkoju “Tyto albai”

Barbara nemirs

~ kzL ~ Leave a comment

Kokį puikų apgaulingą pavadinimą skaitytojui suruošė Alina Bronski! Puikaus viršelio (daug daug dagu kartų geresnio nei vokiško ar angliško leidimo) autorius Zigmas Butautis dar labiau paklaidina skaitytoją ant viršelio uždėdamas vyro profilį – prie ko čia tas vyras? O kas matosi pro profilio langą, tik vėliau skaitydama atsiverčiau atidžiau įsižiūrėti.

Pradžiai pasakysiu, kad “Barbara nemirs” neperspjovė babos Dunjos (na, čia jau tikriausiai pirmosios autorės knygos neišdildomas įspūdis), o “Totoriška” vis dėlto neužleidžia savo pirmos vietos pagal galingumą – tebūnie čia toks skaitytojų lūkesčių pareguliavimas, o bet tačiau pasakysiu kuo mane knyga labiausiai sužavėjo.

Panašiai kaip ir viršelis – autorė parinktais žodžiais sako viena, o perskaitai visai ką kita. Visiškai nenoriu rašyti siužeto, nes siužetas čia toks šalutinis reikalas, bet jei taip trumpai – skaitome apie senyvą, labai uždarą, labai susikausčiusį vyrą, labai stipriai neigiantį tikrovę ir visaip kaip besistengiantį neiškrypti iš nusistatytų taisyklių, o realiai tai skaitome apie tai, kas yra meilė (labiausiai gal per knygos neveikėją Barbarą), apie traumas, apie visuomenę ir bendruomenę, apie vyriškumo sampratą ir lūkesčius, apie asmeniškumo ribas ir aplinkos nejaukumą, kai kažką ištinka nelaimė, neganda ar neatitaisomas įvykis. Ir vėlei apie nekalbėjimą, nes viskas tarsi “savaime suprantama”, nes taip įprasta, “mus taip auklėjo” ir t.t. Puikiai, puikiai Alina Bronski tarp eilučiųi pasakoja vokiško Uvės istoriją, kurioje vis prašmėžuoja emigranto gyvenimo realybės atspindžiai.

Labai rekomenduoju. Gero skaitymo.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”.

Apie ką nesikalbu su mama. 15 atvirų pasakojimų

~ kzL ~ Leave a comment

Kai fb paskyroje dovanojau Jennette McCurdy knygą visiškai marketinginiu, bet sukrečiančiu pavadinimu “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, viena sekėja pasipiktinusi parašė kažką kanašaus į “kaip taip galima apie šventą žmogų.” Tai va šioje knygoje 15 pasakojimų (vieni stipresni, kiti silpnesni) apie motinas, kurioms iki šventumo kiek toloka, o ir šiaip šventieji tikriausiai tik paveiksluose, nes gyvenimuose motinos irgi tik žmonės. Ir tikriausiai kiekvienas vaikas savo motinoje instinktyviai ir nesąmoningai ieško savo meile apglėbiančios šventosios, kartais net užgniauždamas savo asmenybę, savo poreikius, savo jausmus.

Skaitydama šią knygą aš visą laiką galvojau apie užburtą ratą, kurį sukuria nemeilė ir visokie “mus taip augino ir užaugom gerais žmonėmis” reikalai. Kokia juodoji skylė yra toks požiūris/gyvenimas, ir kaip sunku iš tos įcentrinės jėgos – juodosios skylės išsivaduoti, kad išgelbėtum save ir savo esamus ar būsimus vaikus. Kaip skauda, kai vienintelis išsigelbėjimo kelias yra riboti ar atsiriboti nuo savo šeimos, nes kiekvienas susidūrimas yra skausmingas ir sekinantis. Bet net tokiose situacijose, net suaugęs būdamas vaikas ieško ir ilgisi to priėjimo prie mamos. Kartais net taip – rašant esė apie tą meilės, supratimo ir artumo ilgesį ir bandymą savo mamą suprasti. Apie nemokėjimą, nedrąsą prieiti, pradėti, užvesti kalbą. Apie norą suprasti ir suvokti. Ir kaip visada gera skaityt apie pavykusius bandymus, stebuklingus nušvitimo mementus, net jei jie trunka tik tą akimirką – jie verti kiekvieno bandymo, kiekvienos pastangos, nes ant jos galima paremti savo gyvenimą.

