Category: Audioknygos

Katastrofa

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga kantriai laukė lentynoj nuo 2024 metų, tik kad buvo ne perskaityta, o perklausyta. Klausydama niekaip negalėjau suprasti, kas ten per keistas nelinksniuojamas vardas, atsiverčiu knygą, o ten mielasis Aldous, naujo puikaus pasaulio, kuris ateis po katastrofos, raktininkas. Net susijuokiau iš savęs, kaip ausis nepagavo to, ką pagavo akis.

Nepaisant du metus besitęsiančio karo, 2024 metų pasaulis šios dienos akimis atrodo savotiškai naivus, nes net įsivaizduot neįsivaizdavom, kur atsidursime 2026-aisiais. Tad ir “Katastrofa” šiandien skaitosi kitaip, nei kad būtų šviežia susiskaičius. Šiandien jau atrodo, kad gyvenime nuolatinėje katastrofoje, tad ir menamoji knygos katastrofa taip nebegąsdina. Labiausiai tikriausiai juokina. Nors gal į Žemėn lekiantį ateivių aparatą reiktų žiūrėti rimtai? Bet kaip tai daryti, jei taupumo sumetimais į juos pasitikti paleistą kosminį laivą net neįmontuojama kamera? Tad įvykus pirmajam žmonių ir ateivių kontaktui, pasitikimo misijos dalyviams reikia įvardinti tai, kas žodžiais sunkiai nupasakojama. Nors gal ir nieko tokio, jei nenufilmavom, galim pafantazuoti ir istorinį susitikimą suvaidinti.

Na, o Žemėj po senovei – laukiama “barbarų”. Ir kaip visada neaišku, kas didesni barbarai – laukiamieji, ar laukiantieji. Manipuliacijos, komunikacijos viražai, ekspertų menamas ekspertiškumas, įvairiausio plauko šarlatanai ir nuolatinis makaronų kabinimas apie į Žemę visu greičiu lekiantį ateivių laivą – garantuotai gausite gerą sarkazmo dozę. Tik niekam labai nepasakokite, nes viskas “Įslaptinta!”. O šiaip tai, dieve dieve, kiek makaronų paprastiems mirtingiesiems prikabinama ir kaip niekada ir nesužinosim, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Bet kartais gal geriau ir nežinoti, nes ta artėjanti katastrofa gali niekada ir neįvykti.

Knyga gal ir turi šiokio tokio netolygumo, kuris ypač pasijunta klausant, na, nes pradedi atsijunginėti, bet šiaip tai maloniai nustebino, net akių nereikėjo vartyt. Visai nereikėjo. Pradėjau po vienos rekomendacijos atkreipt dėmesį, kažko labai nesitikėjau, o čia šast ir visai patiko! 4/5.

Careless People: a Cautionary Tale of Power, Greed, and Lost Idealism

~ kzL ~ 4 Comments

Klausytis šios knygos buvo ir pikta, ir silpna, ir beviltiška. Labiausiai tai norėjos pasinaudot GDPR teise būt pamirštai ir išsitrint soc tinklus (pradžiai bandau atsijunkyt užsidėdama limitus), apsikabint kokią gerą knygą ir pasislėpt po kaldra. Žinoma, visų pirma reikia, kaip man pasakė viena draugė, knygos “stiprumą” diskontuoti – vis dėlto jos autorė pati ilgai dirbo facebooke ir prisidėjo prie įvairių politikų formavimo, naudojosi korporacijos benefitais, ir ilgai pūtė korporacinę dūdą. Toks gyvenimas, kaip sakant, patys sakitytojai turi nuspręsti, kokia ta diskonto norma turi būti. Na, o pasikoregavus akinių spalvą, tikrai labai įdomu įkišti nosį į facebook’o vadovų kabinetą (arba privatų lėktuvą). Beje, pačios autorės atsikando ne tik korporatyviniai rykliai, bet ir tikri, bet, matyt, dievulis jai numatęs nebūt ryklių suėstai.

