Vilniaus atminties punktyrai

Šios knygos net nesiruošiau skaityti – pilnos lentynos publicistinių knygų apie Vilnių, nenorėjau dar vienos padėt į lentyną, tai turiu tik padėkoti Irmai iš Balto leidyklos, kad švelniai mane įkalbėjo – skaitydama “Vilniaus atminties punktyrus” patyriau didžiulį malonumą.

Kaip K.Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis į neregėtą ir nežinotą XVII a. Lietuvą, Dviejų Tautų Respubliką, ir Vilnių, taip “Vilniaus atminties punktyrai” miesto gatvėmis veda skaitytoją nuo maždaug Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų. Verti puslapius, eini tomis pačiomis gatvėmis, pro vis dar egzistuojančių ir jau nebesančių namų duris, už kurių knygos pašnekovai, kiekvienas su neįkainojamomis savo istorijomis, už kurių užrašymą – pagautas akimirkas, kurios su kiekvienu išeinančiu negrįžtamai dingsta – esu be galo dėkinga knygos autorei Gabijai Lunevičiūtei.

Pašnekovų pasidalinimas savo vaikyste, jaunyste, miesto kasdienybė ir kaita, sudėtinga, be galo turtinga istorija, turtingi ir turiningi gyvenimai – nenumaniau tokių žmonių esant gyvų, neįsivaizdavau, kad Vilnius tebeturi gyventojų mieste gyvenusių visą gyvenimą, kad yra išgyvenusių visus beprotiškus istorijos posūkius – valdžių, valstybių kaitas, bombardavimus, frontus ir tremtis. O pašnekovai kokie puikūs, kokie šviesūs žmonės – kosmosas. Skaičiau nuolatinėj nustebimo būsenoj.

Grožinės mėgėjams ši knyga susiskaitys kaip ilgas puikus pasakojimas, taip nuosekliai ir gražiai sudėliotas, vietomis persipinantis, nes visi senbuviai vienaip ar kitaip susidūrę – ar toj pačioj gatvėj, ar toj pačioj mokykloj, ar pažinoję tuos pačius žmones. Knyga gausiai iliustruota, daug žemėlapių ir nuotraukų “tada” ir “dabar” – ypatingai pabrėžiančių laikinumą ir trapumą, miesto žaizdas ir naujakuriams nematomą miestą , kuris vis dar gyvena pašnekovų vaikystėje ar jaunystėje.

Labai labai rekomenduoju, net žodžių trūksta, kaip.

#leidyklosdovana

Mano kova. Mylintis žmogus

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

Kirtis

Belindos Bauer “Kirtis” – knyga iš Man Booker longlist sąrašo, kas iš tikro stebina, nes kažkaip visai ne Booker stiliaus sakyčiau, o ir ar tikrai veža iki Booker lygio? Tokia nuoroda gal tik užkelia lūkesčius knygai. O ir pats, sakykim, psichologinis trileris nu nėra kažkos super duper stebuklingas. Normalus pager-turner (puslapių vertikas-ėdikas), tikrai kuo puikiausiai susiskaito ir gerai palaiko intrigą, o bet tačiau keli momentai knygoje (pvz., stebuklingas tėvo atsiradimas) tokie, hmm, nelabai įtikinami.

Bet, jei nesate labai priekabūs skaitytojai, tai, ai, atsiduodi tam skaitymo malonumui ir skaitai sau, nekeldama per daug klausimų ir mėgaujiesi istorija (kiek įmanoma žiaurybėmis mėgautis), sergi už geriečius ir tikiesi, kad žudikas kuo greičiau bus pagautas. Autorė neblogai pažongliruoja skaitytojo lūkesčiais – jau atrodo, kad kaip ri aiškus žudikas, o paskui jis gal jau ne toks ir blogas vyrukas, o gal visi baisumai tik netikslūs vaiko prisiminimai?