Graži ir prasminga knyga, ypač vertinga paskaityti žmonėms, kurių santykiai su mama/tėvu yra/būna komplikuoti (o kam nebūna?). Gal rasite vilties ir paguodos, gal geriau suprasite, kodėl taip yra, ar kur reikia brėžti ribą. Gal bus ne taip vieniša, o gal rasite jėgų išsprūst iš juodosios skylės ir būt geresniu tėvu arba mama savo vaikams.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

Tapti nuliu

~ kzL ~ Leave a comment

Jei norisi greito trilerio, kaip kad man norėjosi, tai “Tapti nuliu” bus pats tas. Nėra gal šedevras, bet įtampos ir greičio tikrai gausite – labai jaučiasi, kad knygos autorius – filmų scenaristas. Ko dar gaus skaitytojai? Nagi po biškį visko – geriečių ir blogiečių, visokių šiandienos aktualijų, na, o pagrindinė knygos tema – privatumas ir kaip mes po trupinuką tą privatumą spausdami “I agree” išdalinam didelėm korporacijom, o prie to didelio informacijos puodo visiems norisi, valstybėms irgi, prieš tai gražiai prisidengus visuotinio saugumo ir kovos su blogiu tema.

Taigi, vykdomas toks bendras korporacijos ir ČŽA projektas, kuriuo korporacija bandys įrodyti, kad su turimomis priemonėmis gali surasti bet ką ant žemės paviršiaus. ČŽA išrenka dešimt savanorių, kuriems reikės per dvi valandas save visiškai pradanginti mėnesiui – korporacijai nepavykus “nulio” rasti, “nulis” gaus 3 milijonų dolerių prizą. Trys, du, vienas, bėgam.

Labiausiai man patiko psicholiginis gaudynių aspektas – kaip rasti žmogų pagal jo įpročius, pomėgius, ryšius ir t.t. Kiek ir kur yra kamerų, kaip veikia asmens atpažinimas pagal formas, judesius (aha, kai labai reikia, niekas nieko nemato ir neatpažįsta). Geras ir knygos siužeto posūkis, atskleidžiantis tikruosius pagrindinės knygos veikėjos motyvus, na, o pagrindinio gaudytojo, Sajaus, portretas toks skystokas – autorius iš pradžių bando skaitytoją apgauti, koks jis ten pilnas visokių gražių idėjų ir nuostabių ketinimų, bet nežinau, ar kas nors šitoj vietoj tikrai patikės, reikėjo autoriui čia labiau pasistengti. Sajus man pasirodė kaip atvirkštinis vaikiško filmuko personažas (ten tai blogiečiai pavirsta į geriečius). Na, ir kitos degtalės susijusios su duomenų kopijavimu gal labiau tinka žmonėms, kurie nėra gyvenime didelio failo saugoję – klik ir viskas stebuklingai išsaugota. Sekundžių reikalas. Sėkmės, žodžiu, garaže laikant ČŽA dydžio serveriuką. Nu, bet tuoj jau sakysit man, kad čia toks žanras, Bondas irgi vaikšto skrendančio lėktuvo sparnais. Gerai jau gerai, tokio norėjau, tokį ir gavau, tai jei tokio norit, labai nenuvils, o gal ir labai patiks, ypač, jei netenka failų kopijuot realiam gyvenime.

___________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Lydekaitės burtai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Lydekaitės burtai” nėra liūdna knyga ir joje pilna švelnios pašaipos Laplandijos gyventojams ir jų būdui, perskaičius man liko kažkokia šviesaus liūdesio nuotaika. Dabar reikia kažkaip pasiaiškint, kodėl. Gal todėl, kad man pirmiausia ši knyga buvo apie labai gražiai prasidėjusią meilę, kurios likimas iš karto buvo nulemtas vienam iš įsimylėjelių sugalvojus uždėti pauzę ir išlėkti paragauti pasaulio. Ir man buvo gaila to vieno likusio laukti tuščiu glėbiu, nors ir žinojau, kad kažkur visada esantis neišbandytas pasaulis virš poros būtų kabėjęs kaip Damoklo kardas – dėl tavęs likau, dėl tavęs nebandžiau ir nepatyriau. Ech, kaip reikia gyvenime susitikti geru laiku – ne per anksti, bet ir ne per vėlai. Kad nereiktų keikti ir prakeikti vienam kito. Štai iš kur mano liūdesys.

