Category: Grožinė

Mano pirmoji savižudybė

~ kzL ~ 8 Comments

P1200076

Vos tik pasiėmiau knygą iš bibiotekos, o naujasis knygnešys Marius Burokas vos ne tą pačią dieną ėmė ir įdėjo į savo rekomenduojamų paskaityti sąrašą.

Kas labiausiai iš knygos įsiminė?

Atvirumas. Drąsus, nuogas, toks tikras jausmas, lyg geluonies, kaip sakant.

Šmaikštumas. Kaip P.Roth traukia per dantį žydiškumą, taip J.Pilch šiepia liuteroniškumą, puritonišką taupumą ir daiktų viršenybę prieš žmogų (čia ir iš sovietmečio, aišku, kai iš po stalo gautas daiktas būdavo dangstomas užklotais nuo dulkių ir garbingai atidengiamas prieš svečius pasipuikuoti). Kaip kitaip galima taip atvirai kalbėti ir neatrodyti apgailėtinai, jei ne su gera šmaikštumo dozė? Tarsi herojus/autorius sakytų – gerai suprantu, kas su manim dedasi, gal ir nesąmones darau, bet dedasi, neapsimetu, kad nesideda.

Nepakeliama būties lengvybė. Nepakeliama dėl vienatvės, atvirumo ir lengvybė dėl gero humoro su sugebėjimo prajuokinti skaitytoją (mane čia, kiti gal verkia, nežinau).

Dešimt pasakojimų, vienas paskui kitą pasakoja apie herojaus sėkmes ir nesėkmes. Apie vienatvę, apie norą moterų ir jų paiešką (tiek jaunystės dienom, tiek, kai jau virš penkiasdešimt), beveik virstančia į maniakišką jų persekiojimą; apie kitas moteris – mamą ir bobulę, pastarosios paveikslas toks marqueziškai žavingas (bobulė turi paslaptingą spintą ir dar jai dvasios praneša apie artėjančią kokio nors artimo ar kaimyno mirtį). Dar apie draugystę, šeimą, tai, kas dedasi už užuolaidomis aklinai uždengto lango – vieni pykstasi, kiti skandalus kelia (dėl, pavyzdžiui, nesantuokinės meilės įrodymų kišenėse, o įrodymų išmesti nevalia, nes daiktas – nosinė – gi vos ne naujas, kaip čia išmesi), treti planuoja savižudybę nr. 1. Velniai dedasi už tų užuolaidų, kaip gi kitaip.

jerzy

**

PS Žiūriu, kad tuoj pasidarysiu lenkų rašytojų fanė – po to, kai įsimylėjau Mysliwski “Traktatą apie pupelių gliaudymą”, visai nieko suskaičiau Gombrowicz “Apsėstuosius” ir dar patiko Jerzy Pilch pirmoji savižudybė!Man pačiai siurprizas. Ką dar lenkų skaityti (lenkiškai, beje, nemoku)

Lover’s Dictionary

~ kzL ~ 5 Comments

lover's dictionary

Dievaž, taip įsijaučiau į šitą knygą, kad jaučiausi, kaip kankinama didžiausių meilės kančių – buvau ir ką tik įsimylėjusi, ir jau jau jaučianti, kad šita istorija baigiasi, ir reikia atrasti jėgų ir stiprybės padėti tašką. Jaučiau visus įsimylėjelių nutylėjimus, patylėjimus, euforiją, drugelius pilve, nesusikalbėjimo tuštumą ir tylėjimo svorį. Viską, kaip knygoj parašyta. Net pačiai buvo keista, kad taip keistai mane paveikė, nors iš šios knygos visai nieko nesitikėjau ir, tiesą pasakius, žiūrėjau gan skeptiškai.

Paskaityti tikrai verta – įsimylėjeliai gal ras įkvėpimo ar atsakymą į kokį meilės klausimą, besiilgintys meilės – visų tų sunkaus susipažinimo ir pirmojo susitikimo bei netikrumo jausmo – kaip padrąsinimo, kad tikriausiai visiems taip būna ir ten pat prasideda. Galų gale knyga, iš kurios nieko nesitikėjau tapo tokia, kurią noriu turėti savo lentynoj ir kartas nuo karto paskaityti.

david-levithan

***

“Just be warned,” you said. “Someday you’ll ask me to gove up something I really love, and then it’s going to get ugly.”