O jei nuo pradžių: trys vaikai karštą vasaros dieną pakelėje paliktame prikaitusiame automobilyje laukia savo pagalbos ieškoti išėjusios mamos. Deja, nesaulaukia. O ir nusikaltimas lieka ilgai neišaiškintas. Kol į nuošalią provinciją neatvažiuoja Londone “prisidirbęs” detektyvas, žmogžudysčių tyrėjas, kuris benarpliodamas vieną bylą, išsprendžia visai kitą.

Viskas, ko neprisimenu

Su šia knyga didesnis ryšys atsirado ją perskaičius ir gerokai apie ją pameditavus ir to ryšio paieškojus. Nes, deja, skaitant tas ryšys niekaip nesimezgė. Perkopus per pusę knygos, pradėjau nerimauti, ko aš čia taip nepagaunu, skaityti komentarus, net pasiguodžiau KžG (autorius – švedas), tikėdamasi, kad ji man pakomentuos tą mano būklę. Tai ji nuramino, kad žmonės arba alpsta nuo šio autoriaus, arba, kaip ir jai pačiai, jo kūryba nesukelia jokių jausmų.

Šiaip pati knygos idėja visai įdomi – rašytojas dėliodamas įvairių žmonių prisiminimus imasi išsiaiškinti, kaip atrodė paskutinė žuvusio knygos herojaus diena ir iš viso, kodėl ji baigėsi avarija ir, ar tai nebuvo savižudybė. Žmonių prisiminimų mozaika sudėliota iš trumpų gabaliukų, gerokai pamaišytų, kad skaitant užtrunka, kol išsiaiškini, kuris personažas čia kalba. Sakyčiau, kad kažkuo priminė G.Saunders’o Linkolną.

Vis dėlto džiaugiuos, kad kantriai perskaičiau iki pabaigos, pabaiga ir pameditavimas kažkiek reabilitavo knygą – perskaičius vis galvojau apie pagrindinio veikėjo charakterį, motyvus, draugystes, pasikeitimus. Negaliu pasakyt, kad perkandau ir supratau, bet, turint omeny, kad charakteris dėliojamas iš visokių nuotrupų, per aplinkui, per antrą visai nesusijusį asmenį, tai gal taip ir turi būti, bet tada jau klausimas kyla – o kam tada visa tai? Su J.H. Khemiri jaučiuos panašiai kaip su nobelistu P.Modiano – su abiem neradau wow ryšio.

Kongo užrašai

Dvi dienos – dvi su Afrika susijusios knygos. Atsidariau žemėlapį, kad tiksliai žinočiau, kur yra Kongas, ir randu, kad mažutėlis Burundis iš “Kitos Augustos Houp pusės”, pasirodo, rytuose prisišliejęs prie Kongo.

Abiejose knygose Afrika tikrai ne svajonių žemynas. Nors, tiesa, kaip į tai pažiūrėsi. Pasirodo šiam pasauly egistuoja ir toks reiškinys, kai baltaodžiai europiečiai, nenusėdintys taikoje, važiuoja į, atrodo, amžinai konfliktuose skendinčią Afriką, kad galėtų nusisamdyti į samdomas kariuomenes “pažaisti” karą. Taip jau nutinka, kad du norvegai kariai-turistai-naivuoliai-sadistai (?) pakliūna į kalėjimą Konge ir tampa pirmųjų puslapių žvaigždėmis Norvegijoje. Kino prodiuseris įkalbina rašytoją, mūsų pagdindinį veikėją, nuvažiuoti į Kongą ir parvežti kalinčiųjų istoriją, kurią būtų galima panaudoti filmui.

Tik išvykęs rašytojas papuola į kažkokią karščio, dulkių, nemigos miglą, kurioje išsitrina ribos tarp realybės ir fantazijos, kur susiplaka dabartis su prisiminimais, kur nėra vienos tiesos ir nėra teisiųjų. Kur tarp karą žaidžiančiųjų melagysčių ir tiesų, išsibudina toli gražu ne šviesios praeities asmeniniai demonai.