O šiaip, jei trauksite į Laplandiją, būkite labai atsargūs ir nenustebkite sutikę keistų gyvių. Kitaip bus kaip iš pietinės Suomijos atvykusiai drąsiai policininkei Janatuinen (labai fainai personažei) – vietoj naminio gyvūnėlio gausit peijonį (kad sužinotumėt, kas čia per gyvis, teks skaityt knygą), kvailai ketinsit šaudyt į tundros gyventojus, na, ir šiaip patirsite visokių keistenybių, kuriomis pietuose niekas nepatikėtų (neveltui Janatuinen porininkas, nenorėdamas rizikuosi savo sveiku protu, ištikus reikalui važiuoti į Laplandiją, persišovė sau koją, įdomu, kokius nuotykius jam teko ten patirti).

Na, o jei esate šiaurietis, tai viskas gi tiesiog yra, kaip yra ir kaip visada buvo – spiečiai uodų, žliugsinčios pelkės, peijoniai, vandeniai ir kiti maumai, kurie mielai pasigvieš nelaimėlio sielą, raganos, raganiai, pavydas ir kerštas, kaimo pletkininkai ir žiniuoniai (abejotini). Vienu žodžiu, labai stipri bendruomenė, be kurios tokiomis klimato ir burtų sąlygomis išgyventi tiesiog neįmanoma.

Labai greita, ir linksma, ir liūdna knyga. Rekomenduoju.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Geltonveidė

~ kzL ~ Leave a comment

Nelabai ruošiausi šios knygos skaityti, bet išsirinko knygų klubas, tad teko ir nė kiek nesigailiu, ypač, kad tuo momentu norėjosi lengvo skaitinio ir greito puslapių vertimo. Su tokiais lūkesčiais likau maloniai nustebinta, nes knyga gerai parašyta, užkabina aktualią temą ir paknebinėja visokius nelabai malonius reikalus, apie kuriuos nelabai smagu kalbėti garsiai, jie visokie nelabai politkorektiški ir diskusijose dažniau laikomi omeny nei pasakomi garsiai (o kai omens nežinai, tai ir lieki nieko nesupratęs). “Geltonveidė” visai netikėtai susišaukė tiek su prieš metus skaitytu Jeanine Cummins “Amerikos purvu“, tiek šviežiausia diskusija, apie kurią parašė Sandra Skaito (@asskaitau) – apie Europos kultūros sostinės 2024 (Bodo, Noervegijoje) Stef Penney užsakytos parašyti knygos apie šiaurės gyvenimą. Autorės, kuri su gyvenimu Norvegijoje ir apskritai šiaurėje neturi nieko bendro. Lyg šiaurėj nebūtų kam rašyt.

Tai kas apie ką turi teisę rašyti? Ar baltasis rašytojas gali objektyviai rašyti apie kitos rasės žmones? James Baldvin “Džiovanio kambaryje” kuo puikiausiai su tuo susidorojo, bet jau minėta Jeanine Cummings rašydama apie migrantus į JAV, savo personažams suteikia privilegijų, apie kurias paprasti pabėgeliai tik pasvajoti tegali. Bet diidžiausias skaudulys yra pinigai, kuriuos privilegijuota baltoji autorė nugriebia nuo šios temos rinkos. Yra pilna lotynų autorių knygų ta pačia tema, bet kas juos garsino reklamavo ir leido jiems prasimušt? Mūsų knygos protagonistė leidyklos spaudžiama pavogtame romane sušvelnina Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių kinų situaciją, nes, na, gi nebuvo tie europiečiai visi tokie blogi ir žiaurūs. Ar toks į Cummins privilegijas panašus pašvelninimas reikalingas siužetui ar baltajam skaitytojui (pirkėjui), kad nesijaustų blogiečių rasės atstovas? Čia pati tikriausia diskusija be atsakymo (arba nežinau, koks atsakymas šiuo metu trendina).

Kita knygos siužetinė linija – rašytojos kelias. Sėkminga/nesėkminga pradžia, plagijavimas, kopijavimas, intelektinės vagystės, agentų ir leidyklų spaudimas toliau sėkmingai rašyti arba tiesiog rašyti, nes skaitytojai laukia ir negalima dingt iš radarų, tai duok bet ką, užkišim į tarpą (man šiemetinė Ann Patchett “Tom Lake” yra būtent tokia – “reikia kažką duot rinkai” knyga), tuščio lapo paralyžių, nesugebėjimą gyventi paprasto žemiško gyvenimo arba pripažinti, kad išsisėmei. Man atrodo, Rebeccai Kuang tikrai gerai pavyko atskleisti autoriaus nuotaikas, skandalų valdymą/nevaldymą, šlovės ir melagysčių kainą. Keletoj vietų jau galvojau, kad dar ir detektyvo gausim, taip įtamptas gali būti rašytojo gyvenimas.

