Category: Leidyklos dovana

Nutrenktieji

~ kzL ~ Leave a comment

“Nutrenktuosius” pasiėmiau norėdama kažko nestoro ir nesunkaus. Nors knygos temos ir nėra iš lengvųjų, bet iš esmės man šiuos kriterijus atitiko, autorei kažkaip pavyko knygoje išlaikyti šviesą ir lengvumą. O jei paklaustumėt, apie ką knyga, tai sakyčiau apie gyvenimą, jo iššūkius, kurie dažniausiai ištinka nevietoje ir nelaiku. Kai, atrodo, vienas namo kampas griūva, leki jo gelbėti, tada jau kitas virsta, tenka lėkt atgal, ir taip be pabaigos. Ne veltui mūsų išmintinga lietuvių laudis byloja, kad “bėda viena nevaikšto.” Menas tarp jų atrasti kažką gero ir šviesaus.

Kai mūsų pagrindinė veikėja turi susitaikyti su sugrįžusia onkologine liga, kuri pasiglemžė visą giminės moterų liniją, pradeda byrėti ir tėvukas, kurio šiaip pas gydytojus nenutempsi. Tuo pačiu kaip ir atsiranda proga pagyventi kartu, paremt vienam kitą, ir galiausiai artimiau pažinti vienas kitą aiškiai suvokiant, kad nuo tada, kai kartu gyvenote kaip mažas vaikas ir jo tėtis, nubėgo begalės vandenų ir dabar abu visai kiti žmonės. O į tarpus tarp prisiminimų, terpiasi kasdienybė – namai, triušiai, vikšrai, santykiai su mylimaisiais ir nemylimaisiais. Žodžiu, gyvenimas pilnu tempu.

Knygoje labiausiai ir patiko dukters ir tėvo, seserų santykiai, labai gyvi ir tikroviški jų pokalbiai, reakcijos į situacijas. Prie silpnųjų knygos vietų priskirčiau kartais iš teksto iškrentančius skyrelius, na, gal man nepavyko jų prasmės pagauti. Ir dar gal knyga neturi kažkokio akcento, dėl kurio įsimintų ir išsiskirtų? Įsivaizduoju, kad po poros mėnesių prisiminsiu, kad ji apie dukros ir tėvo santykius. Ir viskas. Bet kažkaip man tam kartui visai ir užteko tokio prabėgančio teksto.

_________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Trilogija

~ kzL ~ 2 Comments

Po 2025 metų knygų mugės buvo užėjęs toks savotiškai skaitymo blokas, nu, kažkaip ir vieną knygą bandžiau, ir kitą skaičiau, ale kažkaip be didelio malonumo, kol ištiko mane Jon Fosse “Trilogija”. Knygą sudaro trys apsakymai/novelės, kurie, kaip vėliau perskaičiau internete buvo išleistos su gan dideliais tarpais viena nuo kitos, kol sugulė į trilogiją. Perskaičius knygą net pagailėjau visų trijų atskirų novelių skaitytojų, kuriems teko niolika metų laukt nuo vienos knygos iki kitos, nes, man pasirodė, kad suprast šią istoriją po vieną gabalą tikrai turėjo būti labai sudėtinga (na, aišku kitaip skaitės).

Istorija prasideda pasakojimu apie du įsimylėjusius jaunuolius, kuriems likimas nepagailėjo išbandymų labai jauname amžiuje. O dabar dar ir paskutines dienas skaičiuojantis nėščiosios pilvas visiems bado akis ir trukdo jaunai būsimai šeimai kur nors prisiglausti. Niekam neįdomu – nereikėjo prisidirbt, maždaug. Skaitytojui nenutuokiant autorius įbruka užuojautos perspektyvą – gaila dviejų benamių, šalta, lyja, nėr kur prisiglaust, bet kažkaip vis dėlto vis pavyksta, nors nelabai aišku, kaip, tai laivė plaukti atsiranda, tai kampas prisiglausti. Verčiant puslapius ima aiškėti, kaip Aslė (vaikinas) tas ištikusias negandas sprendžia, ir autorius po truputį verčia skaitytoją permąstyti nutikusią istoriją ir išbandyti savo empatiją. Koks nusikaltimas? Kokia už jį bausmė? Kaip ji sekioja nusikaltėliui iš paskos? O kodėl vis tiek kažkaip tų herojų gaila, nors gal nebelabai yra ko begailėt?