People often say that when coupled are married for a long time, they start to look alike. I don’t believe that. But I do believe their sentences start to look alike.

Last night, I got up the courage to ask you if you regretted us.
“There are things I miss,” you said. “But if I didn’t have you, I’d miss more.”

“The key to a successful relationship isn’t just in the words, it’s in the choice of punctuation. When you’re in love with someone, a well-placed question mark can be the difference between bliss and disaster, and a deeply respected period or a cleverly inserted ellipsis can prevent all kinds of exclamations.”

“I want my own books to have their own shelves,” you said, and that’s how I knew it would be okay to live together.”

Yra ir lietuviškas vertimas. Bandysiu paskaityti.

lover's dictionary 2

Where’d You Go, Bernadette

~ kzL ~ 3 Comments

bernadett

Kaip kažkada jau minėjau, gaunu visokių prašymų parekomenduoti vienokią ar kitokią knygą. Dažniausiai, aišku, kokią “labai gerą ir neliūdną”. Mano mylima sesė o bet tačiau prašo knygų, kurios “greitai verčiasi”, čia panašiai kaip iš serijos “gera ir neliūdna”, bet dar ir skaitytis lengvai turi.

Miela sese, štai tau tokia knyga. Kai pasakau, kad skaičiau Kindle, tai dar sako: “Tai tu jos net neturi!”. “Tai turiu, imk mano Kindlą ir skaityk’. O tada: “Man nepatinka Kindlą skaityti.” Štai tau ir rekomenduok žmogui knygą.

Taigi, elektroniniai  puslapiai vertėsi greitai, skaityti buvo smagu ir šiaip man patiko. Labiausiai tai Bernadette personažas – talentinga, paplaukusi mamytė, visiškai nenorinti pritapti prie aplinkinių mamyčių fyfočkų, atvirai iš jų besišaipanti, žodžiu, skanėstas. Bet ir visa šeimynėlė gerulė – protinguolė Bee, beveik genijus (ketvirtas pagal populiarumą TED kalbėtojas) tėtis ir visa istorija su kelione į Antarktidą – pažadu, nenuobodžiausit.

Maria-Semple

Beje, knyga irgi iš sąrašo – 2013 m. Women’s (ex Orange), nuo 2014 m. Baileys likerio remiamos premijos trumpojo sąrašo.

The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry / Neįtikėtina Haroldo Frėjaus kelionė

~ kzL ~ 1 Comment
Man labiausiai aptinka šitas knygos viršelis
Man labiausiai aptinka šitas knygos viršelis

Man pačiai netikėtai, vieną po kitos vis užverčiu Bookerio sąrašiuose esančias knygas. Negalėčiau pasakyti, kad Neįtikėtina Haroldo kelionė idėjiškai yra labai nauja ar ypatingai nustebinusi (jei kas matėt filmą Run Forest Run, jei nematėt, būtinai pamatykit), svarbiausia, kad tai yra gražiai parašyta knyga, kuri po gana ilgo neviltingo laikotarpio (jau guodžiaus, kad pasiilgau geros knygos) buvo atgaiva. Ne dėl to, kad pasakė kažką ypatingo, bet dėl to, kad paprastais žodžiais priminė, kur prasideda didelės klaidos ir nusivylimai (smulkmenose ir detalėse) ar slepiasi ypatingi gyvenimo stebuklai (ten pat – smulkmenose ir detalėse).

Rachel Joyce
Rachel Joyce

Harold Fry, neseniai į pensiją išėjęs anglas (kad anglas labai svarbu, nes knyga tokia labai angliška ir Haroldas labai anglas), netikėtai gauna laišką iš senos bendradarbės, kuri parašo, kad laiškas yra atsisveikinimo – ji serganti nepagydoma liga, pergalvojanti ir prisimenanti savo gyvenimą, todėl nusprendusi jam parašyti. Haroldas parašo Queeny trumpą atsakymą ir neša jį išsiųsti, tačiau priėjęs pašto dėžutę, laiško neišmeta, o eina iki kitos pašto dėžutės, o paskui dar toliau, žodžiu taip netikėtai, palikęs žmoną  namie, iškeliauja aplankyti senos pažįstamos. Skaitytojas, aišku, jam iš paskos.

