Pora iš 9-ojo namo

Toks visai nieko detektyvas, kad būtų visai geras tereikėjo tik patrumpinti bereikalingus papliurpimus ar dialogus, kuriuos klausant audio knyga sunkoka “praversti.” Taip sakau todėl, kad jau perlipus į antrą knygos pusę pradėjau galvoti, kad mažoka intrigos ir galėtų visi biškį greičiau judėti. Na, nėr iš manęs kantrios skaitytojos. Bet vėliau, su knygos tvistu, autorė prapliurpimus kompensuoja ir lieku visai patenktinta.

O istorija apie jauną šeimą, kuri atsikelia į iš močiutės, kuriai demensija, dovanotą namą, kurį norėdami šiek tiek perstatyt, bekasdami žemę, kieme atranda dviejų žmonių palaikus. Gal gilokai kasa, bet apsimesiu, kad nieko apie statybas nenusimanau. Ir keistas vertėjo pasirinkimas, prieš dešimtmečius užkastus kūnus vadinti lavonais. Nuo kada beveik sudūlėję palaikai vadinami lavonais. Bent jau vadintų griaučiais, kaulais ar kažkuo panašaus, nu, bet lavonais, ką žinau, pjauna man ausį. Ir per visą knygą tie lavonai šmėžuoja, neina išvengt niekaip. Na, nebent autorė pati prirašė nesąmonių su “corpse”.

Na, bet kaip sakiau, knygos tvistas geras, galima tuos lavonus atleist, o kai kuriuos pliurpalus – praleist. Ir jei yra detektyvų badas, šitas, kuo puikiausiai sueis.

We Solve Murders

Pirmoji mano skaityta knyga, kurioje dalyvauja dirbtinis intelektas Chat GPT pavidalu. Na, Richard Osman gal ir nerašė knygos su DI, bet juo naudojasi vienas iš knygos veikėjų, prašydamas dirbtinio intelekto perrašyti elektroninius laiškus Queen’s English maniera. Žavinga! Kaip ir žavingas angliškas humoras, kuriuo vėl savo naujame detektyvų seriale žongliruoja mano numylėtinis Osmanas.

Nors šis detektyvas apie pinigų plovimui panaudotus influencerius ir nėra pats kiečiausias, tas humoras ir stilius man viską atperka, ir klausytis knygos buvo vienas malonumas. Tikiuosi, kad naujas uošvio ir jo sūnaus žmonos, apsaugininkės Amy, duetas, o gal net ir visas trio, nes Amy saugoma rašytoja išsivynioja iki normalios knygos veikėjos – ir vėl bus puikūs detektyvų skaitytojų bendrakeleiviai. Nekantraudama laukiu tęsinių ir labai rekomenduoju visiems Richar Osman gerbėjams, o jei dar toks nesate, tai pats laikas prisijungti!

The Burgess Boys

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

Tell Me Everything

Šiandien ryte baigiau klausyti naujausią Elizabeth Strout knygą “Tell Me Everything”, kurioje Lucy Barton gyvenimas pasibaigus pandemijai (bet dieve, dieve, kur po jos ritasi pasaulis – Rusija užpuolė Ukrainą). Tiesa, prieš tai buvusią “Lucy by the Sea”, kurioj pandemijos metas, tikriausiai taip surijau, kad norėjau grįžt ir iš naujo perklausyt (taip ir padariau su malonumu). O tada pradėjau galvoti, kaip aš taip neatsimenu, kas kurioj Olive ar Lucy knygoje, nu, maždaug By the Sea vos ne kaip pirmą kartą klausiau. Tai sugalvojau, kad gali būti kaltas mano naktinis klausymas, o antra, tokios jau Elizabeth Strout knygos – apie gyvenimą per paprastą kasdienybę, pareflektuojant į kažkada ar dabar ištikusius įvykius, kurie kažkaip vis tiek lieka kažkur šone, niekada netampa svarbiausia siužeto linija. Siužetas man šitose knygose beveik nesvarbus, jose karaliauja jausmas, išjautimas ir toks meistriškas niuansavimas, kad man net silpna būna klausyt – šitoks autorės jautrumas.