Trečioj knygos daly – mes visi ateity, dairomės atgal, bandom įmint Alidos (merginos) mįslę, suprast jos “išgelbėtą” likimą. Viskas lyg ir pasakoj – visiškoj nevilty atsiranda pažįstamas geradaris, pasišovęs garbingai ištiesti ranką, bet pamažėl saldūs žodžiai išvirsta grasinimų užuominom, o pagalba – savotiška vergija – nieko nebūna nemokamo. Ir tik minčių niekaip neatimsi, nors kūnas dirba darbus, laiko ūkį ir gimdo gelbėtojo vaikus, mintys įsikibę jaunystės meilės, savotiškai pasilikę ten, kur likimo užgaida prieplaukoj jos laukė mylimojo ženklas, apkabinęs visam likusiam tarp žmonių vienišam gyvenimui. O nudirbus darbus, lyg būtų suskaičiuota, kiek skolos reikėjo atidirbti – galima tiesiog dėt tašką. Gyvenimui.

Fosse sunku nupasakot, geriau į jo tekstą pasinerti ir pasiduoti srovei. Taip gražiai viskas susidėlioja, nors ir ne viskas išaiškėja, bet, ar turi viskas būt aišku? Labai gražus tekstas, puikus vertimas, rekomenduoju, jei jau skaitėt Fosse ir patiko, ar šiaip mėgstat, kai ne viskas tiesiai, ne viskas aišku, bet taip gražiai parašyta. Jei nelabai patinka mistiški neaiškūs, vaiduokliški personažai, gal susilaikykite, yra gi ką skaityt, kam be reikalo erzintis.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”

Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga – sapnas, kurią skaitydama nori išgūglint nesamą Mikelandželo projektuotą tiltą – taip tikroviškai jis knygoje sukurtas. Niekaip nesinori patikėti, kad čia yra autoriaus fantazija ir fikcija; autorius taip sugeba užburti skaitytoją, kad pasijauti kaip lipnaus tinklo sugauta kvaila muselė.

Trumpučiame tekste skaitytojas ne tik sudalyvauja menininko kūrybiniame procese, bet ir stebi nesibaiginačią menininkų konkurenciją, ambicijas ir pripažinimo siekimą, priklausomybę nuo užsakovų ir mecenatų malonės ir piniginės, ir baimę dėl galimos nemalonės užsitraukimo. O kur dar kančios, jei neaplanko mūza, jei nesigauna, jei nepatinka užsakovui.

Sapniška istorija. Užbūrė ir patiko.

_________________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Empūsijas

~ kzL ~ Leave a comment

“Empūsijui” aptarti man labai norėjos knygų klubo diskusijos – geroje diskusijoje knyga sušvinta kitom spalvom, kitų skaitytojų įžvalgos ir žinios praplečia perspektyvą, padeda sudėti taškus ant i. Vienai skaityti ir su savim diskutuoti šį kartą buvo iššūkis, bet gali būt, kad dabar knyga galvoj marinuosis, brandinsis ir atsiskleis sluoksniais – tokius gabaliukus dabar rankiojuosi goodreadsuose skaitydama kitų įspūdžius. Taip jau matyt man yra su Olgos Tokarczuk knygom – viena įkvepia, kita lieka nesurezonavus ir neatsiskleidus. Šį kartą “Empūsijas” tapo knyga, prie kurios ne visada su džiaugsmu sugrįždavau, kad ir kokia graži knygos kalba, puikus vertimas, o autorės autoritetas – didžiulis ir imponuojantis.