Iš pradžių nėra aišku, kas ta Queeny, kaip čia taip nenašlys eina sau pas moteriškę, gi žmona laukia namie, bet, žinoma, nėra viskas taip paprasta. Haroldo gyvenimas pilnas visokių neiškalbėtų ir užsistovėjusių skaudulių, pradedanta vaikyste, kai buvo nelauktas ir nenorimas vaikas, vėliau, kai pats susilaukė sūnaus – kaip nemokėjo išreikšti savo jausmų, kaip nutolo ir neberado bendros kalbos nei su juo, nei su žmona Maureen, kuri Haroldui keliaujant taip pat atsisuko ir pažiūrėjo į savo gyvenimą kitom akim – kur pati neteisingai suprato, kur pasakė, kai geriau buvo patylėt ir patylėjo, kai labai reikėjo pasakyt.

Gera ir graži knyga apie tai, kaip gyvenimas susideda iš mažų žingsnių ir kad tais mažais žingniais gali nueiti labai toli, kur tik nori. Čia Haroldo kelias.

Harolds Progress

Akmeniniai klevai

~ kzL ~ 5 Comments

akmeniniai

Ojojojojoj, kaip sunku kažką parašyti apie šitą knygą. Geriau paskaitykit vonioje – ji labai gražiai parašė, gundančiai sakyčiau labai. Aš labai ilgai bijojau šitos knygos, nors buvau įsimylėjus nuo pat pradžių – nuo tada, kai pamačiau viršelį, kai buvau knygos pristatyme ir paklausiau, kaip gražiai vertėjas kalba apie autorę, o autorė (lietuviškai) giria vertėją, o būtumėt matę, su kokia meile knygos dailininkas kalbėjo apie knygos apipavidalinimą ir šrifto (atrodo, renesansinio e) ypatumą. Kaip galima nemylėti (ir nebijoti).

Akmeniai klevai yra tokia knyga, į kurią pasineri. Jei nepasineri, tai jinai panardina.  Tai įsivaizduok mane panėrusią po vandeniu ir iš nuostabos/baimės išpūtusią akis (šiaip nardyt nemoku ir vandeny labiau būnu užsimerkus nei atsimerkus). Skęsiu čia dabar, ar neskęsiu –  tokia būsena. Ir negaliu pasakyti, ar aš išplaukiau, ar paskendau. Nes iš tikro manau, kad mano vargšės aptingusios smegenys pusės knygos nesuprato. Nu tikrai. Nes, dieve tu mano, kiek reikia žinoti, kad suprastum visas knygos metaforas, užuominas ir visus kitus reikalus. Neįmanoma. Beveik. (“Knygos rašomos tiems, kurie jas rašo, jos pakeičia jiems gyvenimą, kaip miežiai pakeičia kavą, pasakei tu kartą, o tie, kurie skaito, vis viena nesugebės gurkštelėti svetimo gyvenimo, kad ir kaip stengtųsi.”) Na, nebent atsisėsčiau tą knygą studijuoti.

Vienas už kitą gražesni viršeliai - rusiškas leidimas
Vienas už kitą gražesni viršeliai – rusiškas leidimas

Po visokio lengvesnio-sunkesnio skaitymo buvo nelengva. Ypač, kai skaitau ir nesuprantu – ar suprantu, ar ne. Vienu momentu, visai pasimetusi, ėmiau skaityti iš naujo. Kaip Julio Cortazar Klases – atskirai Luelino dienoraščius, Sašos dienoraščius. Saša tai tokia nereali (iš tikro visai reali ir autorė tai patvirtina). Saša tikriausiai ir yra ta mane juodais ilgais plaukais apraizgiusi medūza, tokia pat stipri (įtaigumu) kaip ir (ką tik sugalvojau) Wassmo Dina. Tik Dina turėjo šiaurietiškai mažai žodžių, o Saša tiek, kad gali paskęsti.

lena

Interviu su raganiškai žavinga Lena Eltang.