Beje, niekaip neiškęsiu ir paspoilinsiu, kad šioje knygoje Olive (jau visiška senučiukė) ir Lucy susitinka, ir nieko labai neveikia kartu, tik kalbasi ir pasakoja istorijas, bet kaip sako pasakotoja, ši knyga yra apie Bobą, žmogų, kuris, pasak Lucy yra kitų žmonių “sin eater”, žmogų, su kuriuo Lucy taip gera kalbėtis ir su kuriuo taip gera būti. Ach, nespoilinsiu daugiau nieko.

Šioje knygoje labai jaučiasi autorės politinės pažiūros, matyti, kad tai yra svarbi kasdienybės dalis, ypač, kai tas politinis susiskirstymas labai stipriai buvo išreikštas išoriškai pandemijos metu – žmogus dėvi kaukę arba ne – ir jau daugmaž viskas aišku. Neįtikėtina, kaip viskas supaprastėjo/subanalėjo – knygos veikėjams vidinis politinis šalies pasidalinimas kelia nemažą rūpestį. Bet nepaisant to konteksto, knyga labiausiai yra apie santykius, apie šeimą, meilę ir nemeilę, atstumtumą, netektis. Apie laiku pasakytus arba nepasakytus žodžius.

Aš absoliučiai ir nepakaltinamai įsimylėjus Elizabeth Strout.

All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art

Perskaičius Michael Finkel “Meno vagį” labai į temą pasirodė perklausyti Orlando Whitfield “All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art”. Stéphane Breitwieser iš “Meno vagies” gal ir buvo psichavotas beprotis, kuriam labai niežtėjo nagai, skaitytojas jam vis dėlto gali jausti šiokią tokią simpatiją dėl jo meilės menui (nors ta meilė ir nekaip baigėsi daugeliui jo pavogtų kūrinių) ir noro būt apsuptam grožio. Labai dažnu atveju vagis nusižiūrėdavo kūrinį, kuris nebuvo populiariausias ar garsiausias ir, jo nuomone, dėl to tinkamai neįvertintas ir pakankamai garbinamas. Man šis aspektas pasirodė savotiškai žavingas, na, toks maždaug, nu, serga žmogus menu (nors psichiatrai jokios diagnozės ir nepripiešė), bet, na, niekaip negali sakyt, kad jis kažkoks piktybinis (na, išskyrus, žinoma, kad vis tiek vagis, neromantizuokim čia).

Visai kitokia istorija su Inigo Philbrick, apie kurį knygoje pasakoja Orlano Whitfield. Toks alia vurdenkindas, savo žavesiu, erudicija ir sėkme apsukęs galvas daugeliui meno dylerių ir kolenkcininkų, o visus šalia esančiuosius verčiantis pasijusti absoliučiais lūzeriais. Na, o viso savo žvilgesio atpindžiuose ir šešėliuose, kuriantis savotišką meno Ponzi schemą – truputį paveikslo parduosiu tam, gabaliuką anam, staiga gaunasi, kad tas pats paveikslas jau priklauso tiekai žmonių, kad realiai reikia dviejų tokių pačių paveikslų. Tai nieko tokio, galim padirbti.

Kažkaip visos tos labai staigios ir labai akinančios verso vunderkindų istorijos, panašiai kaip ir su Elizabeth Holmes jos įkurta kompanija Theranos (istoriją galite paskaityti John Carreyrou knygoje “Blogas kraujas”), dažniausiai būna too good to be truth. Šaltų nervų manipuliatoriai gali ilgai ir sėkmingai žaisti žmogiškuoju godumu ir noru maudytis svetimos šlovės spinduliuose, juk versluose labai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nepražiopsoti naujų trendų ir t.t. Niekas nenori būti viešai vunderkindo pabullintas – ką, maždaug bijai? Visi to ar ano jau seniausiai prisipirkę.