Knygos atmosferaįsiurbia nuo pirmų puslapių – kurortinis miestelis uždarame slėnyje, kur net vėjai neužpučia, keistuolių ligonių grupelė, nuolatos nuklystančių į nesibaigiančias laikmečiui aktualias diskusijas, užaštrintas vietinės grybukų užpiltinės “švermerai”. Ir nuolatinė mirties nuojauta – džiovininkai visi, vis dėlto. Jaunas iš Lvovo atvykęs vaikinas, toks, jausmas, kad visą laiką vaikšto mano įsivaizduojamo knygos kambario pakampėm, kad per daug neatkreiptų į save dėmesio, neužkliūtų ir nesusilauktų komentarų, kurie jo išdavikus jaunus skruostus nupils raudoniu. Na, o visos knygos moterys, išskyrus tik vaikystėje Mečisėliui motiną bandžiusią atstoti auklę – kažkokios išplaukusios, netikros ir užkadrinės – pagal pensiono vyrukų “modernias” pažiūras – dėmesio nevertos nesivaldančios gimdymo mašinos, nevertos teisės nei į savo kūną, nei į sielą. Beje, visos mizoginiškos iš kompanionų lūpų skambančios mintys didžių istorijos vyrų – Richar Wagner, William Butler Yaets, August Strinberg, Zigmund Freud, Charles Darwin, Jean-Paul Sartre ir kitų – tekstų parafrazės. Juos autorė išvardina knygos pabaigoje.

Lėtas kurortinis dienų stūmimas ir ilgos diskusijos sunkiai man skaitės, vis teko savo pabėgusias mintis gaudyt ir grąžint į perskaitytos pastraipos priekį. Smagiausiai skaitės Mečislovo prisiminimai apie vaikystę, santykius su tėvu ir gydymosi istorija, draugystė su Tiliu, na ir visokie kulinariniai nuotykiai. Su haliucinaciniais nuplaukimais ir slankiojimais po palėpes ir prisirišimais prie kėdžių sekės sunkokai. Pabaiga, palygint su visa knyga, pagreitinta tokia, nežinau, ar mane įtikino toks išrišimas. Na, tebūnie. Dedu tašką ir judam toliau.

____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

Galinis kambarys

~ kzL ~ Leave a comment

Esu Horsto herojaus Vistingo fanė ir ištikima gerbėja, bet net mylimas autorius gali sunervuoti. Nu, pasakykit, kaip galima nekelti ragelio, kai skambina dukra, kurią pats įtraukei į nusikaltimo tyrimą, ir kažkokios įtartinos nesąmonės aplinkui dedasi. Labai nepateisinama. O šiaip tai Horstas puikiai moka išlaikyti įtampą nesitaškydamas kraujais ir neskęsdamas alkoholyje. Už tai ir yra man vienas mylimiausias.

O šioje knygoje – įdomi istorija. Vieno labai gerbiamo ir geros reputacijos politiko vasarnamyje (nebeatsimenu, ar tikrai ten vasarnamis buvo, ar šiaip namas), po jo mirties randama krūva pinigų. Iš kur pas jį tokios sumos? Kodėl laikomos šitam name ir kodėl velionis prieš mirtį užsiprašė savo namą padegti?

________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Užtemimas

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi nebeskaitau knygų nugarėlių, tai visai netyčia atostogoms pasiėmiau Hario Hūlės serialo knygą – kažkaip tikėjaus, kad čia ne serialinė knyga. Iš karto gavau velnių nuo HH gerbėjos kolegės knygų žiurkės, buvo liepta knygą dėt į šoną, nes nu nesuprasiu pusės knygos niuansų ir subtilybių. Na, o tai ką skaityt per atostogas tada, o be to, kada turėsiu laiko tokią storulę perskaityt. Tai skaičiau, ir perskaičiau, gal niuansų ir nesupratau, biškį pacheatinau, pasigooglinau ir paklausiau ChatGPT, kur jau labai rūpėjo žinot, ar teisingai įtariu, kas ten galėjo būti atsitikę (dabar jau tikriausiai visai būsiu nulinčiuota už tokias išdavystes).