Labai laukiu kitų knygų. Gaila, kad nebemoku skaityti rusiškai.

***

 

The Ocean at the End of the Lane

~ kzL ~ 8 Comments

ocean

Neil Gaiman knygos labai aukštai reitinguojamos goodreads.com (šioji 4.17) ir nors, kaip supratau, didžioji dalis jo knygų skirta/priskirta vaikams/ paugliams (noprs gal tai ir visi6ka nesąmonė taip dėlioti į lentynėles), pagalvojau, kad gal ir aš pabandysiu pasižiūrėti, kas ten yra.

The Ocean at the End of the Lane yra naujausia šio autoriaus knyga ir, kaip sako, skirta suaugusiems. Nelabai ilga, klausyti kokios penkios su trupučiu valandos, paklausiau valandą ir jaučiu, kad truputį nesigaudau, kas vyksta, nebežinojau, kaip čia man į tą knygą žiūrėti ir kaip su ja susitvarkyti – kaip su pasaka, kaip su fantazija, ar dar velnias žino kuo? Truputėlį kaip ir pasimečiau, paskaitinėjau recenzijas, kurios sako, kad tai tokia alia kaip vaikytės siaubo istorija, “the delicate horror of the finest fairytales”. Nu, tikrai žinok, aš nežinau, ar pajėgsiu perklausyti iki galo, nes kai priklausiau iki vietos, kur berniukas traukia kažkokį kirminą iš savo kūno, o šis betraukiamas nutrūksta (man vien rašant jau šiurpas ima, kūną niežti ir plaukai piestu stoja) ir iš to ten išsivynioja kažkokia pabaisa, kuri bus jo auklė. Nu, žinai, nepakelsiu. Todėl visai nepažadu perklausyti. Man per baisu.

ocean2

Knyga prasideda Maurice Sendak Where the Wild Things Are autoriaus žodžiais:

“I remember my own childhood vividly … I knew terrible things. But I knew I mustn’t let adults know I knew. It would scare them.”

Patikėkit, aš tikrai nesu įsitikinus, kad noriu žinoti, ką jis ten žino. Nors gerai parašyta ir maga klausyti, bet… bent dabar negaliu. Drąsuoliai, atsiliepkit.

The Rules of Civility / Gero tono taisyklės

~ kzL ~ Leave a comment

the rules 3

Įdomiai su šita knyga susiklostė – ir klausiau, ir skaičiau. Tiesiog ji visuose oro uostų stenduose – kadangi klausiau, tai knygyne vis susirasdavau knygą ir atsiversdavau vietą, kur sustojau klausyti. O paskui knyga buvo kelių dienų mano road trip palydovė. Skaitydama vis galvojau, kad čia yra KŽG knyga, nes Giedrė iš mudviejų dviejų yra Madam knygų skaitytoja, apsivilkusi taškuota suknele ir gražiais bateliais (aš tai džinsais ir sportbačiais).

“The Rules of Civility” yra knyga apie Manhattan, apie Ameriką, apie amerikietišką svajonę, kuri kai kurioms merginoms išsipildydavo susiradus pinigingą vyrą. Ir štai 1938 m. Manhattan. Dvi draugės Katya ir Eve, kartu gyvenančios sekretorės, o gal tiksliau mašininkės (kaip ten vadindavosi merginos, spausdinimo mašinėlėmis surinkinėjusios tekstus) išsipuošusios gražiausiais savo rūbais patraukia švęsti naujų metų viename iš barų, kur ir sutinka, iš karto matosi, kad turtingą Tinker Grey, ir jiems visiems smagu, trise, jie ir vėliau visi susitinka, bet jau iš pat pradžių aišku, kad tokia draugystė ilgai nesitęs ir kažkas (arba kažkuri) turės atsitraukti į šoną. Kuri, kai abiem norisi, vienai gal labiau nuotykio dėlei ir dėl to, kad šiaip nepratusi būti pralaimėtoja, o kitai gal dėl to, kad nuo pirmųjų akimirkų tiesiog jaučia žmogų ir jo nuotaikas ir kaip ir būtų “the perfect match”? Bet, aišku, ne apie New York blizgesį knyga,bet ir apie visokius puvėkus ir tamsius tarpunamius, ir labiausiai apie pasirinkimą, ir kur vienoks ar kitoks pasirinkimas nuveda. Ar būna kas nors nemokamai? Tik ne Manhattan.