Perklausius knygą liko tik neskanus iškreipto pasaulio poskonis. Žinoma, smagu, kad menininkai iškyla ir gerai uždirba, būna atrandami ir įvertinami, bet investicijų į meną (tikintis išaugsiančios vertės) reikaluose yra labai daug nešvarių pinigų ir nėra jokios romantikos. Aišku, aš dabar nukrypus labai į kraštutinumą, na, bet vis tiek, o ko tikėjaus? Vaivorykščių ir vienaragių? Gal, bent vieno. O gavau tik ryklius.

Tom Lake

Labai keista ir gaila, bet prėskoka man knyga pasirodė, bus viena iš tų, kur labai greitai pasimiršta, apie ką buvo. Gavau popierinę dovanų, bet užmačiau akciją audible, o dar su Meryl Streep įskaitymu, susigundžiau, nusipirmau, suklausiau ir buvo malonu klausyti, bet, va, jei paklausit, apie ką, net nežinau, ką ir sakyt, apie ką – apie šeimą, ramų šeimos gyvenimą ir bandymą biškį įpūsti į tą gyvenimą dramos per mamos pažinotą bičą, kuris vėliau tapo garsenybe. Aš kadangi kasdien klausaus audio prieš miegą, tai čia tokia knyga, kur jei užmiegi anksčiau nei uždėtas automatinis išsijungimas, tai labai sunku atsekti, kur baigei klausyt.

Bet šiaip tekstas gražus, parašyta gražiai, dar gražiau įskaityta, bet oh well, neįsimintina, gal galima apie bet kurią eilinę šeimą tokią parašyt, bet ar daug yra norinčių tokias skaityt.

Richard Osman: The Thursday Murder Club +

Nesuprantu, kodėl taip ilgai nesusigundžiau šiuo serialu. Iš tikro žinau – prisiskaičiau goodreads komentarų apie pirmąją knygą ir kažkaip jie labai negundė skaityt. Na, bet atėjo audiobado diena, nutariau išbandyt ir likau visiškai sužavėta.

Šios knygos absoliutus variklis yra knygos personažai – senjorų kaime (retirement village) gyvenantys pensininkai renkasi į ketvirtadienio Žmogžudysčių klubą, kurį viešai vadina “Japonų operos mylėtojų” klubu (hahahaha), kas garantuoja, kad į klubą niekada neužklys jokie prašalaičiai. Viena iš klubo pensininkių – charizmatiškoji Elizabeth, buvusi MI5 agentė (James Bond draugė maždaug, nors Bondas iš MI6). Ji traukia iš stalčiaus senas neišspręstas bylas ir žaidžia su draugais detektyvus. Na, iki kol kaimą ištinka tikros žmogžudystės, kurių be Elizabeth smegenų niekaip niekas neišspręs. Tai Elizabeth – kaip chameleonas – tai aštraus kaip peilis proto, tai, kai labai reikia (ypač pričiuptai nelegaliai pasinaudojus savo informaciniais ryšiais) – senučiukė. Ja būti tikrai praverčia kiek prisidirbus- aš tik sena, nusišnekanti močiutėlė, ko jūs čia visi ieškot, ko nepametę.

Dar šiose knygose labai žavingi plot twistai – senučiukai juda link kokio nors alia bylos išaiškinimo ir dažniausiai (Elizabeth dėka) paaiškėja, kad net ne ten visa esmė buvo. Super!

Labai labai rekomenduoju, klausiau audio, super patiko. Yra ir vertimai. Šį kartą tikrai sutinku su visom pagyrom ant viršelio: “Garantuotas skaitymo malonumas!” + “Juokinga, intelektualu ir iki skausmo britiška.”