Tai kaip man su HH sekės. Nu gerai viskas, aišku, pradžia kiek nustebino, nes nesitikėjau, kad HH sutiksiu Kalifornijoj asistuojant kažkokią damą, tai pradžia tokia buvo, hmm, o kas čia dabar – žiauroka tokia su visais tais meksikiečiais. Na, o pabaiga, tiesą pasakius man per ilga. Nu, kiek ten galima tą skaitytoją vedžioti už nosies? Ne tas žudikas ir dar ne tas, ir dar ne tas, ir dar kokį šimtą kartų ne tas. Kadaaaaa gi bus aišku??? Tai man biškį toks jausmas, kad šitoj vietoj Jo kiek persitengė. Kadangi nesu jo ekspertė, tai nežinau, ar čia tik šitam, ar šiaip jam patinka persistengt.

Na, bet aišku, kuo puikiausiai susiskaitė, puikus atostogų detektyvas, matyt niekaip aš jau to HH neišvengsiu ir po knygą iki pensijos perskaitysiu visą serialą. HH mylėtojų prašau manęs labai neteist, bet Horsto herojus man mielesnis.

Epilogas. Tai buvo paskutinis KŽL įrašas. Neatskleisti patikrinti šaltiniai byloja, kad HH gerbėjai knygų žiurkės nepasigailėjo, atėmė kompą ir nukirpo interneto laidus.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”

Mirties kąsnis

~ kzL ~ Leave a comment

Visiškai paprastas, plonas, tad labai taikliai išleistas pocket book formatu detektyvas. Toks neįpareigojantis ir neįsipareigojantis, puikiai tinkantis vietoj tūpo brausinimo, kai visi galvos pajėgumai yra išeikvoti, o vis tiek kažko norisi.

Agata Reizin atvažiuoja gyventi į mažą Anglijos kaimelį, kuriame net ir dvidešimt metų gyvendamas žmogus vis tiek yra atvykėlis ir svetimšalis. Pripratusi prie aktyvaus gyvenimo ir vadovavimo, ji jau pirmosiomis dienomis galvoja, kad atvažiuodama čia padarė klaidą. Nu, kaimas tikrai ne jai. Kol neištinka lavonas kaimynų name, o ir šiaip neatsiranda reikalų, kur ji galės pasinaudoti savo sugebėjimais (ne kulinariniais).

Einu ieškoti antros bylos, šiandien vakarui bus pats tas.

__________________

Už knygą dėkoju leidyklai Balto.

Buvusi žmona

~ kzL ~ Leave a comment

Su šia knyga norėjau pasitikrint, ar vis dar tebesu “Didžiojo Getsbio” laikotarpio nemylėtoja. Nežinau, kas man su juo yra, bet manyje jis kelia erzulį – visas tas plevėsuškumas, tūsai iki paryčių, girtuoklystės ir skurliai. Parašiau ir juokas sumėmė, nes realiai gi niekas nepasikeitė, kaip tūsino jaunimėlis, taip tūsina, kaip blizgėjo (jei buvo iš ko), taip ir blizga (jei yra iš ko).

Suprantu, kodėl knyga savo laiku buvo hitas, gal ir skandalas, o tikriausiai abu viename. Kaip taip moteris drįso plevėsiškai rašyti, visiškai neturėti motiniško instinkto, rašyti apie abortus ir skyrybas! Nors ir abortai, ir skyrybos taip kažkaip lengva ranka praėjo, jokių virbalų, rūbų pakabų ir beveik nukraujavimų. Iš aš priimčiau normaliai visus šiuos aspektus, bet mane visiškai užkniso buvusios žmonos tikėjimasis, kad tas jai niekam nereikalingas vyras sugrįš ir ją mylės. Suprantu, visi dvigubi santuokos, kas galima vyrams (dulkintis su visom) ir negalima moterims (dulkintis su visais) standartai, ir vis kita, bet kažkaip norėjos, kad tas laisvamaniškumas būtų ne vien tik išorėj, bet ir galvoj. O ji visą knygą laukia. Na, bet nereikia man čia įsijaust reguliuot eismo, kad kažkas turėjo elgtis ir jaustis, taip, kaip man labiau norėjos. Nors iš kitos pusės, čia gi dvidešimtmetė+, kuriai tik tūsintis, bučiuotis ir turėt šermuonėlių apykaklę.