the rules

Painter of Silence

~ kzL ~ Leave a comment

painter-of-silenceMiela knygų žiurke G., primenu, kad esi man skolinga kokį vieną milijoną knygų aprašymų, o šioji yra viena tųjų. Taip, taip, ta pati, kurią gavau gražiame siuntinyje ir kuri buvo viena geriausių 2012 m. perskaitytų. Aš jau įsivaiduoju, kaip gražiai tu ją aprašai, kaip tik tu viena ir temoki – gražiau negu pati knyga. Labai laukiu. KŽL

 

Apsėstieji

~ kzL ~ 1 Comment

apsestieji

Vis knietėjo susipažinti su autorium, apie kurį tai šen, tai ten išgirsdavau gerų atsiliepimų – taip namie net dvi jo knygos stojo į eilę lentynoje. Iš tikrųjų tikėjausi visai kitokios knygos, gal kažko panašaus į “Pupelių gliaudymą“, bet šioji buvo tokia labiau pramoginio tipo, lengva ir įdomi skaityti, truputį lyg ir mistikos (labai gerai tinka atostogoms), lyg ir tamsios paslaptingos gotikos ir neblogų personažų bei gilesnės minties (kaip du blogiai susitikę vienas kitą sustiprina, ar kažkas panašaus), bet toks vienas dalykas. Pabaiga tokia, na, kaip čia pasakius, iš serijos autoriui nusibodo rašyti, paėmė bet kaip ir užbaigė lyg norėdamas tos knygos kuo greičiau atsikratyti. Žodžiu, po trijų šimtų puslapių priešpaskutiniam puslapy gaidžiai ryte užgiedojo, visos mistikos išgaravo, skaitytojas vos ne kvailiu gali pasijausti, kad prieš keletą puslapių kartu su herojum drebėjo iš baimės žiūrėdamas į virtuvinį rankšluostį ir bijojo koją iš lovos iškišti. Ach, jūs kvaileliai, ėmėt ir įsijautėt. Bet gal to autorius ir norėjo? Priminti, kad į ką nors baisiausiai įsijautus kartais papraščiausiai atsikvošėti ir pažiūrėti naujomis akimis? Bet kokiu atveju verta paskaityti.

Gombrowicz Witold

Ilgintis Kisindžerio prieš Baden Badeno nebus

~ kzL ~ Leave a comment

kisingeSunkiausia pasaulyje yra ką nors parašyti apie apsakymų knygą. Ne, dar sunkiau apie poezijos. Tai apsakymų – antra pagal sunkumą nuo galo. Jau minėjau, kad su apsakymais man sunkiai sekasi susidraugauti, o dabar štai ėmiau ir perskaičiau dvi apsakymų knygas iš eilės. Tai gal pavyks ką nors parašyti lygintant šias dvi knygas? Beje, po vieną kiekvieno autoriaus knygą esu skaičiusi.

Pasakysiu tiesiai – kai kuriuose Kereto apsakymuose tiesiog “nepagavau kampo”, beje, kaip ir pirmoje jo lietuviškai išleistoje knygoje. Tikrai tikrai, kaip ir minima apie apsakymus knygos anotacijoje – kai kurie jų yra labai siurrealistiški – čia tikriausiai tie, kurių nesupratau. Bet tie, kuriuos supratau man iš tiesų patiko, gal tik galėjo jų būt daugiau, pvz. – visi. Nepaisant visko, autorius yra žavingas šmaikštuolis (buvau susitikime knygų mugėj, o ten visus kampus sugaudžiau), kuris mano knygoje suraitė iliustruotą autografą.

undine

Undinės Radzevičiūtės “Frankburgas” man patiko normaliai, o štai “Baden Badeno nebus” suskaičiau tikrai smagiai ir net galiu pasakyti, kad ši Undinės knyga man labiau patiko nei Kereto Kisindžeris. Beje, Baden Badene buvau, bet Undinės nei ten anei kokioj knygų mugėj nebuvau sutikus.