Labiausiai iš knygos įsiminė FB buvosios COO Sheryl Sandberg, parašiusios “Lean In“, knygą, skatinančią moteris siekti karjeros ir t.t., išverstaskūriškumas. Pati knyga tai viskas, ok, tik kad, pasak Sarah’os, fb praktikoje Sandberg iš savo darbuotojų reikalavo, kad darbe “vaikų” nesijaustų. Jie turi nesirgti, nerėkti, ir nekakoti. Sarah pasakojo atsitikimą, kad jai teko palikti kūdikį su aukle, ji buvo kitam pasaulio gale, vyras darbe, o auklė netyčia užsitrenkė buto duris ir vos ne naujagimis liko vienas namie. Autorės vyras paklaikęs per babymonitor mato, kaip po jų namus vaikšto gelbėtojai ir t.t. Toks per kojas pakertantis įvykis, apie kurį tikriausiai savaitėm pasakotum darbe, bet realiai turi apsimest, kad nieko neįvyko, nes per savo darbo įvertinimą gausi komentarą, kad maždaug esi išsiblaškius, neatsiduodi 1000% procentų darbui ir t.t. Žodžiu, tavo vaikai – tavo problemos. Ir visa tai tiesiogiai ar netiesiogiai iš didžiosios moterų suporterės lūpų.

O visa kita, kas sukrečia tai – politika. Užsienio, vidaus ir ko tik nori. Bent jau kaip rašo autorė, tendencingai palanku kinijoms, chuntoms ir diktatoriams, kurie pagrasina, kad fb atjungs. Ten nebegalioja nei duomenų apsaugos, nei taisyklės, nei kibernetinė sauga. Vienintelė taisyklė – visus pasaulyje pajungti ant fb. (Juk sėkmingai pajungė, ane?) Kuo daugiau vartotojų, tuo didesnė akcijų kaina, tuo turtingesnis MZ. O štai kalbant su demokratinėm vyriausybėm galima pezėti, kad duomenys yra tokie ir anokie, kad serveriai tik ten ir anen, kad mokesčiai tai jau per dideli, tuoj iškelsim darbo vietas į kitą valstybę ir t.t. Absoliutus virvučių tampymas ir mygtukų spaudymas. Na, ir žinoma, kaip be įtakos rinkimams ir per vėlai atėjusio suvokimo, kad patys padėjo oranžiniam iškovoti prezidento postą.

Žinoma, kad fb nepatenkintas Sarah’os Wynn knyga. Negi paliks taip lyg niekur nieko. fb, iš kurios Sarah buvo atleista, kai, pasak jos, pradėjo bandyt eit prieš srovę, teigia, kad išleisdama knygą ji pažeidė atleidimo sutartį. fb inicijavo arbitražą, kuris skubos tvarka laikinai uždraudė Wynn-Williams viešai reklamuoti knygą ar komentuoti jos turinį, nors pati knyga liko prekyboje (juk tikrai jaučias kad knyga nėra reklamuojama). Autorė ir leidėjai šį sprendimą kritikuoja kaip bandymą nutildyti kritiką, o „Meta“ tvirtina ginanti savo reputaciją nuo, jos manymu, klaidinančių ar melagingų teiginių. Tolimesnės arbitražo datos ar termino Meta ir Wynn-Williams susitarimo sprendimui nėra viešai žinomos. Na, pati Sarah yra teisininkė, tad, tikriausiai gerai apgalvojo visas įmanomas pasėkmes. Eiti prieš tokį milžiną tikrai reikia drąsos ir ryžto. Tikėkimės, kad Sarah tokia ir yra. Ir atstovės iki galo.

P.S. Vienas iš komentarų GR sako: Instead, read Max Fisher’s Chaos Machine. Kaip tik vakar gavau tokią rekomendaciją, tad taip ir padarysiu.

Neprašyti Veros Vong pamokymai žmogžudžiams

~ kzL ~ Leave a comment

Vera Vong yra dar viena tetulė (kinietė) su totoriškais prieskoniais. Ji viską geriausiai žino ir nesibodi kitiems paaiškinti, kaip gyventi, ypač savo vienatiniam sūnui, kuriam galima rašinėti žinutes penktą ryto aiškinant, kad kol miegi (penktą ryto), gyvenimas eina pro šalį, tad geriausia keltis, daryti mankštą ir eiti dirbt. Na, Vera maždaug tokio stiliuko.

Kažkada populiari buvusi arbatinė visai nusigyveno, bet kadangi turtas išpirktas ir nereikia mokėti nuomos, tai Vera gali sau leisti vieną vienintelį klientą per dieną. Na, bent iki tos dienos, kai savo arbatinėje ji randa lavoną. Policija, savaime suprantama – nekompetetingi tinginiai, tad tyrimo Vera imasi pati ir negali sakyti, kad ne į temą. Smegenų Vera tikriausiai turi ne mažiau nei įkyrumo. O visas šitas miksas knygoje visai gerai suveikia ir smagiai susiskaito (man susiklausė). Antroj knygos pusėj gal kiek buvo per daug sentimentalumo ir pasaulio gelbėjimo (pritrūko Veros stačiokiškumo), bet summa summarum, užkaitau, smagus skaitinys.