Yra knygoje ir stiprių momentų – grėsmingas brutalus rusas (matyt, tikrai ne iš fantazijų, o iš autorės realybės), realybės smūgis, kai mylimasis pasirenka karjerą ir žmoną, labai graži ir moterų draugystė ir savitarpio palaikymas bei pagalba. Tuštybės mugę Ursula Parrott aprašė kuo puikiausiai, o bet tačiau man jos buvo per daug, į galą ir visai nuobodu. Gali joje šėlti, kai nujauti, kad tūso pabaigoj greičiausiai nusitversi ir ištekėsi už kokio faino turtuolio, kuriam net neteks išsimokinėti paslaugom visą likusį gyvenimą.

P.S. Viršelis labai gražus, o tas mažylis pirščiukas, išlindęs iš batelio – ach, kaip pagautas momentas!

____________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto alba”

Raudonųjų skruzdžių amžius

~ kzL ~ Leave a comment

Tania Pjankova ėmėsi temos, kurios vengia net patys ukrainiečiai. Pasak jų, kam rašyti apie tai, ką visi ir taip žino. Bet autorė jautė, kad reikia, ir ne veltui, daugelis jos skaitytojų vakariečių niekaip negalėjo patikėti, kad šis Ukrainos gyvenimo tarpsnis neišgalvotas. Tikrovei jis tiesiog per baisus, o be to, labai sėkmingai sovietinės propagandos nuslėptas.

Mačuchai – Ukrainos kaimas, kur 1933 metais susiduria nesuvokiama realybė – čia yra sanatorija kurioje nuo nutukimo gydomas sovietų elitas, o už sanatorijos tvoros iš bado miršta žmonės. Ir tikrai ne dėl to, kad nėra maisto. Badu marinami visi, kurie atsisakė jungtis į kolūkius ir bet kaip paklusti sovietų valdžiai. Galiausiai tiesiog todėl, kad yra liaudies priešai, ar kas nors kėsinasi į jų užgyventą turtą – eiliniai sovietiniai metodai. Klaikuma, kaip keičiasi bado kamuojamas kūnas ir protas, neįmanoma suvokti.

Nors knygą perkaičiau jau senokai, man iš galvos niekaip neišeina Javdochijos motinos poelgis, kai yra suimamas jos sūnus (šantažo tikslais žinoma, nes vienas valdininkas išsirenka Javdochiją sau į meilužes). Kirba man klausimas šitas, jei bus proga, reikės susitikime knygų mugėje paklausti – nors motinai gerinas ir meilinasi jos vyro buvęs draugas (ten žinoma sava liūdna istorija), nuo jaunų dienų be galo įsimylėjęs ir buvęs atstumtas, bet vis žadantis šeimai padėti, jei tik Hana teiksis būt jam švelnesnė – motina broliui “gelbėt” išsiunčia dukrą, žinodama, kad ji bus išprievartauta. Man niekaip smegenys nesuvirškina šitos vietos, kad ir kaip bandau motiną pateisint. Niekaip man nesigauna. Man per didelė jos išdidumo kaina. Vargšės merginos sąskaita.

Žodžiu, žiauri knyga, bet labai gera, sukrečianti ir proverčianti kitom akim žiūrėt į visas paprastas kasdienes gėrybes, kurios atrodo savaime suprantamos. Rekomenduoju visiems paskaityt.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”. Už vertimą – nenuilstančiai Ukrainos rašytojų draugei vertėjai Donatai Rinkevičienei. Slava Ukraini!

Ateitis

~ kzL ~ Leave a comment

Į knygų mugę atvykstanti Naomi Alderman priskrebeno beveik 500 puslapių, tai kiek užtruko perskaityti. Ši knyga viena iš tų, kur faina, kol skaitai, bet nebūtinai labai traukia prie jos sugrįžti. Paskui vėl pasiimi ir vėl gerai. Labiausiai gal paskutinis ketvirtadalis buvo įdomu skaityt, įtraukė ir norėjosi vienu ypu pabaigt.