Štai tiek tik beišgaliu parašyti apie dvi apsakymų knygas. Sakau, sudėtinga gi.

Pilkosios sielos

~ kzL ~ 4 Comments

pilkosios sielos

Vasara yra skaitymo, o ne rašymo metas. Kaupiasi knygų, apie kurias nespėjau pasidalinti įspūdžiais krūvelė, nes ilgais šiltais vakarais kompiuterio mygtukų maigymas yra paskutiniausias darbas ilgiausioje darbų eilėje, todėl šiandien pasistengsiu parašyt labai trumpai, jei tik pavyks. Džiaugiuosi, kad bent prie vertimo nereikės kabinėtis, nes knyga yra kažkelintų tai metų geriausias vertimas.

Įdomi knyga. Joje vienu metu, sakyčiau, tiek daug visko vyksta, bet kartu ir nuolatos atrodo, kad nevyksta nieko. Miestelis, apie kurį pasakojama, toks pusiau egzistuojantis – kaip kitaip užvadinti, kai visai netoli yra Pirmojo pasaulinio karo frontas, o miestelis slepiasi čia pat už kalno – girdis pabūklų griaudėjimas ir pro šalį eina virtinės kareivių. Tačiau knyga ne apie karą, karas yra kažkur kitur, miestelis jį jaučia labiausiai tik dėl čia plūstančių karo permaltų kareivių. Miestelio policininkas skaitytojui papasakos keletą nutikimų, visi jie liūdnai pilki, keisti, savotiškai ištirpę karo fone, bet ir labai svarbūs miesteliui, paslaptingi iki pat kūrinio pabaigos, ta paslaptis vis ir veja skaityti toliau, brautis pro tiršto pilko rūko pilnus puslapius iki pabaigos, kurioje detektyvinės romano linijos sekėjai neras nei teisiojo, nei neteisiojo. Gal tik išpažintį. Netikėtą.

philippe

O visos tos pilkos sielos vis dar vaikšto man iš paskos. Štiš.

O čia tokia rimta recenzija.

Miestelio romansas

~ kzL ~ 6 Comments

kalm1Šioji knyga man užkliuvo dar knygų mugėj, net norėjau nueiti į pristatymą, tik su kažkokiu kitu renginiu susidubliavo, taip ir likau nenuėjusi (o dabar taip gaila), tad kai “Tyto Alba” pasiūlė pasirinkti knygą dovanų, tai jau žinojau, ko noriu. Ačiū leidyklai.

Mintis, kuri pastoviai sukosi galvoje skaitant buvo, kad šitą knygą kokiu nors būdu reikia įtraukti į mokyklos programą ir net nežinau, ar labiau į istorijos, ar literatūros. Gal  istorijos? Šita knyga užpildė tokią, sakyčiau, pustuštę nišą mano galvoj, o ta niša vadinasi Lietuvos žydai Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Prieš karą, žinoma. Ir prieš holokaustą.

miestelio citata

Knyga prasideda (ir šiaip ji yra nuostabiai išleista, su nuostabiomis Marko Kanovičiaus (kiek randu internete – ne giminaičio) grafikos iliustracijomis – vien į jas gali žiūrėti ir žiūrėti) žodžiais apie žydų motinas, užduoda tokį gražų toną knygai, juk žydiškoji linija eina per motinas, o žydų motinos man atrodo stebuklingos, nes taip moka išskirti ir išaukštinti savo vaiką, gal net išsvajoti/išpranašauti jo ateitį. Taigi, nors knyga autobiografinė, o autorius vyras, iš tikro moterys – autoriaus mama ir senelė Rocha-Samuraj (kas per pravardė!) yra patys ypatingiausi ir svarbiausi veikėjai. Tokia tad ir autobiografija – pro stalo lygyje esančias vaiko akis apie aplink besivyniojantį labiau šių moterų, o ne savo gyvenimą.

Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai
Senelė Rocha-Samuraj, senelis ir jų vaikai

Beveik visas veiksmas vyksta Jonavoje ir pasakojimas užsimezga dar gerokai prieš gimstant pasakotojui, XX a. pradžioje. Koks buvo miestelis, kas jame gyveno (žydai, žinoma), kuo gyveno, kuo tikėjo (Dievu, žinoma, ir dar kartais Leninu) ir kuo nepasitikėjo (Smetona), ko niekada neleido sau pamiršti (kad ne savo žemėj gyvena), kokia kalba kalbėjo, kokias mokyklas lanke (jidiš ar ivrito), kokius amatus turėjo ir sinagogas kokias (atitinkamai pagal amatus), kokie vargšai ar turtingi buvo, kaip vaikai emigravo į prancūzijas ir amerikas. Visa prieškario žydų kasdienio gyvenimo istorija. Paskaityk. Prisiminkim.

Keletas žydiško gyvenimo gabaliukų:

-Kam tau žinoti tai, kas vargšo žydo nepadarys laimingesnio ar turtingesnio, – ramino mane senelė.

***

-Visa tai niekai! Juk gali kada nutikti stebuklas ir Viešpats Dievas išvys iš ten [Jeruzalės] turkus kartu su arabais ir surinks mus iš viso pasaulio Pažadėtoje žemėje. Visus, išskyrus, žinoma, tave. Tu juk, Šmule, ne žydas, o cicilikas.

-Ar jūs bent suprantate, ką sakote? Du žydai tarpusavyje susitarti negali, o jūs apie tūkstančius, padaugintus iš tūkstančių. Kad žydai normaliai gyventų, juos būtina kuo nors atmiešti – ar lietuviais, ar lenkais, ar kinais, ar negrais. O jūs sakote: “Viešpats surinks visus kartu…” Didesnio balagano negaliu nė įsivaizduoti.

***

–Jeigu [kreipiesi] į Viešpatį dievą, tai štai ką aš tau, drauguži, pasakysiu. Jis, kaip ir kiekviena valdžia, mėgsta, kad jį garbintum, šlovintum, o ne keiktum ir įkyrėtum nesibaigiančiais prašymais. Juk nuo tokio nesuskaičiuojamo kiekio prašymų galima ir išprotėti.

Looking for Alaska

~ kzL ~ 1 Comment

alaskaMan labai patiko young adult arba paaugliams skirta John Green knyga ‘The Fault in Our Stars’, nelabai buvo aišku, kodėl ji būtent šitaip kategorizuojama, nes tikrai verta paskaityti visokio amžiaus skaitytojams (lietuviško leidimo vertimo kokybės pakomentuoti negaliu), na, o štai kita to paties autoriaus knyga ‘Looking for Alaska’ tai jau tikrai paauglių knyga. Bandau įsivaiduoti, kaip ji man būtų patikusi, jei būčiau kokių trylikos metų. Tikriausiai labai? Nesakau, kad neverta skaityti suaugėliams, ypač esamų ar būsimų paauglių tėvams, tik žiūrint, per kokią čia prizmę skaitysi, nes knyga tikrai ne apie šventuosius paauglius, todėl dažnai mamai ar tėčiui vis gali kirbėti mintis – na, čia tai jau tikrai nei apie mano vaiką, ar kažkas panašaus.

Knygos istorija yra padalinta į dvi dalis – prieš sukrečiantį įvykį ir po – ir sakyčiau, visai sėkmingai paskoja apie tai, kaip šviežias jaunimėlis gyvena, kuo gyvena, su kuo gyvena, su kuo miega ir su kuo keliasi. Tikroviškos ir neperlenktos situacijos, kova už būvį ir išlikimą, ir vietą po saule (arba bandoje, kaip čia jau pažiūrėsi. Bet visoje istorijoje esama ir gilesnės minties ir tokios šviesios nuotaikos ir gero jausmo, kurio labai dažnai paaugliui prireikia paaugliškose pasikeitimų tamsybėse. Verta paskaityti, ypač, kai tau -ylika.