Web of Lies / Speak No Evel / Never Too Late / Hidden from Sight

~ kzL ~ Leave a comment

Sally Rigby detektyvai apie Sebastian Cliffordą tokie visiškai neįpareigojantys ir labai tinkami pavargusiom smegenim. Keturis suklausiau, kai jau visai niekas nesiklausė, bet ties ketvirtu ir baigiau, nes kažkaip visai nupaprastėjo. Šiaip pirmasis “Web of Lies” visai fainas.

Žodžiu, Sebastianas Cliffordas yra mėlyno kraujo ir jo giminė labai nepatenkinta, kad titulo nepaveldintis sūnus ėmėsi tokios žemiškos profesijos. Dabar jis tokioj kaip ir pusiau priverstinėj pensijoj, ir viena tetulė/pusseserė/pusbrolio žmona, ar kažkas panašaus, netiki, kad jos vyras nusižudė ir prašo Sebastiano pagalbos ištirti “savižudybę”. Sebastianas nenorom sutinka, bet šitam kaime, kuriam gyvena minimoji ponia, neturi jokių ryšių su policija, tad kaip čia gauti tyrimui reikalingą informaciją. Skambina į policiją ir užsirauna ant nuobodžiaujančios pareigūnės Lucindos Bird. O šioji sako, kad nieko neduos, nebent Sebastianas leis jai laisvu nuo darbo metu prisidėti prie tyrimo. Na, taip ir imasi kartu dirbti.

Nežinau, ar labai čia pliusas detektyvui, nelabai su detektyvu turi bendro, bet man žiauriai patiko, kad neįvyksta jokia meilės istorija tarp Cliffordo ir Bird. Aleliuja. Visą knygą laukiau, kad jau bus ir nebuvo. Va, dėl to ir užskaitau, ir perklausiau dar tris iš to džiaugsmo. Tai ir rekomenduoju detektyvų mėgėjams atostogų ar smegenų perdegimo metu. Tebūnie fainiausia policininkų (ex ir ne ex) porelė be love story. Romantikams netinka (nėra meilės).

Mother Mary Comes to Me

~ kzL ~ Leave a comment

She was complete without me. I was inclomplete without her.

Arundhati, Marijos vaikas.

Dar tokios istorijos su knygomis man nebuvo nutikę. Autobiografijos ėmiausi klausyti vos pamačius, kad išėjo. Perklausiau ir iš karto ėmiausi prieš daugiau nei dvidešimt metų skaityto “Mažmožių dievo” – romano, kuris taip persismelkęs Arundhati Roy gyvenimo, kad net galva sukasi. Tiek susisuko, kad ėmiausi iš naujo klausyti autobiografijos. Klausyti ir dar labiau įsiklausyti į šios neįtikėtinos moters gyvenimą. Per juoda, kad būtų graži indams, per mažai katalikė, per mažai indė, per mažai komunistė, visur per kažko per maža, kad būtų galima ją įsprausti į rėmus, nusavinti, priskirti kažkam. Arundahti yra kaip vanduo – pati sau, ir teka tik savo vaga. Neįtikėtina moteris, absoliučiai savo dar neįtikinamesnės motinos dukra.

Arundhati motina Mary “laiku” neištekinta, pas pasipiršusį vyrą bėgo iš smurte skęstančių namų. Nuo vilko ant meškos. Su dviem vaikas ir nebeturėdama ką prarasti, grįžta, ėmėsi kovoti už savo teises, įkūrė mokyklą, ir… savo mokinius mylėjo labiau nei savo vaikus. Bent jau taip jautėsi Arundhati, svajojusi būti savo mamos mokine, o ne dukra. Sunku suvokti tai, ką pasakoja autorė. Žymi Keralos pedagogė – absoliuti despotė savo vaikams, ypač dukrai.

Arundhati Roy motinos namus paliko, kai tik galėjo. Mokėsi architektūros, gyveno su vyrais, už kurių neištekėdavo arba ištekėdavo “ant bajerio”, nuo jų meilės pabėgdavo, nes ne taip įsivaizdavo savo ateitį, filmavosi ir kūrė scenarijus, nieko panašaus į savo kambario sąlygas ir ramų laiką rašymui. Tas laikas “Mažmožių dievui” buvo išplėštas nagais ir dantim iš skurdo, iš buities, iš meilužio, o kai jau buvo baigtas, buvo akimirksniu pripažintas. O paskui, o paskui bent jau apie pinigus nebereikėjo galvoti. O su kuo kovoti Indijoje visada rasi. Prieš užtvankų statybas, prieš žudynes Kašmyre, prieš korupciją, prieš laisvo žodžio ribojimus. Because it’s India, my dear.

