Category: Apžvalga

Vilką mini

~ kzL ~ Leave a comment

Septynios įvairaus amžiaus moterys ir vienas vyras, t.y. vieno vyro galva. Gudruolio, kuris sugebėjo vienaip ar kitaip užknisti ir suknisto joms gyvenimą. Gražuolis ir žiaurus manipuliatorius, ach, kokios lengvatikės ir kvailos kartais būna moterys, dėl diedo įkalbančios save nematyti, negirdėti ir apgauti save, bet kartu ir kokie šlykštūs gali būti diedai. Autorė kiek bando užgriebti ir to bjaurumo kilmę, jo traumas, bet kažkaip ne iki galo, ypač nelipo man vienos iš moterų, galvos savininko tetos linija – biškį kalta, biškį ne, na, bent jau josios diedas normaliai į visą kebeknę sureagavo.

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus – ir įdomu, ir perdėta, lyg ir per daug temų bandoma vienu šaukštu išsrėbti, kas daro knygą perkrautą ir vietomis datemptą, bet kartu ir geros temos, aktualios ir svarbios, apie jas būtina kalbėti visomis įmanomomis formomis ir būdais. Tai už tai knygai pliusas, o bet tačiau liaupsės ant viršelio vis dėlto kiek perdėtos – man ši knyga labiau apie traumas, o ne feminizmą.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mylimi kaulai

~ kzL ~ Leave a comment

Net nežinau, nuo kurio galo čia pradėt pasakot apie pasaulį, į kurį nubogina savo skaitytoją Kotryna Zylė. Gal net nenubogina, o nuveža troleibusu, kurio priekyje, vairuotojo “kabinete” linguoja šiaudų sodas ir ant laktos pasodinta tupi našlaitėlė Onelė. Taip atsižymėję bilietėlius skaitytojai troleibusu išvažiuoja į kažkokį dar neregėtą, o kartu ir gerai pažįstamą pasaulį, kuris prasideda išlipus paskutinėje troleibuso stotelėje, ir kiek paėjėjus pieva, kurioje laukia ne bakūžė samanota, o aukštas daugiabutis. Pegerintas toks. Su pirtim, kurioje gimdo daugiabučio moterys ir gyvuliais, kuriuos gano piemenėliai, meiliai pagrindinės herojės vadinami snargleliais.

Kotryna Zylė tą pasaulį kuria iš kontrastų – ten gali važiuoti liftu, bet turi tekėti už pirmo atėjusio pirštis, per teliką gali stebėti krentančius skaičių kamuoliukus, o kaimyniniam daugiabuty paslaptinga ponia kažkodėl peni prisiviliotus vaikus, Onos vaikystės draugas tampa “šventuoju”, savo laikmečio kašpirovskiu, super žvaigžde, kuri su savo pasekėjais susilieja į vienį orgijose, o kartu su Ona žvengia, iš to, kas pas jį “švenčiausia” ir paklausiausia.

Ir dar ten daug meilės – savo vyrui, kuris pimiausia visai ne meilė, o išvaduotojas nuo nemeilės, savo geriausiam draugui, sielos meilei, meilei neįmanomai, ištinkančiai ir tyliai gyvenančiai savo neįmanomybe, ir dar vienos, magiškosios trečiosios, visiškai slaptos, giliai užslėptos ir tobulai užbaigiančios knygos, prasidėjusios gimimu ir pasibaigusios mirtimi, ratą. Ech, per daug čia jau visko išplepėsiu.

Ir daug mirties – tūnančios balkonuose laikomuose karstuose, eglišakiais iškaišytose laiptinėse, ir savotiškai nugalimos, nuneigiamos tais mylimais, taip makabriškai gautais kaulais, garbingai padėtais ritualinėje brangiausių daiktų sovietmečiu vietoje – sekcijoje už stiklo.