#leidyklosdovana

Beprotiškai turtingi (azijiečiai)

 

Žodžiu, visai nesistebėkit (man pačiai keista), bet šiuo metu ribinėms mano smegenims šita tralialiuška asian style visiškai gerai suėjo. Realiai išvažiavo ant to išprotėjusiai turtingo pasaulio, apie kurį skaitai kaip kokią pasaką – na, yra ten ir princas ant balto žirgo ir pelenė, ir pirktoji alia pamotė anyta ir visa kita bjauri giminė. Jei knyga nebūtų tokio ištęstumo (530 psl), tai iš viso, sakyčiau kelių vakarų relaksacinis smegenų masažas.

Jei jau kraipot galvą ir galvojat, kas man čia pasidarė (o pasidarė koronė karantinas), tai pasakysiu, kad buvo visai įdomu susipažinti su Azijos turtuolių socialine santvarka, taisyklėmis, tradicijomis, turtų kilme, įpročiais ir visokiomis keistenybėmis. O vargai vargeliai renkantis pariednius, vyrus, žmonas ir jachtas. Yra ko pavydėt (arba ne). Vis tiek visi tom pačiom problemom gyvena – lyginas vieni su kitais ir bijo pasirodyt prasčiokais. Tik mąstelis gal kiek skiriasi. O šiaip tai amžina kaip žemė problema – nori būt kaip vakariečiai, siunčia vaikus mokytis į vakarus, o paskui nebežino, kaip su tais suvakarėjusiais vaikais susikalbėti.

Rekomenduoju atsipalaidavimui. Jei ne korona, sakyčiau – puiki pliažo knyga. Tik neaišku, kaip su tuo pliažu šiais metais bus.

#leidyklosdovana

Mano miego ir poilsio metai

img_0096

Toks keistas jausmas – kai tik pradėjau skaityti šią knygą (beprasidedant antrajai karantino savaitei), pagalvojau, kad štai dabar gyvename tokiomis aplinkybėmis, kai ši knyga tampa visai nebeaktuali, na, maždaug, kaip žinot, “senais laikais netekėjusios nėščios moterys patekdavo į visuomenės užribį ir joms belikdavo nusižudyti” – taip turime dabartiniais laikais aiškinti savo vaikams, kodėl nusiskandino mergina “Paskenduolėje”. Taip ir apie šią knygą galima sakyt – buvo laikai, kai visuomenė taip susvetimėjo ir individai neturėjo kur su savim pasidėti, kad į galvą šaudavo pačios keisčiausios idėjos, kaip kad, pavyzdžiui, užsidaryti ir izoliuotis nuo visuomenės. Tiesiog. Dabar visi sėdime izoliuoti ir, jei turėtume užtikrintus pragyvenimo šaltinius, galėtume ramiai sau svaigti, kad “pramiegosiu aš tą, koroną, o jūs čia kapstykitės”. Jei tik nereiktų kovoti dėl Barboros laiko.

Taip, pati idėja pramiegoti krizę – asmeninę ar pasaulinę – visai patraukli, bet man labiausiai kliūva, kad autorė “palengvina” pamiegojimą finansiniu stabilumu (panašiai, kaip “American Dirt” autorė savo herojų kelionę palengvina šlamančiais motinos kortelėje). Ar nebūtų įdomiau stebėti “pamiegojimą”, kai atsibudus nelauks pilnos sąskaitos pinigų, ar net praturtėjimas iš paveldėto namo pardavimo? O gal tada šiaip iš esmės pamiegoti nesinorėtų, nes tektų tai daryt gatvėje?

Taip knygų žiurkė realistė perskaitė šią knygą koronos viruso kontekste. Esu toli nuo tokio tipo žmonių, kaip kad toli nuo Stasio Šaltokos (daug babkių – mažai savęs iššipildymo) – šios knygos mėgėjams, manau, knyga būtų artimiausia – labai panaši man šios knygos atmosfera ir nuotaika.