Ir žinoma, nuo pradžios iki pabaigos ta maža mergaitė iš nuotraukos ieško, siekia, ilgisi savo motinos meilės. Nesvarbu, kiek mažai mergaitei metų. Šeši ar šešiasdešimt. Pirmą kartą klausant, baisėjaus autorės motina. Antrą kartą klausant, pagavau save galvojant, kokios jos panašios. Ambicingos, nepalenkiamos, drąsios, išdidžios, sudėtingos, nepatogios, ypatingos.

Puiki knyga, verta perskaityt nepaisant to, ar patiko Mažmožiai, ar ne. Tikiu, kad kaip ir man, po šios knygos, prie Mažmožių norėsis sugrįžti.

“Mažmožių dievas” – dar be rašinėlio.

“Džiaugsmo ministerija“

Vestuvininkai

~ kzL ~ 1 Comment

Knyga vis pakliūdavo į akiratį, bet, nu, jau toks negražus man šitas viršelis, ir šiaip niekaip neapsisprendžiau, skaityt šitą popsą, ar ne. Užinfluencino mane šitai knygai Knygų aikštėj – sakė visai nieko, o aš kadangi buvau užstrigusi su audio, tai galvoju, imsiu ir paklausysiu, kaip nors tą romantiką išgyvensiu.

Ir man patiko! Pirma knygos dalis gal labiau nei antra, bet net nevarčiau akių! Niekur! Žodžiu, ten viena dama sugalvoja nusižudyt (gan juokingu būdu), nes ją paliko vyras ir šiaip jaučias lūzerė, o kadangi jau nebeturi ko prarasti, tai ima ir gyvena taip, lyg gyventų paskutinę savo gyvenimo dieną. Ką, beje, ji ir planuoja. Ir stebuklas! Kaip tas galvojimas ją išlaisvina! Šita knygos vieta buvo superiškiausia! Tau niekas nieko neskolingas, tu niekam neskolinga, tau nereikia niekam įtikti, nereikia būt patogiai, nieko nereikia! Pagaliau galima gyvent iš dūšios! Maždaug viskam sakant – o kodėlgi ne? Žinot, kada patiriam tokį jausmą? Kai apsisprendžiam palikti savo užknisantį šleifą, pasibaigusią meilę, ir šiaip visokias liekanas. Paleidžiam juos, nieko nebesitikim, nusimetam savo primestą ar prisimestą “įvaizdį”. Baisu? Baisu, kol nepadarai. O ir šiaip, kodėl taip užtikrintai manome, kad ši diena tikrai tikrai nepaskutinė, ir dar pagyvensiu ilgai ir (ne)laimingai senąja savimi?

Antroj knygos pusėj pradėjau bijot, kad autorė nieko nesugadintų ir nenučiuožtų į saldybes, o bet tačiau jai tai puikiausiai pavyko. Tad užskaitau, fainai susiklausė, puiki poilsinė ir net terapinė knyga, kuria galima įsikvėpt ką nors keist savo užpelkėjusiam nemielam gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugumai knygų žiurkių jis mielas toks, koks yra ir jame nieko drastiškai keisti net nereikia. Na, o jei reikia keist, knyga kaip tik tau.

Sarbintai

~ kzL ~ Leave a comment

“Sarbintai” labai mielas vaikystės prisiminimų miniatiūrų audio rinkinukas, net nežinau, ar yra kokiam popieriniam ar elektoriniam pavidale. Vaiko vasara kaime. Visi, kas kaime vasarodavo, greičiausiai išsilydys kaip ir aš kad išsilydžiau, ir iš karto užsimaniau sau tokią pasirašyti apie savo vaikystės prisiminimus, tik mano, priešingai nei Justino Žilinsko, būtų žemaitiškai grubūs. Kažkaip reikia susikaupti ir po biškį užrašyti visus šienavimus, bulvių sodinimus ir kasimus, balius, gyvulių priežiūrą, agrastų skynimus ir stiklainių plovimus, o taip pat begalinę laisvę eit laukais be jokių užkandėlių ir gertuvių, atsigert galima ir iš upelio, jei labai ištroškti. Žodžiu, jei klausysite, būkit pasiruošę prisiminimams. Įdomu, kaip kaime nevasarojusiems suveikia? Gal labai svetimas šitas tekstas būtų?