Aklumas

Jose Saramago toks ryškus stilius, kad niekaip su kitais rašytojais nesumaišysi. Jokių kalbinių vingrybių, vos ne faktų vardinimas – kas būtų, jei. Toks sakyčiau labai jau arti publicistikos, vos ne kaip laikraštį skaitytum. Jo dar esu skaičius “Kai mirtis nusišalina“, turėtų būti rekomenduojama knyga visiems naujos longivity mados fanams. Na, o “Aklumas”, sakyčiau, yra suaugėlių “Musių valdovas”. Vietomis taip žiauru, kad net norėjau mest, bet stipriai “užsimerkiau” ir klausiau (audio) toliau, nenumesi gi pakeliui iš bajurumo ir nevilties.

Na, ir šiaip buvo labai įdomu klausyti po kovido pandemijos, nes knygoje pasaulį taip pat ištinka pandemija, tik aklumo. Staiga lyg niekur nieko apanka vienas žmogus (kaip ten jie vadinasi, Case zero, ar kaip), kuris nukeliauja į akių kliniką ir “užkrečia” aklumu visus ten buvusius pacientus ir savo gydytoją, o prieš tai dar ir gerą jam padėti gatvėje suskubusį žmogų, kuris ne toks jau ten geras pasirodo, nes prieš pats apakdamas dar susigundo pavogti nelaimėlio mašiną. Kažkaip susipratusi valdžia nutaria akluosius izoliuoti (visi ten jau buvom, izoliacijoj, tad tikrai knyga šiandieninėj perspektyvoj įdomiai skaitosi), na, o izoliacijoje prasideda “Musių valdovas 2” pagal suaugusiusius. Maža tikrai nepasirodys.

Bejėgystėje tikrai mažai demokratijos. Grįžtama į pirmykštę stadiją, kur kas stipresnis, tas nustato taisykles. O taisyklės žiaurios – ribojamas maistas, reikalaujama seksualinių poreikių patenkinimo ir, kaip visada, labiausiai kenčia moterys. Įdomu stebėti, kaip svarstomi pasipriešinimo variantai, kaip nuleidžiamos rankos, išskysta didvyriškumas. Nieko naujo, deja. Žinia, laisvi esame tiek, kiek laisvas yra labiausiai pažeidžiamas visuomenės narys.

Įdomi knyga, bet iki kitos Saramago norisi padaryti šiokią tokią pertrauką, nes jis toks negailestingas su savo tiesa.

Close to Death

Anthony Horowitz yra mano nauja meilė ir šitas serialas yra nauja mano aistra. Didžiausia laimė buvo, kai knygos baigiamuosiuose žodžiuose autorius parašė, kad yra numatęs dar septynias knygas.

Trumpai apie knygą – į ramią kaimynystę atsikelia jaunas turtuolis, kuris sujaukia visiems kaimynams gyvenimą – tai užstato pravažiavimą, tai išrausia ilgai puoselėtą gėlyną, o jau viršūnių viršūnė, kai sugalvoja įsirengti baseiną su džakuzi ir visais susijusiais kvapais ir triukšmais, kurie erzins prie lovos priklaustytą moeriškę, kurios vienintelė paguoda yra pro langą matomas vaizdas su nuostabia magnolija. Kaimynai sušaukia susirinkimą, į kurį kietuolis reikalų aptarti nesiteikia atvykti, bet kai jis randamas nužudytas, kaimynai jaučiasi surtikę. Na, taip, beveik visi jo nekentė, bet kas iš jų nekentė taip, kad nužudytų.

Taigi, kas kieno žudikas (aukų bus ir daugiau :)))) )?

Empire of Pain. The Secret History of the Sackler Dynasty

Joo, čia tokia knygelė, kad optimizmo neprideda gyvenime, nebent tik pagarbos autoriui, nuveikusiam šitokį darbą. Šioje knygoje pasakojama vienos garsios ir turtingos amerikiečių šeimos – Sackler’ių, norėtųsi rašyti – iškilimo ir nuopolio istorija, deja, kai esi beprotiškai turtingas milijardierius nuopolio dalis nelabai galioja. Taip, gali prarasti gerą vardą, bet prarasti tokius turtus tikriausiai neįmanoma, bent toks įspūdis susidarė iš knygos.