Na, o jei be koronos? Skaičiau ir man visą laiką buvo gaila nemylėtos ir mylėt neišmokusios gražios merginos, konkurentės visoms ne tokiom gražioms, ir nuolatos užsiraunančios ant visokių nepavydėtinų freak’ų. Bet nesiplėsiu čia su psichologiniais aspektais. Nespoilinsiu, bet miego ir polisio metai baigiasi kartu su vienu labai gerai visiems žinomu pasaulį sukrėtusiu įvykiu. Savotiškai išspyrusių krūvas tokių pačių apsnūdelių iš svaigulio. Nes staiga pasaulis tampa kitoks, visi staiga grįžta į žemiausią, saugumo ir maisto, Maslow piramidės aukštą, per akimirką pamiršę per gero gyvenimo nuobodulį.

Naršymo metas

narsymo metas

Ši knyga suveikia panašiai kaip Marie Kondo maniakinio tvarkymosi knyga, tik šiuo atveju norisi išjungti visus aparatus, suvaldyti savo priklausomybes (su Kondo buvo taip, kad keliaus naktį mest popierių lauk) ir išvalyti smegenis.

Nėra taip, kad knyga būtų labai daug kažkokių naujienų papasakojus, bet jos gėrybė yra ta, kad viskas labai koncentruotai ir trumpai – žodžiu, kaip mūsų smegenys vis dar yra medžiotojų-rinkėjų lygyje ir kaip technologijų / facebookų kūrėjai naudojasi visokiausiom žmogaus smegenų fizinėm ir cheminėm (hormoninėm) prigimtinėm savybėm, susiformavusiom per tūkstančius metų.

Įdomūs tyrimai ir pastebėjimai apie tai, kaip mobilūs įrenginiai blaško dėmesį net tada, kai tiesiog guli ant stalo arba ramiai (nors mums nuo to tik neramiau) egistuoja kitam kambaryje. Kaip manipuliuojama mūsų dopamino lygiu kol lėėėėtai atidarinėjama programėlė ir kaip mes, kaip bezdžionėlės banano, laukiame like’ų. Žodžiu, nekoks vaizdelis, nekoks, dėl to tikrai verta išsiplaut biškį smegenis. Ir griežtai riboti šitą reikalą vaikams. Nes:

“Dėl automatizavimo ir dirbtinio intelekto nebeliks daugybės darbų, o likusioji tikriausiai reikalaus didelės koncentracijos. Ironiška, kad skaitmeniniame pasaulyje koncentracija yra reikalingiausia ir tuo pat metu nykstanti savybė.”

 

 

 

Kas tas Pūkis?

Kas tas Pūkis?

Čia, žinokit, buvo mano pirmoji pažintis su Pūkiu. Nežinau, kodėl taip vėlai įvyko, gal su vaikais neįtaikiau pagal amžių, o gal kad deficitinė knyga, girdėjau neįmanoma gaut. Bet tas vėlyvas susipažinimas kiek man džiaugsmo sukėlė – kokia graži knyga! Puikiai išleista, iliustracijos nuostabios ir dar labai man patinka spalvų gama, kažkaip man labai malonios akiai visos tos spalvos.

Taip vieną vakarą pasiėmėm su penkiamete mano ir perskaitėm. Labai smalsu buvo ir nuo planuotos vienos Pūkio istorijos gavos taip, kad “na, dar vieną”, o tada “dar vieną” ir, žiū, jau knygos pabaiga ir “kitą vakarą vėl skaitysim”. Jaučiu, teks kokį šimtąkart perskaityt, kol paklausa bus patenkinta. O ir bus daug progų labiau į tekstą įsiklausyt, nes pirmą kartą tiesiog paskendau iliustracijose ir spalvose.