Labai gražus klausymėlis, rekomenduoju, jau du kartus perklausiau – taip miela man buvo klausyt.

Leviathan

~ kzL ~ Leave a comment

Kai a.a. Paul Auster pernai mirė, prisipirkau krūvą jo audio knygų, nes neseniai buvau perklausius jo opus magnum 4 3 2 1. Kovą perklausiau, o balandį pasimirė. Labai nuliūdau, čia – visiškas paguodos pirkinys.

“Leviathan” prasideda stipriai – randamas neaiškiom aplinkybėm susisprogdinęs žmogus, FBI pradeda tyrimą, o knygos pasakotojas, taip pat rašytojas, žino kiek daugiau už visus, ir kol FBI dėlioja puzlą, papasakoja, kaip čia viskas nutiko, kaip pasakotojas susijęs su žuvusiuoju, ir kas apskritai atsitiko.

Man labai patinka Paul Auster rašymo stilius, knyga puikiai įskaityta ir gerai klausėsi, bet kažkaip nuo knygos vidurio pradžioj gerai suregztas ir įtraukiantis siužetas manęs nebeįtikina, paleidžia mano dėmesį ir nueina savais, ne tokiais įdomiais keliais. Nors gal tie keliai ir įdomūs, bet, na, žinot, kaip man reikia tikėt knyga ir tuo kas vyksta, net jei tai science fiction. Žodžiu, nebuvo pati geriausia autoriaus knyga, bet aš neprarandu vilties, klausysiu visas tas prisipirktas iš eilės (nors šiaip tai man kažkokia audio knygų krizė).

Knygos pradžią galima paskaityt čia.

Marble Hall Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Horowitz yra mano meilė ir gali rašyti ką tik nori – aš ištikimai jį skaitysiu. Šiąja knyga tęsiama Susan Ryeland serija (čia trečioji dalis), kurioje skaitytojos ir skaitytojai vėlgi pamaloninami dviem istorijom vienoje knygoje.

Susana iš Graikijos grįžta atgal į Londoną ir gauna redaguot nebaigtą knygą. Žodžiu, ten toks literatūrinis suktinis – kuriama knyga – tęsinys populiaraus autoriaus Alano Conway serialui apie detektyvą Pund (klausant audio biškį susisuka galva, bet svarbiausia nepanikuoti). Na, ir žinoma, beskaitydama rankraštį Susan susivokia, kad istorija kaip ir primena tikrą istoriją, o be to linkstama link išvados, kad tetulytė ne tai kad sava mirtim mirė, na ir, žinoma, kai knyga bus baigta, turėtų išaiškėti ne tik žudikas knygoje, bet ir tikraim gyvenime. Bet tada prasideda kebeknė, į kurią Susana, aišku, negali nekišti nosies.

Nu, vienas malonumas, skautykit/klausykit ir džiaukitės. Aš, tiesa, sugalvojau, kad noriu vėl iš pradžios perklausyt, nes nebelabai detalių atsimenu, kas ką nužudė, o šioje tikrai visokių niuansėlių pilna iš ankstesnių knygų.

Dare I Say It / Išdrįsiu pasakyti

~ kzL ~ Leave a comment

Naomi Watts knyga man labai susišaukė su Carolin Priado Perez “Nematomos moterys” – visiškai nebestebina, kad apie menopauzę tiek mažai žinoma ir nepersistengiama moterims pagelbėti šiame sudėtingame hormonų tranzite – ne vyrus gi ištinka, o kas šitiek metų sėdėjo ir tebesėdi medicinos mokslų olimpe? Jei apie klitorį žinoma mažiau nei apie Mėnulį, tai ką čia menopauzė – niekam neįdomu.. Moterys vis dar klimaksinės ir isterikės, ką čia tyrinėti, kai viskas ir taip aišku.