Beveik 2 metai

~ kzL ~ 1 Comment

(oho!!!) praėjo, kai skaičiau vieną iš Sandros Bernotaitės pirmosios novelės eskizų, ar kaip ten reikia vadinti. Man tai jau atrodė, kuo normaliausia knyga. Dabar tai tikrai, nes štai guli pas mane ant stalo visu gražumu ir realumu (vis dėl to manau, kad tik laikant tą popierinę knygą tikrai galima pajusti – štai, išleidau) – ačiū Sandrai. Nors aš pati šiandien knygą jau aptikau dviejuose senamiesčio knygynuose ir beveik susigundžiau nupirkti – kam nors, dovanų, nes kaina žmoniška ir galima ne tik pauostyti, o ir nusipirkti neaukojant savaitės pietų. O dar knygoje yra atvirukas – siurprizas.

O knygą dar kartą, jau tikrąją, tik elektorininę perskaičiau lėktuve. Šiaip, jei atsimeni, tai aš knygų dažiniausiai po du kartus neskaitau, bet kažkaip įtikinau save, kad tai visai kita knyga ir perskaičiau. Tiesa, nežinau, ar pajutau, kas buvo eskize, o nebuvo knygoje, ir atvirkščiai, nes tai tiesiog buvo Virga, buvo ta pati nuotaika ir tas labai aiškiai matomas “filmas” galvoj (o ir beveik dveji metai praėjo, dieve, dieve). O “filmo” matymas knygoje man yra labai svarbus, nes jei nematau, galiausiai ir knygos nesuprantu.

Gal knygoje kiek užaštrintas komunizmo akcentas (Virgos mama ir teta buvo aktyvistės), kurio man norėjosi kiek subtilesnio. Toks gal tas akcentas – paaiškinamasis – tiems, kurie nežino, gal kokiems nelietuviams, kuriems gal (tikiuosi) kažkada teks laimė skaityti knygos vertimą?

O iš tikrųjų tai vėl norisi skaityti – gal ir juokingai skamba – dabar jau popierinę. Kur nors terasoj, besimėgaujant šita nerealiai malonia šiluma. Eikit į lauką. Su knyga.

The Buddha in the Attic

~ kzL ~ 4 Comments

buda2KŽG prisaikdino mane jokiais būdais nepirkti knygos The Buddha in the Attic, autorė Julie Otsuka. Visai neseniai gavau siuntinį gražiame žolėtame voke su šita knyga. Ir jeigu jūs po KŽG posto dar neturite šios knygos savo knygų sąraše, tai dabar jau tikrai rašykite pirmu numeriu, nes kaip sakant, dviejų žiurkių patikrinta. KŽG, ačiū tau už tokius atradimus!

Knyga, iš tų, kur visą vakarą norisi verkti, taip jau būna su tom gerom knygom. Nes graudu, nes skauda širdį, nes lyriška, nes neįprastai parašyta, kaip sako KŽG – choru, nes kalba jos, nuotakos iš Japonijos, per jūras marias plaukusios pas savo gražuolius jaunikius, o atplaukusios pas visokio plauko senius ir ubagus, tarsi Ramusis vandenynas būtų kokia burtų jūra, kurią perplaukus migla aptraukia akis, o gal atvirkščiai, ji nuo jų nueina? Nes tai kartu yra emigrantų choras, dainuojantis apie vaikus, kurie nebesupranta ir nebenori suprasti savo motinų, kurie savo skambų ar švelnų japonišką vardą išsikeičia į beveidį – Jane ar Daisy, kurie nebenori būti tykūs ir nuolankūs, kaip jų tėvai. Nes tai yra dalis japonų istorijos, tokia pati kaip sakurų sodas Vilniuje, tik ne tokia didinga ir iškilminga. Nes tai japonų pradžia Amerikoje ir ji tikriausiai panaši į visų tautų pradžią šiame žemyne. Nes tikriausiai kiekviena tauta neišvengiamai turi savo tamsių puslapių ir tarpsnių, kurių metu labiausiai kenčia paprasti žmonės, teturintys vienintelį norą – ramiai nuimti derlių savo sode.

Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0
Japanese picture brides. Nuotrauka iš http://www.nytimes.com/2011/08/28/books/review/the-buddha-in-the-attic-by-julie-otsuka-book-review.html?_r=0

The Budhha in the Attic yra nuostabi knyga, taip gražiai parašyta, man atrodo, kad tokį gražų tekstą paskutinį kartą skaičiau pas Šiškiną “Laiškų knygoje”. Skaitykit.