Knygoje man įdomiausia buvo knygos idėja, o ne tai, kaip ji išdėstyta, na, gal dar ir užtempta, galėjo kaip tokio tipo knyga greičiau vyniotis. Tai tada tiesiog smalsu, kaip autorė tas savo idėjas išrutulios ir išpildys. Tos pagrindinės temos labai aktualios šiandienybėje, kur stebime Trumpo ir Musko spektaklį, ir į spektaklį pokerface’ais žiūrinčius (bet jau neignoruojančius kaip po pirmųjų rinkimų) bezosus, zukerbergus ir kitus. Taigi, “Ateityje” tai pat turime tris superturtuolius, kurie nori būt pasiruošę pasaulio pabaigai, kuri kada nors turi ateiti, ypač, kai Žemė šitaip alinama viską verčiant pelno skaičiukais. Tik vienas klausimas – o kaip laiku pasitraukti iš šiknon einančio pasaulio ir saugiai užsirakinti paruoštam bunkeryje. Na, ir nepaisant bendro tikslo išgyventi pasaulio pabaigą, vis tiek svarbiausia yra būt stipresniu nei kiti du. Na, turėt kažkokį kietesnį žaisliuką, nežinomą technologiją ar net ginklą.

Tai va, tokia diena išaušta ir trijulė mauna į saugią vietą. Čia ir sustosiu, nes vis nu kitaip galiu prispoilint labai. Yra knygoje ir kitų siužetinių linijų – meilės, gamtosaugos, radikalių sektų ir t.t. Viskas pinta supinta ir perpinta, vietomis gerai suveikia, vietomis gal per daug nuslystama nuo temos. Tai tokie dvejopi įspūdžiai. “Galybės” man neperspjovė, bet kad ir mhee pasakyt kažkaip neišeina. Kažkur per viduriuką. Bus įdomu pasiklausyt autorės gyvai – nekantriai laukiu. Beje, knygoje paminėta Lietuva!

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”

Pilkosios bitės

~ kzL ~ Leave a comment

Ši 2017 metais išleista knyga yra apie pasaulį, kuris nebeegzistuoja. Pasaulį tarp 2014 ir 2022. Toks pilkas laikotarpis, kuriame pilkojoje palei frontą einančioje karo zonoje, kaime, iš kurio išvažiavo visi gyventojai, likę du pagyvenę vyriškiai, vaikystės priešai Sergejus ir Paška. Na, ir dar keli spiečiai bičių.

Tarp ugnių izoliuotame kaime ne tik fizinė būsena pilkojoje niekieno zonoje, pats Sergejus jau senokai pilkojoje zonoje gyvena savo galvoje – žmona pasiėmusi dukrelę iš kaimo pabėgo, net paskambint nelabai yra kam, tad ir išsikrovęs telefonas mėnesių mėnesius be elektros likusiam kaime – nieko tokio. Net ir priešingų pusių pasišaudymai Sergejui, atrodo, trukdo tik tiek, kiek trukdo jo žiemojančiom ar pavasarį neturinčiom kur dirbti bitėm. Tad pavasarį savo mylimas kompanjones nusprendžia išvežti į ramesnę vietą, o pačiam tenka susidurti su pasikeitusiu pasauliu. O gal ne, gal pasaulis nepasikeitė, tik Sergejus užstrigo laike, atsiliko nuo nuvažiuojančio traukinio.

Man buvo įdomu skaityt apie tą tarpinį laiką, kai jau buvo priešai, bet dar ne amžini, kai rodos dar buvo galima kažkaip atitaisyt ir atsukt. Žmonės dar reagavo visai kitaip, nei dabar, linijos dar buvo išblurę, ne tokios skaudžios, ne tokios aštrios (nors gal aš ir neteisi). Ir autorius skaitytojui iki galo neišduoda, kokios gi ten Sergejaus iš Donbaso pažiūros, jis pats visas pilkas, susiliejęs su savo aplinka. Pats Sergejus tarsi keliauja laike, iš niekieno žemės Dombase į Ukrainą, kuri irgi lyg ir ne jo, bet ir ne svetima, laiku atgal į sovietmečio diktatūrą Kryme, kur vyksta totoriškų žemių valymas, o po to ir vėl atgal į Ukrainą ir pilkąją zoną, nes namai yra namai. Ir man atrodo, jis grįžta supratęs, kurioj pusėj nenori būti. Ir tas supratimas turi savo kainą.Kažin koks Segejaus, jo bičių ir kaimyno likimas pasistūmus fronto linijai? Kažkodėl nesinori apie tai galvot.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Žmonės, kurie visada su tavimi