Pagal teksto apimtį labiausiai tinka nuo kokių dviejų trijų metų iki… šimto. Ir kai namuose nebebus tokių mažų, kuriems skaitysiu, paliksiu šią knygą savo gražių knygų lentynoj, nes, atrodo, turiu naują knygomanijos kryptį – gražiai išleistas knygas.

P.S. Dičkius sunervino, kad paskutinėj istorijoj lapiukas išskrenda be batų, o nusileidęs jau vėl su batais. “Nesąmonė!” hmmm…

P.P.S Knyga – leidyklos dovana ir nors knyga apie lapes, labai liežuvio neploninau girdama – tikrai graži knyga.

 

Undinės

U – tai undinės. Čia viršelis.

Su apsakymais man sekas įvairiai. Didžiausias iššūkis su jais būna, kad autorius kaip nors mandrai-susuktai užbaigia ir lieku it musę kandus – nieko nesupratus. Nesakau, kad “Undinėse” viską supratau, kaip turėjau, bet nelabai ir svarbu, nes tekstas toks apžavingas – suskaičiau viską praktiškai vienu ypu. Na, gerai, dviem. Ir kai pradėjau galvoti, kaip čia reiks parašyti, kas patiko-nepatiko, tai pagalvojau, kad man Jurgos Tumasonytės apsakymai priminė Elizabeth Srtout “Olive Kitterige” – kai atrodo, kad galėtų knyga būt be pabaigos – skaityčiau ir skaityčiau. Nes, nors autorės pasaulis dažnai iš kitos realybės, gal paralelinės, o gal tiesiog papraščiausiai kaimyninės, ta realybė perteikta super įtaukiančiai ir įtikinimai. Bet čia jau reikia mėgt magiškai realiuosius dalykus ir pasiduot jų nuotaikai, kitaip gresia didis susinervinimas ir nesusipratimas.

Tai va, knyga tokiems magams, kurie mėgsta persikūnyti į personažus, pabūt jų skūroj ir nesupykt, jei ne visada iki galo supranti “kas iš to?”. Nes gal nieko, gal tik gražus žodžių žaismas ir malonumas paplūduriuot tarp tų gražiai suskambėjusių žodžių, aplipusių mirguliuojančiais undinių žvynais.

Nekantraudoma laukiu Jurgos Tumasonytės romano.

#leidyklosdovana

Plūduriuojančio pasaulio menininkas

Skubėjau skubėjau knygą perskaityti Knygų klubui, bet ir nespėjau, ir kiti reikalai dalyvavimą sumaišė – kaip gaila! Gal su klubo diskusija būtų geresnis ryšys su šia knyga. Kažkaip nepatyriau wow jausmo, kaip kad pavyzdžiui atsitiko su “Dienos likučiais”. Na, bet neištiko tai neištiko, ką padarysi.

Nors ir nepatyriau didelio emocinio ryšio su knyga, vis dėlto buvo įdomu susipažinti su pokario Japonija – kaip gyveno menininkai (savotiška meistrų-pameistrių sistema, kai didis menininkas po savo sparneliu priglausdavo talentingus jaunus dailininkus ir visiškai juos išlaikydavo), apie japonišką supratimą, kaip išpirkti savo kaltes ir atsiprašyti nuskriaustųjų (nusižudant), apie santykius ir bendravimą šeimoje (knygoje net keletas japoniškai mandagių pasikapojimų tarp dukters ir tėvo) ir t.t.

Labiausiai man šioje knygoje įstrigo šalutinė tema – japoniškos derybos dėl vedybų. Nors gal ir nelabai šalutinė – gi visas kaltės jausmo paaštrėjimas ir iškyla būtent dėl to, kad pagrindinio veikėjo praeities klaidos (netinkama idėjinė kryptis) potencialiai gali pakenkti derybose dėl dukros sužadėtuvių, kurios, kaip įtariama dėl tos priežasties jau vieną kartą jau žlugo.