Užskaitau šią knygą, ypač jei norit lengvo nebanalaus, bet kartu ir negrūzinančio skaitinio. Jei į galą pasirodys kiek užtempta, pabaiga vis tiek save pateisins, kažkaip užtempimą pratemkit.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Pasitikėjimas

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Pasitikėjimas” bando užčiuopti daug temų, šią knygą labiausiai prisiminsiu dėl jos struktūros. Čia yra ir romanas romane (labai klasikinis), ir autobiografijos juodraštis, ir prisiminimai, ir dienoraštis, kuriame galiausiai ir sutinkame moterį, apie kurią ši knyga. Man patinka, kai rašytojai įdomiai ir sėkmingai sužaidžia struktūra, pavedžioja skaitytoją už nosies, paintriguoja, manau, Diaz’ui šitai visai pavyko. Kalbėdamas keturių žmonių (nors dėl skaičiaus galime pasiginčyti, nes vis dėlto antra ir trečia knygos dalys kaip ir vieno žmogaus darbo vaisius) balsais, jis nupasakoja istoriją, papasakoja keturių žmonių tiesą (kuria galim tikėt, kiek patys norim – va, čia ir knygos pavadinimas – “Trust”) apie tuos pačius įvykius, ir dar palieka skaitytoją sutrikusį, nes – o tai kaip ten galiausiai buvo iš tikrųjų? Taigi, visose knygos dalyse mes sutinkame vieną paslaptingą moterį, apie kurią sukasi visas reikalas, sutinkam, bet taip jos ir nepažįstam. Įtariu, kad toks ir buvo užmanymas.

Knygoje bandoma užčiuopti daug temų, bet man vis dėlto įsimintiniausia – moters situacija dvidešimto amžiaus pradžios visuomenėje. Na, turint omeny, kada daugelyje šalių moterims buvo pagaliau leista balsuoti, tai norisi plaukus nusiraut nuo galvos beskaitant apie visas įmanomas manipuliacijas moterų atžvilgiu, ypač tų, kurios intelektualiai visa galva aukštesnės už aplinkinius vyrus, ypač tų, kurios kaip mergaitės ir netekėjusios merginos buvo ypatingai lavinamos ir skatinamos duoti smegenims darbo, ir kurių gyvenimas sustoja ir kardinaliai pasikeičia ištekėjus (na, čia vėlgi galime prisiminti ir Lietuvoje atsitikusį moterų supančiojimą po 1926 metų perversmo, kai ištekėjusios moterys automatiškai būdavo atleidžiamos iš valstybinio sektoriaus). Taip ir “Pasitikėjime” protinga moteris turi apsimest trapia pokvaile būtybe, kad bent kiek galėtų gyventi taip, kaip nori. Bet pirmiausia, žinoma, reikia ištekėti. Ir geriausia už tokio vyro, kuris netrukdytų gyventi ir, gerai būtų, galvotų, kad jis visa ko šeimininkas. Nenoriu prispoilint čia labai, bet šiaip knygos twist’as labai priminė Meg Wolitzer “Žmoną“. Žodžiu, niekam neįdomu, kokia tu ten protinga buvai, maksimum galėjai užsiimti labdara, kurios finansavimo kraniuką irgi vyras su malonumu pasukinėdavo, prisidengdamas apsauga nuo per didelio krūvio ir pervargimo.

Ir pinigai, pinigai, pinigai. Ką gali pinigai. Suteikti laisvę, suteikti valdžią, išvaryti iš proto. Ar įmanoma, kad labai labai dideli pinigai nesusuktų galvos? Ar įmanoma ilgalaikę sėkmę finansų rinkose patiriančiam žmogui nepriskirti savęs dievų kastai? Ir kam gali būti pasiruošęs žmogus, kuriam žūtbūt reikia toje kastoje išsilaikyti? Nes dieviškumo aura labai labai trapi.

