Mielai šito rašinėlio nerašyčiau, nes man rašinėlių tingėjimo metas, bet kadangi esu atsakinga knygų žiurkė, tai sėdžiu ir rašau. Knygą įsigijau audiotekoj ir klausiau autoriaus įskaitytą audio variantą – nuoširdžiai giriu autorių, nes knyga tikrai puikiai įskaityta – tikrai neturėjau prie ko prikibti, balso tikrai buvo malonu klausyti, na, o apie knygą tai jau kitokie įspūdžiai. “Pragaro vartai” man dar kartą patvirtino, kad Dovydas Pancerovas man labai patinka kaip publicistikos autorius, na, o su grožine tai… hmm komplikuotas santykis.

Mano paprastos skaitytojos nuomone, autoriui pavyko parašyti labai gražių gabaliukų (man labiausiai patiko romano vieta, kurioje knygos protagonistas jaunas vyras pasilieka savaitgaliui su savo mažais vaikais – viskas taip taikliai ir išjaustai aprašyta, patikėjau kiekvienu žodžiu), bet mano akims tie gabaliukai į vieną visumą niekaip nesusijungia. Skaitant apėmė pažįstamas jausmas, kad panašiai jau jaučiausi skaitydama pirmąjį Dovydo romaną “Medžiojant tėvą“, tai atsiverčiau savo apžvalgą ir tas jausmas tik pasitvirtino. Kad ir kaip knygos aprašymai bando įteigti protagonisto jaučiamus jausmus ir motyvus, man toks jausmas, kad ten visai ne apie tą knygą tie aprašymai.

“Lyriniai” apsirūkymo ir geiminimo (kurie šiaip jau skaitant rimtai nusibodo ir užkniso) nukrypimai man visai neturėjo nieko bendra su knygos veiksmu ir veikėjų motyvais, nežinau, kodėl autoriui taip norėjos tą savo veikėją pateikti rūkytoje formoje. Aš savotiškai pradėjau nervuotis, kad mano mėgstamas žurnalistas čia remiasi savo išgyvenimais ir savo geras knygas irgi rašo apsirūkęs. Iš viso, perskaičius šią knygą, žodis “pypkutė” tapo nekenčiamiausiu mano žodžiu. O kaip kitaip, kad ta pypkutė kas antram sakiny. Kantrybės išbandymo metas.

Atrodo, kad antrą kartą negavau iš knygos, ko tikėjaus. Tikėjaus jausmų žmonių, gyvenančių karo pašonėj, tikėjaus pamario krašto (šiek tiek gavau, čia iš tų geresnių knygos vietų, bet deja, padrika), tikėjaus kietos, gerai sukaltos istorijos, kurioje patikėčiau kiekvienu žodžiu, veiksmu ir moytvu. Mažiausiai tikėjaus apsirūkėlio kliedesių ir, deja, jų buvo daugiausia. Ir šiaip nepatikėjau ta kelionės į kaliningradą istorija, pats protagonistas knygos pabaigoj netiki, kaip tada aš galėčiau patikėt? Ir rimtai visokios ten spec tarnybos kažkokius du durnelius į perversmo sūkurį įmetė. Turistus. Rimtai? Lyg jiems mirties bausmė būtų grėsus ir ta kelionė būtų geresnis pasirinkimas. Nepatikėjau.

Ir vėl man atrodo, kad Pancerovas galėjo parašyti kietą karinį trilerį, bet kažkaip jam norisi tų lyrinių nukrypimų, kurie pagadina visą reikalą, nes nu man buvo tiesiog nuobodu, o audio taip lengvai nepraversi. Taigi, antrą kartą linkiu autoriui įkvėpimo ir kūrybinės sėkmės, bet tikriausiai liksiu prie jo publicistikos. Kad skaityčiau dar vieną romaną, kažkam reikės labai pasistengti mane įtikinti, kad verta.