Menopauze Naomi Watts “susidomėjo”, kai šioji ją ištiko neįtikėtinai anksti. Dar net nesulaukusi keturiasdešimtmečio, beieškodama nevaisingumo priežaščių, Watts išgirdo verdiktą – artėjanti menopauzė. Vardu įvardintas danguje kabojęs ežeras nusileido ant žemės ir visas nesuvokiamas simptomų puzlas sukrito į savo vietas. O tada jau Naomi Watts klausia- kur buvo dešimtys gydytojų, į kuriuos ji kreipėsi pagalbos, norėdama išsiaiškinti simptomų priežastis. Kaip visada atsirasdavo ant ko tuos simtomus nurašyti, nei pagalvoti “outside the box” ir iš tikro sudėlioti taškus ant i. Iš kitos pusės, kaip medikai turėtų tai padaryt, kai studentų mokymo programose menopauzei skiriama kokios š-8 valandos mokymų. Na, ir kam skirti, jei čia šiaip “bobų reikalas”. Pakentės ir praeis, maždaug, visoms praeina.

Ir tada Naomi Watts dalinasi patirtimi, kaip sau padėti, kad pereinamasis periodas būtų kuo lengvesnis. Ji kalba apie hormonų terapiją, apie visus įmanomus būdus ir kaip reikia nenustori ieškoti efektyviausio būdo savo gyvenimą paversti gyvenamu, o ne kenčiamu. Eiti, ieškoti, bandyti, kalbėti, dalintis patirtim.

Buvo tikrai įdomu, klausiau audio.

Hang on St. Christopher

~ kzL ~ Leave a comment

Patrakėlis detektyvas Sean Duffy jau pusiau pensininkas yra su drauge ir dukrele gyvena Škotijoje, toli nuo Troubles, kurie krečia Šiaurės Airiją. Vos kelioms dienoms per mėnesį jis plaukia keltu į Belfastą padirbėti paprastu “pyleriu” (policininku), kad sukauptų reikiamą stažą pilnai pensijai. Bet staiga – žmogžudystė, o vienintelis detektyvas atostogauja. Šefas kviečias Sean’ą gelbėt situaciją ir pradėti tyrimą. Ne, neee, sako, Duffy, bet su slaptu malonumu imasi bylos, prieš tai dar išsimušęs gerą užmokestį už viršvalandžius.

Na, žodžiu, viskas puikiai, labai man patinka šitas detektyvų serialas. Sean Duffy labai charkteringas personažas, vietoje nenustygstantis nenaudėlis, kur taisyklės, maždaug, tik lūzeriams. Gerard Doyle įskaitymas irgi superinis, akcenčiukas, intonacijos – viskas tobula. Tik šioje dalyje teko kiek pripažinti pagrindinio veikėjo nemirtingumą ir kelios gyvybei pavojingos situacijos jau buvo labai ant akių vartymo ribos. Na, bet jau tikrai nenoriu pražudyt Duffy ir tikiuos, kad autorius irgi bus gailestingas. Tikiuos, Sean dar ilgai neis į pensiją.

Hello Beautiful

~ kzL ~ Leave a comment

Visai neisruošiau skaityti Ann Napolitano, galvojau, kad ne iš mano repertuaro, bet kolegė knygų žiurkė Juoda Lentyna užrodė, o kadangi man buvo audio knygų blokas, tai nusprendžiau pabandyti. Kaip man patiko! Matyt reikėjo kažko tokio ramaus ir gero, šiuolaikinės šeimos sagos, su stipriais veikėjais ir nepudruota jų gyvenimo istorija.

Pačiam pirmam skyriuj autorė smūgiuoja jautriems skaitytojams į paširdžius – William’as savo šeimoje auga nematomas. Jis savo tėvams primena apie šeimą ištikusią tragediją, tad geriau būti sau ir niekam nesipainioti po kojomis, nebent žaidžiant krepšinį, kuris tampa berniuko išsigelbėjimu tiek dėl draugų, tiek dėl palengvinto kelio į koledžą, kuriame jį kaip tinkamą kandidatą į vaikinus nusižiūri žavi studentė Julia.

Julia – iš didžiulės šeimos, turi abu tėvus ir dar tris seseris, šeimos gyvenimas verda, burbuliuoja, Williamui nėra didesnės laimės prisišlieti prie mylinčios šeimos, būti įsiurbtam į jų kasdienybę, ir į Julios planą – susituoksim, aš studijuosiu tą, o tu aną, pabaigęs dirbsi dar kažką, išsikraustysim iš šio rajono, būsim pasitempę ir gražiai rengsimės ,ir t.t. Bet gyvenimas, aišku, laikosi dievo, o ne Julijos plano – viena iš jaunesnių seserų nustebina šeimą, ir toks jausmas, kad šeima tos nuostabos ir neatlaiko, meilės fasadas pradeda eižėti, o viena iš šeimos atramų, kuri atrodė visai nereikšminga, pasirodo ir buvo tai, kas laikė šeimą sulipdytą.