Ši knyga toks perėjimas iš vienokio pasaulio į visiškai kitokį, naują. Man atrodo tas lūžis dabar mums visiems labai gerai pažįstamas – prieš ir po kovido, prieš ir per karą, kažkaip per dažnai tas pasaulis pastaraisiais metais lūžta. Apie jį sakoma, “atsimeni, kaip…” Net nežinau, į kurią lentyną galvoje reikia padėti šią knygą. Man atrodo, reikia kažkokios visiškai naujos. Įspėjimas tik vienas, į ją įkliūsite kaip į žabangas, raganų pinkles – aš iki šiol toj knygoj gyvenu. Kotrynos fantazija man rauna stogą, garbės žodis.

_________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Fiktyvus

~ kzL ~ Leave a comment

Kai knygos viršelis įspėja, kad skaitytojas susidurs su filosofiniu romanu, tai daug su filosofija nesusidūrusi skaitytoja (aš) kiek susigūžia ir knygos imasi nedrąsiai – na, neaišku kaip čia seksis, ar ne bus per sudėtinga ir ar nebus nuobodu, nes, geriau jau sunku, užknisa, bet tik ne nuobodu. Bet verčiant knygos puslapius aiškėja, kad nerimauta be reikalo, gal per labiau filosofines vietas mintys ir pabėga buiteko linkui (kur paprasta), bet minimaliai.

Šios knygos herojus laisvasis mokslininkas filosofas Henris, didingai berašąs “Fiktyviojo žmogaus teoriją”, pats pasirodo besąs biškį fiktyvus – labai susireikšminęs ir iš anksto beskaičiuojąs visas būsimas pajamas iš jo genialaus kūrinio. Vis galvojau, ką man jis čia primena, ogi tokį pat labai svarbų (sau) Ezrą Slefą! Mūsiškis filosofas (spėju, labiau neurodiversiškas nei neurotipiškas) turi visai įdomių idėjų, bet šiaip tai gerokai nutrūkęs nuo pasaulio, o ir šiaip trumpai drūtai tariant, geras sukčius, pilnom kišenėm pasiteisinimų, kad viskas mokslo vardan. Na, ir jo visa filosofinė drąsa ir aukštos materijos išgaruoja, kai tos drąsos prisireikia realiam gyvenime padėti savo vienintelei gyvenime mylėtai moteriai.

Tai rekomenduoju filosofijos neišsigąst, visai smagiai viskas susiskaitė, be to, puiki proga susipažinti su suomių literatūra, beje, autorius 2023 metais buvo atvažiavęs į Paviljoną.

______________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Hubris”

Faina vieta apie rašytojo ir skaitytojo santykį:

“…kalbėti apie filosofiją reiškia kalbėti apie skaitymą. Tai turėtų būti laikoma nenuginčijamu pagrindu. Negalima kalbėti apie Huserlį, tik apie Huserlio skaitymą, negalima kalbėti ir apie Leviną arba Spinozą, vien apie Levino ir Spinozos skaitymą. Negalima kalbėti apie tai, ką Platonas rašė, ir juolab, ką Platonas galvojo, nes net ir Platonas negalėjo užrašyti savo minčių taip, kad skaitytojas jas suprastų lygiai taip, kaip jis, ir tai jis pats suprato kuo puikiausiai. Atminčiai tekstai tėra pagalbinės priemonės, sakė Platonas. Turime pamiršti, ką kas nors iš tikrųjų sakė, ir sutelkti visą dėmesį į tai, kaip mums atrodo tai, ką tas kas nors pasakė. Privalom skaityti, privalom tylėdami klausytis, privalom stebėti, kas iškils į paviršių. Privalom susitaikyti su rašytojo ir skaitytojo nesusikalbėjimu, kaip tik taip, privalom jį priimti absoliučiai, šimtu procentų ir daugiau, privalom džiaugsmingai jį pasveikinti, garbinti rašytojo ir skaitytojo nesusikalbėjimą, nes tai išlaisvina rašytoją nuo kaltės, taip pat ir nuo dirbtinių pastangų likti ištikimam, ir tai atveria neribotą erdvę interpretacijoms ir reinterpretacijoms, o juk jos galų gale ir yra skaitymo esmė. Rašytojas ir skaitytojas stumia vienas kitą kaip du vienodi magnetiniai poliai, kuriuos galima suglausti nebent jėga, o jėga visad reiškia prievartą. Bandymas suprasti tesktą yra prievarta, bandymas suprasti kitą žmogų yra prievarta, ir jeigu žmogus bando suprasti kitą žmogų, tačiau tik prievartauja, nė pats to nepastebėdamas, o viską sugriovęs pasišalina, ir vis vien toliau prievartauja tiek kitus , tiek save, nė pats to nepastebėdamas”.