Na, o istorija sukasi apie opioidų epidemiją JAV ir kaip prie to prisidėjo Oxycodon, kurį į rinką išstūmė ir agresyviai reklamavo Sackler šeimai priklausiusi įmonė Purdue Pharma (JAV mane visą laiką pribloškia vaistų reklamos kiekis tiek TV, tiek visur kitur). Rodos graži intencija palengvinti nuo chroniško skausmo kenčiančių žmonių gyvenimą, labai dažnu atveju baigdavosi priklausomybe nuo šio opiodo ir net mirtimi perdozavus. O perdozavimui kai kuriems pacientams pakakdavo visai nedaug. Vaisto stūmimas į rinką buvo tokio agresyvumo, kad klausant raitėsi ausys. Ir nors vaistas buvo patvirtintas FDA (maisto ir vaistų administracijos), tas patvirtinimas buvo tooooks nekoks, ypač, kai už vaisto registravimą (nežinau, koks būtų tikslus terminas čia) atsakingi darbuotojai vėliau “netyčia” išeidavo dirbti į labai gerai apmokamas Purdue pozicijas, o vaisto aprašymo tekste netyčia atsirasdavo “galimai” “galima” priklausomybė. Tas pats ir su prokurorais, kurie užsibrėždavo pasikapstyti po įmonės ar šeimos reikaliukus.

O tuo metu, rinka, žinoma, labai greitai sureagavo, kad joje cirkuliuoja legalus narkotikas, kai kurie gydytojai net buvo praminti pill mills – piliulių malūnais, nes išrašydavo nenormalius kiekius vaisto, kuris iš vaistinių iškeliaudavo į juodąją rinką. Vieša paslaptis. Šeima susikrovė milijardus ir buvo ypač pagarsėjusi meno rėmėja, kuri turėjo muzijuose ir universitetuose savo vardo sales ir gavo aukščiausius įvairių šalių apdovanojimus už meno rėmimą. Toks geras ratukas – susimokėję Sackler šeimai už narkotikus, galite keliauti į meno reabilitaciją, už kurią būsite mums dėkingi. O jei užsilenksite – ups, tikriausiai esate linkęs piktnaudžiauti vaistukais ir mes čia tikrai ne prie ko, juk misija – kilni!

Kaip viskas baigėsi? Na, Sackler salių tikriausiai muziejuose neberasite, bet, tikriausiai numanot, kad nei ubago terbos, nei tiurmos nė vienam šeimos nariui patirt neteko. O ir Oxy nublanko po dar stipresnio opiodo fentanilio, net 100 stipresnio nei morfinas, banga.

Sukrečianti ir labai įdomi knyga. Rekomenduoju.

The Detective Up Late

Sean Duffy #7

Na, vienintelis Sean Duffy man sugebėjo permušti klausymo bloką po “Vėjo nublokštų”. Tai negalėjau atsistebėti, kad pramiegojau naują serialo seriją, bet kartu ir džiaugiausi, nes buvo labai faina sugrįžti į Belfastą ir klausytis tokio mielo airiško akcento su visais “peeler” (policininkas), “beamer” (BMW) ir t.t. Nieko labai nespoilinsiu, knyga super, tik viliuosiu, kad nebus paskutinė, nes Sean jau pamažėle išeina į užtarnautą pensiją. Knyga užduoda serialo pabaigos toną, bet aš apsimesiu, kad nieko nesupratau. Kaip aš be Duffy???