O tada vyksta persigrupavimai, prisitaikymas prie naujos pasaulio struktūros, kurioje vieni nekalba su vienais, o kiti su kitais, kurioje reikia pasirinkti tarp laimės ir šeimos, o kokia iš tokios laimės. Labai labai išjausti ir puikūs knygos charakteriai, niekur man nekliuvo, visur tik širdį skaudėjo dėl visų. Kaip kartais svarbiausi šeimos ramsčiai būna nematomi, neįvertinami, laiku neparemontuojami… Kaip tik jiems subyrėjus tampa aišku, kad niekada nebebus taip pat, kad prarastas jungiamasis audinys, kad reikia išmokti iš naujo būti. Kaip už laimingų fasadų gyvena neišsipildę žmonės, neišdrįstantys ar neturintys galimybių gyventi savo eiga ir savo eiti savo vaga. Tiesiog. Puiki knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie tai, ką gali meilė, apie klaidas ir ar būna per vėlu jas taisyti.

Puikiai susiklausė, skaitykit, klausykit arba laukit knygos vertimo. Labai tikiuosi, kad vertimas knygos nesubanalins, na, nes ji iš tokių paprastais žodžiais surašytų, kur lietuviškai gali nublankt. Tikiuos, kad ne.

Džinai

~ kzL ~ 2 Comments

Huseinas pagaliau ruošiasi išeiti į Vokietijoje užtarnautą pensiją. Jo gyvenimo tikslas – butas Turkijoje, Stambule, kuriam taupyta ir spausta visč gyvenimą, kur jis pagaliau gali grįžti “namo”, nors visiems aišku, kad Turkijoje jis toks pats nesavas, kaip ir Vokietijoje, o kur dar nuslėpta kurdiška kilmė, kurią jis paliko savo gimtajame kaimelyje kalnuose vardan šeimos saugumo – kokie dar kurdai Turkijoje. Turkijoje gyvena turkai ir taškas. Likimo ironija, Huseiną jo naujai įrengtam bute ištinka širdies mirtinas širdies smūgis… Ir jo svajonių bute susirenka jo žmona ir keturi vaikai. Nors būrėja vienai dukrai ir sumurmėjo, kad vaikų lyg ir penkis mato, o laidotuvių tai ne vienerias, o dvejas… Apie ką gi ji čia?

Knygoje šeši skyriai, kuriuose kalba visi šeši šeimos nariai. Kalba, žinoma, sukasi apie tėvo ir vyro mirtį, bet taip pat apie visas šeimos paslaptis, žaizdas ir nutylėjimus, o kartu ir apie emigracijos iššūkius, apie tradicijas, dievus ir džinus, kurie kaip Neil Geiman “American Gods” keliauja emigrantams iš paskos, į jų naujas šalis, kuriose jų galios išskysta, tradicijos ir “senolių” išmintis netenka prasmės, tam tikrais atvejais kraupina. Ne visų veikėjų monologai vienodai stiprūs, bet knygos struktūros sumanymas gerai išpildytas. Labai stipri pabaiga, labai patiko. Tad jei įdomu emigracijos, šeimos, vaikų adaptacijos svetimoje šalyje temos, labai rekomenduoju, likau maloniai nustebinta.

Pragaro vartai

~ kzL ~ Leave a comment

Mielai šito rašinėlio nerašyčiau, nes man rašinėlių tingėjimo metas, bet kadangi esu atsakinga knygų žiurkė, tai sėdžiu ir rašau. Knygą įsigijau audiotekoj ir klausiau autoriaus įskaitytą audio variantą – nuoširdžiai giriu autorių, nes knyga tikrai puikiai įskaityta – tikrai neturėjau prie ko prikibti, balso tikrai buvo malonu klausyti, na, o apie knygą tai jau kitokie įspūdžiai. “Pragaro vartai” man dar kartą patvirtino, kad Dovydas Pancerovas man labai patinka kaip publicistikos autorius, na, o su grožine tai… hmm komplikuotas santykis.

Mano paprastos skaitytojos nuomone, autoriui pavyko parašyti labai gražių gabaliukų (man labiausiai patiko romano vieta, kurioje knygos protagonistas jaunas vyras pasilieka savaitgaliui su savo mažais vaikais – viskas taip taikliai ir išjaustai aprašyta, patikėjau kiekvienu žodžiu), bet mano akims tie gabaliukai į vieną visumą niekaip nesusijungia. Skaitant apėmė pažįstamas jausmas, kad panašiai jau jaučiausi skaitydama pirmąjį Dovydo romaną “Medžiojant tėvą“, tai atsiverčiau savo apžvalgą ir tas jausmas tik pasitvirtino. Kad ir kaip knygos aprašymai bando įteigti protagonisto jaučiamus jausmus ir motyvus, man toks jausmas, kad ten visai ne apie tą knygą tie aprašymai.