~ kzL ~ Leave a comment

Narine Abgarian man yra absoliučiai atsijungimo nuo aplinkos knygos, kur pasineri į Armėnijos kalnų vietovę, mano galvoje beveik visiškai izoliuotą nuo pasaulio (tas kažkur egzituoja, bet atskirai), kažkokią pasakišką ir priklausančią juodai apsirengusioms kaimą valdančioms bobulėms (“Mama sako, kad kiekviena tokia senutė – maldų pilna šventovė”), tutulėms ir piktom žeižulom kaimynėms, ir nutylėjimams, apie kuriuos nevalia prasitart vaikams. Kievieną kartą skaitydama atsiverčiu google maps ir ieškau tos vietos, kurioje vyksta knygos veiksmas ir kraipau galvą niekaip nesuvokdama žemėlapyje subraižytų absurdiškų linijų, kiršijančių kalnų žmones ir pjaunančių ploną ramaus gyvenimo odą.

Šią knygą skaičiau kaip autorės vaikystės pasakojimą, po truputį paaiškinantį kaimo keistenybes – kodėl skaitome apie bevardę Mergaitę, kur dingo kaimo vaikų mamos ar tėčiai, kodėl mama paryčiais tvarko viso kaimo kapines (šitai sukėlęs kaimo paprotys absoliučiai nesuvokiamas), kodėl reikia atjausti ar bent jau nesmerkti bjauriosios kaimynės, ir kaip visiems šioje žemėje labiausiai reikia vieno vienintelio dalyko – meilės.

“Žmonės, kurie visada su manimi” jau trečioji autorės knyga. Išleista dar 2014 metais ji tikrai neturi tokio brandumo ir vientisumo, kaip “Obuoliai” ar “Simonas”, bet man vis tiek labai patiko.

Už knygą dėkoju Balto leidybos namams.

Pono Linio dukraitė

~ kzL ~ Leave a comment

Vis aplinkoj skaičiau pagyras šiai mažulytei knygelei su suknele ant viršelio, net atrodė, na, kas ten gali būti tokio stebuklingo, kad visi skaitytojai tokie sužavėti lieka. Ir pati likau apžavėta. Dar viena knyga, kur su labai mažai žodžių, labiau per nutylėjimus ir niuansus papasakota ir žmonių gyvenimo istorija, ir istorijos tarpsnis, ir skauduliai, ir vienatvė, ir nuostabi draugystė, kuriai užtenka, kiek ten – keturių gal žodžių? Ir kaip visą laiką, iki paskutinio puslapio išlaikoma paslaptis ir intriga. Puiki! Labai rekomenduoju.

9 apgamėliai

~ kzL ~ Leave a comment

Kas ten sakė, kad visos dainos yra apie meilę? Tai ir knygos apie meilę, nesvarbu, kad siaubo. Nes tikriausiai visi pasaulio siaubai iš nemeilės ir jos trūkumo.

Patiko man “9 apgamėliai”, nors pati pradžia erzino su veikėjų įvedimais – tas pradėjo biznį ir baisiai praturtėjo, o ana labai talentinga kažkieno giminaitė – labai šabloniški ir banalūs man veikėjai pradžioj ir tie visi statusai realiai tai knygai nereikalingi (Antanui ne tai kad vilą Ispanijoj reikia VMI pasiteisinti – juk iš babos paveldėta troba niekam per daug neįdomu). Prisipažinsiu, knygą iš pirmo karto net dėjau į šalį, bet va, pagrįžau ir apturėjau neblogą siaubo vakarėlį (iš tikro tai paskutinį knygos trečdalį kažko net bloga buvo, nežinau, ar nuo knygos, ar užvalgiau kokią nesąmonę).