Kadangi knygą skaitėme knygų klube, tai prisipažinsiu, kad giliau ją paknaisiojus ir išklausius visų klubiečių, ji man pradėjo patikti labiau, nei po pirminio skaitymo. Pirmoji dalis susiskaitė smagiai, kaip klasikinis romanas, antroji stebino tuo kitu požiūrio kampu, trečioji buvo kiek nuobodoka ir galėjo būt trumpesnė, gal man buvo mažiausiai įtikima, teko net akis pavartyt, kai tos dalies herojė muziejuje atrado mus dominančios moters dienoraštį (nu ne, tikrai, dabar jau gausim stebuklingų atsitiktinumų, kad nebūtų liūdna). Žiūriu, knygų klubas dažnai “pagerina” knygą, tai raginu visas (us) jungtis į visus įmanomus ir patirti geros diskusijos malonumą.

___________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Duonos paliaubos

~ kzL ~ Leave a comment

Paėmus į rankas Serhijaus Žadano knygą pavadinimu “Duonos paliaubos” nejučia susigūži, žinai, kad už knygos viršelio – karas, atrodo, kas daugiau gali būti. Bet Žadanui būtų per paprasta – pirmoje pjesės karo tiesiogiai pjesėje nepajusite, jis labiau menamas, kažkur ten, už sugriauto tilto ir pokalbiuose tarp eilučių. Pokalbiuose, kuriuos skaitant labiau juoksitės iš absurdiškų situacijų nei dėl jų verksite (bravo puikiai išvertusiam Rimantui Kmitai). Tokiose situacijose tik juokas ir belieka vienintelis žmogiškumo ženklas. Jei ne autoriaus – pavadinsiu juos monologais – prieš kiekvieną pjesės dalį, skaitytojui apskritai prireiktų laiko susigaudyti, kur atsidūrė.

Man labai patiko, kaip pjesė rutuliojasi – iš pradžių ji tiesiog buitinis dviejų brolių, kuriems reikia palaidoti motiną, susitikimas. Tiesiog mirė žmogus ir niekas nebežino, kaip esamoje situacijoje elgtis – kam skambinti, kam pranešti, ar reikia kažkokių dokumentų, kas dabar valdžia, kaip pervažiuot į kitą upės pusę, kai tiltas susprogdintas –

“Įdomus čia tas mūsų karas, ane? Nei pagimdyti normaliai negalima, nei palaidoti. Sėdim kaip pelėkautuose. Ir niekas niekuo nedėtas.”

Atsiradus naujiems veikėjams pradeda kilti įtampa, nebeaišku, kas kokioje karo pusėje, kas “mūsiškiai”, kas “išdavikai”, kas gal atėjo apsidairyt prieš išduodamas. Taip įtaigiai perduodamas nesaugumo, neužtikrintumo jausmas, pradeda aiškėti, kad ir broliai kare dalyvauja, kad ne tik motinos netekę, kad ir visi kiti dalyvauja, kad nelabai yra pasirinkimo, karas tiesiog įsiurbia ir niekaip nepabūsi jam abejingas ar nusišalinęs. Ir gyvenimo taisyklių nebėr:

Rinatas. Nu kokios dar taisyklės, tu apie ką? Visi bando išgyventi, kaip gali. Tiesiog per daug mirties aplink.Trūksta taisyklių. Ir žodžių trūksta.

Teta Šura. Žodžių trūksta. Žodžiai pirmiausia baigiasi. Sugriuvo viskas, visi kalbam savo kalbom, niekas nieko negirdi, niekas nieko nesupranta.

Ir užuomina apie ateitį, kurioje vis tiek visiems kartu reikės gyventi, sugrįžti, atstatyti tiltą ir tiltus. Tik kad ateitis bus be kažko prarasto artimo, mylimo – “o vieta, kur buvai, kur skambėjo tavo balsas, prisipildo vėjo”.

Puiki pjesė, labai rekomenduoju. Neišisgaskit, kad pjesė, nesijaučia net. Dar reikia puikias Gabrielės Šaulytės iliustracijas būtinai paminėt. Vertimą jau pagyriau – teskto kalba nedirbtinė, natūrali.

________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”.

Patria

~ kzL ~ Leave a comment

Kiek užtruko atsikapstyti iki “Patrios”, link plytos namuose ranka nelabai tiesias, geriausias būdas jas perskaityti – išsivežti atostogoms.