Kad būtų išknisama visa šeimos istorija ir iškilnojami švarūs ir nešvarūs skalbiniai, buvo samdomi detektyvai, apklausinėjami draugai, pažįstami ir bendradarbiai – nes jokiais būdais negalima suteršti giminės vardo į ją priimant netinkamą, nepadorų, savo garbę netinkamu elgesiu sugadinusį asmenį. Toks jausmas, kad jaunamartė ar jaunikis čia visiškai pašaliniai asmenys, kurių nelabai paisoma, dabar jiems pasiseks arba nelabai priklausomai nuo to, kokioje šeimoje jiems pasisekė gimti. Įdomu, kiek šiuolaikinėje Japonijoje išlikę šios tradicijos.

Toks man liko įspūdis iš knygos. Sakyčiau toks nelabai giluminis. Bet man tokia savotiška skaitymo krizė po knygų mugės – kažkaip nuo didelio knygų antplūdžio noris kokį filmą pažiūrėti, ar paprasčiausiai pavartyt gražią paveikslėlių knygą ar paskaityti eilėraštį vakarienei. O šią rekomenduočiau ieškantiems japoniško subtilumo, mylintiems autorių ir graužiantiems visas jo knygas iš eilės.

*Pavadinimas tai tobulas.

*Leidyklos dovana

Lizos butas

img_0082

Jau nuo pat pradžių žinojau, kad su objektyvumu vertinant šią knygą bus ne kas, nes baisiai norėjau, kad knyga pasisektų, kad autorei pavyktų ir t.t. Kokia šitokių norų kilmė – pati nelabai galiu suprast, gal kad labai patiko “Pirmąkart mama”, o ir kitos autorės knygos patiko, tai ir toliau noris, kad viskas būtų nuo geriausiai.

Ir koks nekoks jausmelis buvo pradėjus knygą skaityt ir pradėjus suktis mintim “hmmm, aaaa, neblogai, bet nekabina nekabina nekabina”… Bet dabar galima jau atsipalaiduoti – ką tik knygą perskaičiau ir sėdžiu visa patenkinta, nes viskas ten gerai, lėtai gal įsivažiavo, gal pradžioj trūko kažkokios intrigos ar judesio, bet galiausiai patiko, kuo puikiausiai susiskaitė, galima sakyti, vienu ypu, svarbiausia tam vienam ypui turėti laiko.

O knyga, taip šabloniškai dabar pasakysiu – apie gyvenimą. Net pačiai noris dabar juoktis iš šito pasakymo, bet taip yra. O knygose “apie gyvenimą” visų svarbiausia yra, kad būtų kaip gyvenime, kad nebūtų datempinėjama, kad būtų tikroviška – kad žmonės kalbėtų, taip kaip kalba gyvenime, kad elgtųs, taip kaip elgiasi, ir taip toliau. Ir visas šitas gyveniškumas kuo puikiausiai išpildytas.

Kaip išpildytas laikmetis, kaip išpildytas pagrindinės veikėjos žvilgsnis iš vaikiškos perspektyvos, o paskui iš paaugliškos, o paskui iš paneliškos. Tikra ir yra su kuo susitapatinti. Ir pavadinimas knygos – puikus – butas vienija visą pasakojimą, nuo jo veikėjams nepavyksta pabėgti ir pabaigoj jam garbingai viso pasakojimo karūna uždėta.

Negaliu nepaminėti ir čigoniškos linijos (aišku, kad užburia!). Ir dar tas mamos paveikslas! Famme fatale, kuri savo nemamiškumą kompensuoja, o gal tinkamesnis žodis būtų – išreiškia – dieviška meile savo dukrai. Bravo, Vaiva Rykštaite, ačiū dievui, neteko mykti “visai nieko” arba “visai įdomi knyga”…

#leidyklosdovana, #nereklamanesuzreklamamokama

Užburtas namas

 

 

Šią knygą skaičiau vakarais savo dešimtmečiui. Jis, žinoma, visada mielai klausosi mano skaitymo – svarbu ne pačiam vargt ir galima pratęst nėjimą miegot, tad kartais tikrai sudėtinga nuspręsti ar knyga patiko, ar ne. Kai skaitau, visada patikrinu, ar dar girdi, ką skaitau, laikas nuo laiko patikrinu, ar supranta apie ką knyga. Sakyčiau, kad šis aspektas šį kartą buvo gan sudėtingas ir be paaiškinimo, nebūtų knygos prasmė nelabai būtų perkąsta.