Miško maudynės. Shinrin-Yoku

Popierinės knygos niekaip neprisiruošiau skaityti (o gaila, nes labai graži knyga), tai suklausiau audio. Maloniai ausiai įskaityta, trumputė knyga, po kurios, žinoma, norisi pirmu taikymu keliauti į mišką ir apsikabinti kokį medį. Ir šiaip klausydama suvokiau, kaip seniai nebuvau gamtoje. Nu, liūdesys, kurį reikia ištaisyti ir apskritai mažiau tingėt išsiridenti iš namų.

Labai kažkokių didelių naujienų iš knygos nesužinojau, nes esu skaičius “Paslaptingą medžių gyvenimą“, tai šioji toks labiau apibendrinimas, labiau apie miško įtaką žmogui (Medžių gyvenimas labiau apie medžių tarpusavo ryšius, labai įdomi knyga, labai rekomenduoju). Buvo labai įdomu sužinoti apie kvapus, aromatus, tai reiktų nepalikti vien žinių lygyje, o ir papraktikuoti, pagarint aromatinių aliejų, kurie veikia visokius ten smegenų centrus ir gerina savijautą.

Tai tiek. Jei paklius į rankas, pavartykite.

4 3 2 1

Pastaruoju metu tokias plytas ryžtuosi tik audio klausyt. 37 valandos ir, išskyrus gal kelias vietas, kur labai jau įsiveliama į JAV vidaus politikos reiklaus, visai neprailgo, buvo įdomu, o Paul Auster balsas yra tiesiog nuostabus. Na, iš tų variantų, kur galėtų dar ilgiau skaityti ir mielai klausyčiau.

Pati knygos idėja gal ir nėra labai didelė naujovė, apie paralelinius to paties žmogaus gyvenimus skaičiau pas Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo“, tik Paul Auster Archie Ferguso gyvenimą pradeda keturis kartus ir tada jau jais žongliruoja. 1.0 skyriuje pasakoja, kaip iš rytų Europos štetlo į Ameriką atvažiuoja jo pro kažkuris senelis, greit prabėgama per gimimus iki tada, kai gimsta Archie, o tada jau skyriai 1.1, 1.2, 1.3, 1.4, 2.1, 2.2 ir t.t. Keturi skirtingi Archie Fergus gyvenimai, kuriuose daug autobiografiškumo, perpinto su autoriaus fantazija ir nelabai atskirsi, kur kas.

Vienuose gyvenimuose Archie užauga gražioje, mylinčioje šeimoje, tampa tuo ar anuo, kitoje – tėvai išsiskiria, trečioje dar kaip nors (tiesą sakant, per klausymo mėnesius net nelabai ir beprisimenu, tad puikiausiai galėčiau klausyti iš naujo ir manau, tikrai dar rasčiau visokių nepastebėtų dalykų), vienoje Archie įsimyli vieną mergina, kitoje iš vis neturi, tai va toks pynimėlis vyksta. Iš pradžių, gal atrodo, kaip čia viską prisimint ir nesumaišyt, bet, tiesiog klausiau nesiparindama, audio neatsiversi atgal ir nepasitikslinsi, tai tiesiog neverta sukt galvos. Puikus tekstas, nuostabus balsas, klausai ir tiek.

Knyga gal kiek priminė mano meilės Philip Roth “Portnojaus skundas“, nes, o dievai, kokių tik velnių nėra paauglio bachūro galvoj!!! Šitoj – įvairiausios variacijos sekso ir seksualinių orientacijų, tai jei tokie dalykai erzina, tai tikrai knygą geriau apeiti iš tolo. Man tai buvo žiauriai įdomu pabūti toj galvoj, pamatyt pasaulį iš tokios perspektyvos. Tai va kiek guodžiuos, kad kai perskaitysiu visas Roth knygas, man dar bus likęs Paul Auster (nes nusipirkau seną “Niujorko trilogijos” leidimą), kuris savo nuostabiu balsu, atrodo, yra įskaitęs visas savo knygas.