Knygos tema labai įdomi – baskų miestelio, tapusio aktyvios ETA (baskų separatistinė organizacija, siekusi įkurti nepriklausomą baskų valstybę) veiklos įkaite. Kontekstui – ETA savo ginkluotą veiklą nutraukė tik 2018 m. – knyga Ispanijoje išleista 2016.

Istorija pasakojama pasitelkus dvi vieno miestelio šeimas – dvi draugės ištekėjo už dviejų draugų, jauni, smagūs, draugiški, smagu kartu gyventi, auginti vaikus, tik va, vienas vyras labiau galvotas, iniciatyvus, prasisuka, įsuka versliuką, o kitas taip ir lieka visą gyvenimą paprastu darbininku, kas sunkiausia jo šeimai – žmonai, sūnui, kuris irgi jėgos turi daugiau nei smegenų – pats tas komunistuojančiai ETA’ai, kuri pradeda reketuoti verslųjį Čatą.

Reketas gal dar būtų pakenčiamas, bet Čatas ir jo šeima pamažu izoliuojami, išsumiami iš miestelio gyvenimo. Nebesisveikina kaimynai, nebeaptarnauja krautuvinikai, į kitą gatvės pusę pereina draugai (buvę). Baimė būti siejamam su ETA taikiniu stipresnė už bet ką, ne paskutinėje vietoje ir pavydas, kuriam tarsi suteikiamas leidimas pasireikšti visu gražumu (ach tas utopinis visiems po lygiai dalinimasis). Girdėtas scenarijus, ar ne? Kaip ir tai, kad neišsilavinę, neišsipildę žmonės visais laikais išnaudojami radikalų, populistų ir “gelbėtojų”.

Man įdomi buvo suradikalėjusio sūnaus Chosė Mari ir motinos linija. Kaip motina, nerasdama kito būdo susitvarkyti su sūnaus sprendimais, klaidom ir pasekmėm, pati nerasdama kelio išlaviruoti tarp juoda ir balta, pasirenka visiškai ir nekvestionuodama palaikyti sūnų, pasiduoti ideologijai, neklausdama ir net gerai nesuprasdama, nei už ką, nei prieš ką kovoja ji kovoja. Lengviau nubraukti draugystes, žmogiškumą, ir rėkti nežinia už ką, įsivaizduojant, kad už Baskiją.

“Patria” labai įdomi savo istoriniu aspektu, tikrai buvo labai įdomu daugiau sužinoti baskus, ETA ir t.t. Bet kartu man kiek pritrūko konteksto politinei knygos daliai, kuri gal visiškai aiški knygą skaitantiems ispanams, bet nelabai visiems kitiems skaitytojams (aišku, visada galima pasigooglint, bet o kodėl turėčiau, gi skaitau grožinę knygą). Žinant mano neromantiškumą, man nusibodo visokios romantinės linijos, ir visų dviejų porų vaikų gyvenimų nupasakojimai, na, ne apie tai gi knyga, o tų istorijų nepasakojant, būtų buve galima labiau išgryninti ir suploninti knygą tuo kritinių 150-200 puslapių, kurie vertės neprideda, o išpučia knygą, kuri paskui dėl to storumo metų metus laukia eilėj.

—————————————

Už knygą dėkoju “Alma Littera”

Baltybė

~ kzL ~ Leave a comment

Jon Fosse knyga “Baltybė” – tikra meditacija, sekanti pagrindinio veikėjo minčių srautą. Tekstas taip parašytas, kad nejučiom pradedi matyti personažo akimis ir sekti mintimis, nes jos tarsi atspindi pačio skaitytojo mintis – jei skaitytojas nusistebi, kodėl personažas (man tai buvo pats Jon Fosse) taip elgiasi, tai už milisekundės jau skaitai, kaip jis irgi mintyse nusistebi savo elgesiu arba tuo, ką mato prieš akis. Jei skaitytojas, pagalvoja, kad tik nemiegok, mirtinai sušalsi, tuoj to paties sakitytojo akis perskaito personažo mintį.

“Baltybė” trumputė knygelė, apsakymas, kuriame žmogus iškeliauja, kur akys veda, nesuprasdamas, kur keliauja ir kodėl, lyg sekdamas instinktais, žingnis po žingsnio į vis kitą dimensiją, po truputį įsiliedamas ir susiliedamas su kažkuo arba niekuo.

____________________________

Už knygą ačiū “Aukso žuvims”