Knygoje pasakojama apie smurtą artimoje aplinkoje. Pati situacija tikrai pateikiama labai subtiliai, taip subtiliai, kad vaikas, nesusidūręs su tokiomis situacijomis, jų gali apskritai nepažinti. Tikriausiai kitaip visa istorija sugrotų vaikui, kuriam tai yra kasdienybė.

Pirmiausia, žinoma, skaitome apie užburtą namą, kurį mergaitė Marysia stebi iš krūmų. Namas kažkoks tikrai keistas – virš jo nesikaupia debesys, jis nemeta šešėlio, vaikai mato jame sniegą ir sienos visaip lankstosi, o langai maskuoja tikrą vaizdą. Tačiau blogiausia, kad namas neigiamai veikia jo gyventojus – tėtis nuo netvarkos namuose pavirsta liūtu, o mama ir vaikai nuolatos išsigandę – kažką reikia daryti, galbėtis ir gelbėti nuo to nelemto namo.

Tai mano vaikas visus tuos namo keistumus visai natūraliai priėmė kaip pasaką harių poterių stebuklų pasaulyje – per mažas gal dar šitai knygai? Ilgų Marysios rankovių slepiamas melynes ir nubrozdinimus bei paaiškinimus, kad jie atsiradę nukritus iš medžio, jis priimė visiškai tiesiogiai, be jokių užspėptų žinučių. Tiesą sakant, laukė, kad iš namo išlįs kokie goblinai, ar velniai…

Visus burtus autorė išsklaido knygos pabaigoje. Ir siunčia žinutę nuo suagusiems, kaip reikia klausyti vaikų, kurie gali būti skriaudžiami, istorijų, o ir žinutę skriaudžiamiems, kaip reikia ieškoti žmogaus (tiek didelio, tiek mažo), kuriuo būtų galima pasitikėti ir tikėti, kad būsi išgirstas. O visiems kitiems skaitytojams belieka palinkėti laimingos ir šviesios vaikystės. Tebūnie tai proga vaikui priminti, kas yra normalu ir nenormalu, į ką reiktų atkreipti dėmesį ir ką daryti, jei taip atsitiktų kažkam, ką pažįsti. Išgirsti, pamatyti ir ištiesti pagalbos ranką.

*Knyga dovanota leidyklos “Debesų ganyklos”.

Varnalėšų laukas

Šita knyga man priminė vaikystę, tad nustebau, kai sūnus, kuriam skaičiau, pasakė, kad norėtų šios knygos antros dalies. Knygoje aprašomas nesaugomas, atviras kiemas (nes yra ir toks “Saugomas”, kuris man galvoje ir simbolizavo šiuolaikinį kiemą, kuriame vaikus saugo arba tėvai, arba tvora, arba ir tai, ir tai). O nesaugomam kieme taip smagu, kad “Saugomo” kiemo vaikai pavydi. Ir smagu tikriausiai dėl to, kad ten nieko labai daiktiško nėra, bet už tai pilna visko prifantazuoto arba labai tikro ir gyvenimiško. Juk ir mūsų senuose daugiabučių kiemuose geriausiu atveju būdavo smėlio krūva (kol neišnešiodavo) ir koks tūrnikas kilimam dulkinti, ant kurio išmokdavai kaboti žemyn galva.