Ant sraigtinių laiptų

Šis romanas, pasak vertėjos Godos Volbikiatės yra “pirmasis tarpukario Kauną įprasminantis romanas, dargi parašytas iš žydiškos kairuoliškos perspektyvos”. Nėra kažkoks literatūrinis šedevras, bet man buvo įdomūs iš istorinės užmaršties prikelti netipiniai mūsų literatūrai knygos personažai – dar viena knyga ne apie lietuvišką kaimą, o apie miestą, dar vienas liudijimas, kad mieste gyveno įvairių tautybių žmonės, o personažų kairuoliškumas dargi labai susišaukia su šviežiai skaityta Bernardo Gailiaus “Agente”.

Kas gi taip įsiminė? Na, lietuvių literatūroje skaitom apie veronikas, o šioje knygoje, pasauliui verčiantis aukštyn kojom, žydų mergina kalasi su mama, kad netekės uz turtuolio. Labai įdomi veikėja, nenuolanki, drąsi užsispyrus, jaunatviškai naivi. Vyksta raudonoji revoliucija, visur reikia dalyvauti, uraaa, juk vyksta svarbūs įvykiai, santvarkos pokyčiai, dėl kurios tėvai tik už galvų susiėmę (“Uždarys parduotuves kaip Maskvoj. Vargas gresia. Vargas… Vargas..). Santykiai su vedusiu vyru, vakarėliai

išvažiuoja į miestą ir bando gyventi savarankiškai.

Will

Dar viena knyga, kurios popierinės net nesiruošiau skaityt, bet pradėjau audio ir užkabino, o už tai bravo knygos įskaitytojui Vaidotui Baumilai. Vaidotas tikrai maloniai nustebino įskaitymo profesionalumu. Na, ir labai gražaus balso tikrai malonu klausyti.

Tiesą pasakius, apie Willą nieko nežinojau, išskyrus filmą Men in Black, po kurio tiesiog įsimylėjau mopsus. Man buvo visiška naujiena, kad jis dar labai jaunas išgarsėjo kaip reperis ir net laimėjo savo pirmą Grammy senų senovėjė, 1988 metais. Man atrodo, pas mus repo dar nebuvo. O paskui laimėjo dar tris.

Nuo pat vaikystės tėvas jį žiauriai spaudė ir šiaip buvo despotas, mušdavo žmoną, tai labai sėkmingai išmuštravo darboholiką, kuris, nors ir tapo labai sėkmingu muzikantu ir aktoriumi, kiek užtruko, kol suprato, kad ir pats užaugo į visada teisų darbštuolį, kuris nuolatos visus linksmindamas pamiršo, nors realiai nelabai ir žinojo, kas yra poilsis ar kito žmogaus jausmai. Kokie dar jausmai, reikia daryti, tai ką reikia daryti.

Aišku, Willo darbštumas ir užsispyrimas yra wow. Eina sau, kiek kartais reikia valios pasiruošti vaidmenims, išmokti triukus, pavirsti į boksininką ar dar kokį fizinių pokyčių reikalaujantį personažą. Tikrai pagarba. Nepagarba, aišku, kai visai prarandamas saikas ir realybės suvokimas, bet čia jau Willui susigaudyti labai padėjo psichoterapeutai. Psichoterapijos įtaka jaučiama visoje knygoje, joje Willas ir pats pataria tokiems pat bepročiams, kaip jis. Labai dažnai Willas pasakoja, kaip kam nors ką nors pasakė ir viską sušiko, ir kaip viskas galėjo būti kardinaliai kitaip, tiesiog parinkus kitus žodžius ir paaiškinus savo motyvus.

Knyga tikrai smagiai susiklausė, man gal kiek ten nuobodu buvo repo istorijos ir visokie MC, DJ ir kitokie reikalai, tai rekomenduočiau labiausiai darboholikams kaip terapinę priemonę ir biografijų megėjams. Įdomu, ar popierinė iliustruota, ar reikia ieškoti pavartymui.