Tai prie ko čia ta meilė, sakysite, gerbiami skaitytojai. O prie to, kad Antano baba iš tokios miško babos išplėšia anūkui gabaliuką normalaus gyvenimo, paaukodama savo gyvenimą ir laiką. Miško baba tai tokia kaip lydekaitė “Lydkaitės burtuose” – tūno juodoj baloj ir reikalauja aukų. Na, kaip pasakose ar sakmėse. Išpildo norą, bet noras kainuoja. Dūšią maždaug ir paženklinimą apgamais. Bet simpatiškosios babos auka su galiojimo terminu, o jam pasibaigus, va ir prasideda nepaaiškinami dalykai, nuo kurių biškį bloga skaitytojams darosi.

Tai jau supratot, kad patiko man Antano baba, patiko miškas, į kurį baba neleidžia eiti ir gerai sukurta grėsmės atmosfera. Pabandykit, gal ir jums patiks.

Saugoti

~ kzL ~ 2 Comments

Ach, tie didieji lūkesčiai!!! Soc tinkluose paskutiniu metu vis paskaitydavau pagyras šiai knygai iš labai patikimų rekomenduotojų, bet kartais imu ir pamirštu, kad mano skonis su patikimomis rekomenduotojomis būna ir nesutampa (būna net labai dažnai). Kažkaip man labai užsifiksavo, kad knyga pasakos apie Holokaustą ir pokarį Nyderlanduose, man labai įdomi tema, ir smalsu, kokia buvo Nyderlandų pozicija ir realybė, pvz., palyginus su Danija (papasakota nuotabioje Sandi Kogsvig knygoje “Hitlerio kanarėlė“). Ir nors Holokaustas yra labai svarbi knygos gija, iki jos einama labai labai lėtai ir ilgai (nors knyga ir nestora), ir man tikrai pasidarė nuobodu, nes viskas buvo tas pats per tą patį – Izabelė užsispaudus gnyda, rimtuolė, užstrigusi mamos nubrėžtose ribose (kurias vėliau, aleliuja, pradeda kvestionuoti, klausdama, ar kitos aplinkos merginos irgi tokios panašios į savo motinas) ir nė pro kur nenori nors akimirką būt jauna mergina. Suprantu, suprantu, suprantu, kokia traumuota ir išgąsdinta ji jaučiasi, ir ta nesikeičianti aplinka ir saugūs namai yra viskas, kas jai padeda išlaikyti pusiausvyrą, bet vistiek, nu taip nuobodu buvo, norėjau mest knygą šalin ir tik tų rekomenduotojų dėka skaičiau toliau.

Kitos knygos veikėjos, Evos dienoraščio dalis buvo skaitymo atgaiva (pagaulumo, ne emocine prasme) ir įdomiausia knygos dalis, tema, dėl kurios ir skaičiau šitą knygą. Gavau, ko laukiau ir tikėjaus. Knygos paskutinė dalis tai tekstas pamąstymui, apie tai, kaip dviejų jaunų merginų, kurios tapo istorinių aplinkybių aukomis, patys brangiausi atsiminimai, susiję su tais pačiais namais ir tais pačiais daiktais. Kaip visa tai atidalinti? Kaip atsukti neatsukamą, kaip atleisti neatleidžiamą? Ko galima griebtis atsidūrus beviltiškose situacijose? Koks skausmas turi draskyti žmogų, kuriam duodama žiūrėti į senąjį gyvenimą per stiklą, bet neleidžiama jo apkabinti?

Knygoje taip pat labai svarbi Izabelės atsivėrimo, išsilaisvinimo iš stingulio tema, taip pat ir tuo metu neleistinos meilės bei pirmųjų seksualiniš patirčių ir gaivališkos aistros linijos. Labai geros temos, labai įdomūs klausimai, bet nu, šakės, kaip nuobodžiai parašyta, seniai jau buvo taip nuobodu. Tai bendras atsiminimas apie knygą bus geras, bet jau skaitymo atsiminimas – nenoriu pakartot.

__________________________________

Už knygą dėkoju Almai Litterai