“Lyriniai” apsirūkymo ir geiminimo (kurie šiaip jau skaitant rimtai nusibodo ir užkniso) nukrypimai man visai neturėjo nieko bendra su knygos veiksmu ir veikėjų motyvais, nežinau, kodėl autoriui taip norėjos tą savo veikėją pateikti rūkytoje formoje. Aš savotiškai pradėjau nervuotis, kad mano mėgstamas žurnalistas čia remiasi savo išgyvenimais ir savo geras knygas irgi rašo apsirūkęs. Iš viso, perskaičius šią knygą, žodis “pypkutė” tapo nekenčiamiausiu mano žodžiu. O kaip kitaip, kad ta pypkutė kas antram sakiny. Kantrybės išbandymo metas.

Atrodo, kad antrą kartą negavau iš knygos, ko tikėjaus. Tikėjaus jausmų žmonių, gyvenančių karo pašonėj, tikėjaus pamario krašto (šiek tiek gavau, čia iš tų geresnių knygos vietų, bet deja, padrika), tikėjaus kietos, gerai sukaltos istorijos, kurioje patikėčiau kiekvienu žodžiu, veiksmu ir moytvu. Mažiausiai tikėjaus apsirūkėlio kliedesių ir, deja, jų buvo daugiausia. Ir šiaip nepatikėjau ta kelionės į kaliningradą istorija, pats protagonistas knygos pabaigoj netiki, kaip tada aš galėčiau patikėt? Ir rimtai visokios ten spec tarnybos kažkokius du durnelius į perversmo sūkurį įmetė. Turistus. Rimtai? Lyg jiems mirties bausmė būtų grėsus ir ta kelionė būtų geresnis pasirinkimas. Nepatikėjau.

Ir vėl man atrodo, kad Pancerovas galėjo parašyti kietą karinį trilerį, bet kažkaip jam norisi tų lyrinių nukrypimų, kurie pagadina visą reikalą, nes nu man buvo tiesiog nuobodu, o audio taip lengvai nepraversi. Taigi, antrą kartą linkiu autoriui įkvėpimo ir kūrybinės sėkmės, bet tikriausiai liksiu prie jo publicistikos. Kad skaityčiau dar vieną romaną, kažkam reikės labai pasistengti mane įtikinti, kad verta.

Poor

~ kzL ~ Leave a comment

Jau rašiau, kad klausydama šios knygos jau nuo kokio antro skyriaus vos ne ištisai norėjau verkti. Iš nevilties ir gailesčio visiems vaikams, kurių tėvai geria, narkašinasi ir yra palikę savo vaikus likimo valiai. “Šugis Beinas” draskė širdį nagais, bet kažkaip vis tiek grožinę literatūrą kitaip skaitai, o čia juodu ant balto (ausy) apie šitokį baisų apleistumą, o dar baisiau apie tokių vaikų atstūmimą dėl to apleistumo, niekaip nesuteikiant šanso tiem vaikam suprast, kad tai nėra normalu, kad galima ir reikia kitaip. O jau susidūrus su pavienių žmonių gerumu tokių vaikų atžvilgiu, tai iš viso norėjosi kaukt. Kaip ir susidūrus su mokytojų ar socialinių darbuotojų abejingumu, nereikia net žiaurumo.

Klausant knygos šokiruoja to užburto rato uždarumas – nematę kitokių pasirinkimų, tokių tėvų vaikai, tampa tokiais pačiais pašalpiniais, kurie nė nebando gyventi kitaip, nes, kaip tu gali bandyt, kai nė neįsivaizduoji, kaip būna. Ir labai liūdna, kad visos pagalbos priemonės, kurios padėjo autorei žingsnis po žingsnio išlipti iš skurdo ir priklausomybių, baigti mokslus fancy Dublino Trinity koledže (aha, prisiminkit Sally Rooney ir “Normalius žmones”) ir įgyti daktaro laipsnį – beveik nebeegzistuoja.

Atvira, sukrečianti knyga. Nors skaičiau ir “Apšviestąją” ir kitas panašias knygas, ši tikrai kažkokia kitokia. Rekomenduoju atkreipti dėmesį.