Taigi, “Varnalėšų laukas” jau yra tapęs gan egzotišku dalyku, kur vaikai iš nuobodulio visko prigalvoja, viskas vyksta fantazijose – kiemo bobutės tampa Raganomis, o veterinarai – Drakulomis, katinai turi savo teises (į būsto nekeitimą, net kai pasikeičia būsto savininkai) ir tikrą balsą (na, ta prasme, kad kalba). Dar ten yra kiemo draugystės, kiemo hierarchija ir rolės (protingiausio, stambiausio, didžiausio ir t.t. – aš savo kieme geriausiai šokinėdavau per gumą (taip sakydavo Klaipėdoj), Vilniuj gi šokinėdavo gumytę), diskutuojama, kiek mokytoja turi vaikų, išgyvenamos sekmės ir nesėkėmės. Ir, kad viskas būtų paslaptingiau – vyksta varnalėšų paunksnėj.

Taigi, jei norite su savo vaikais susitikti savo vaikystės kieme – ši knyga Jums.

***

“Debesų ganyklos” dovana

Bitlas, Ana Orka ir aš

Noriu parašyt apie knygą, ieškau, koks “aš” vardas ir nerandu. Tikriausiai per visą knygą taip ir nebuvo įvardintas “aš”! Negali gi būti, kad pramiegojau! Knygą perskaičiau tikrai greitai. Priskirčiau prie knygų, į kurias įkrenti ir geriau jau kuo greičiau perskaityt, nes kitaip gresia visokių ten rimtų darbų nenudirbimu ir viso ko atidėliojimu. O tai jau, sakyčiau, geras signalas. Ir tikrų tikriausiai tekstas parašytas pagauliai, skaitytojas pagauna ritmą ir tada jau puslapiai tik verčiasi verčiasi.

Pirmas klausimas kylantis skaitant yra – o kas gi šios knygos auditorija? Pirmoje knygos pusėje visiškai aišku, kad knyga skirta paaugliams ir visi suaugę, kurie skaito, tai iš susirūpinimo ar kažkokios baimės, kad nebesupranta savo vaikų paauglių, kad su jais nebesusišneka ir patys pamiršo, kad jais buvo ir kaip jautės. Toks jausmas, kad bet kuris knygą skaitantis suaugėlis ją skaito lyg pasislėpę žiūrėdami pro siaurą durų tarpą – gal į savo vaikų pasaulį, o gal ir į jau pamirštą savąjį.

Kodėl toks jausmas? Gal todėl, kad, mano supratimu, gerai pataikyta į paauglio kalbos toną, viskas labai organiškai skaitosi ir yra nedatempta. Vienoje vietoje jau galvojau, kad va, va, ir paslydo autorė romantizuodama, bet čia pat protagonistas tuoj pats iš savo poetinių nukrypimų pasišaipo ir skaitytoja gali lengviau atsikvėpti, kad autorė neperspaudė.

Antras klausimas, kuris pradeda kirbėti nuo knygos vidurio – ar vis dėlto knyga paaugliams, ar jų tėvams? Staiga pasikeičia pasakotojas, įeina kiti veikėjai, paauglys stumtelėjamas į šoną (ir tuo tarpu užauga), paskui sugrįžta ir labai greitai perbėga per savo gyvenimą. Antroji knygos pusė visai ne paaugliams, man tai iš viso pasirodė visai atskira knyga ir kilo mintis, kad autorei reikėjo vietoj vienos knygos rašyti dvi – paaugliams ir nepaaugliams. Dabar gavos dvi vienoje su nelabai aiškia auditorija.

Tai va po viso šio konfūzo, niekaip nesugalvoju, kaip čia jaučiuosi. Tikrausiai taip ir jaučiuosi – pirmoji dalis tiesiog puiki, na, o antroji, hmm… ne tokia puiki, biškį, nžn, kažkas ne taip. Knygos nesugadina, bet puikumą tai jo. Tai kaip įvertint pusę puikios knygos?