Baltasis triukšmas

~ kzL ~ Leave a comment

Don DeLillo man kelia šiokius tokius sentimentus. Labai gerai atsimenu, kai pradėjau skaityti savo pirmąsias angliškas knygas, stoviu kokiam knygyne, kur knyga kainuoja neįsivaizduojamus 15 eurų arba dolerių, ir bandau išsirinkti knygą, kuri būtų tų baisulinių pinigų verta. Baisiausia, kad visi moderniosios literatūros vardai tau nieko nesako, o toks veiksmas kaip “pasigooglink” dar net sapnuose nesisapnavo. Tai va, iš tų dienų ir atsimenu DeLillo, dėl labai keisto mafijos bosui tinkančio vardo Donas DeLilas, tsakant. O už 15 eurų nusipirkau pačią storiausią knygą – Wally Lamb “I Know This Much Is True” (dar neperskaičiau).

Šią Don DeLillo knygą kažkaip pradėjau skaityti neteisingu tonu. Būna taip. Maždaug reik skaityt linksmai, o skaitai liūdnai, žodžiu, nepagauni kampo. Maždaug ir su šita taip atsitiko. Išgirsti pagyras – o, koks super autoriaus humoro jausmas, o tu galvoji, koks dar humoro jausmas, čia baisi knyga apie ekologinę katastrofą ir iš proto dėl mirties baimės einančią šeimynėlę. Tai paskui tenka atsukinėti juostelę ir bandyt tą kampą post factum pagaut. Nu, aišku, Hitlerizmo studijų ekspertas, nemokantis vokiečių kalbos, “Labiausiai fotografuojama daržinė Amerikoje”, Hitlerio gyvenimo detalės ir palyginimai su Elviu (abu labai mylėjo mamytes) ir visokios kitokios šyzos, kur minimum reikėjo į ūsą šyptelt, aš suskaičiau rimtu veidu (ir galvojau, ke?)

Na, o šiaip tai knygoje visur, kur pasisuksi mirties grėsmė – tai toksinio debesies (man šita vieta tiesiog klaiki), tai pavydus vyras apsiginklavęs iki dantų eina vykdyt keršto akcijos, o kur dar ta mirties baimė, tiesiog persmelkusi visus knygos veikėjus – nuo motinos, kuri atsiduoda pseudomokslinikui, kad priimtų ją į vaistų nuo mirties baimės bandymus, iki tėvo, kuris visais būdais tas super piliules bando nugvelbti, nes pačiam mirties baisu. Žodžiu, išprotėjęs pasaulis, kuriame mirtis tyko už kampo, kol visi kiti bando apsimesti, kad nieko nevyko, nevyksta ir apskritai reikia laikytis rutinos. Gal jie ir teisūs – gyvename ant prarajos slenksčio, gal jau ir krentame prarajoj, bet toliau imituojame visiškai normalų gyvenimą ir kramtome maistą trisdešimt tris kartus, nes, nepaisant toksinio debesies, vis tiek reikia rūpintis virškinamojo trakto gerove.

“…man atrodo, kad nereikėtų prarasti mirties pojūčio, net ir mirties baimės. Ar mirtis nėra ta riba, kurios mums reikia? Ar ji nesuteikia gyvenimui brangios tekstūros, aiškumo pojūčio? Paklauskit savęs – ar viskas, ką darote gyvenime, būtų taip gražu ir prasminga be dabartinio žinojimo, kad bus nubrėžta linija, baigiamoji riba?”

Štai toks tas Donas Delilo. Eisiu traukt kitą knygą iš lentynos, kiek prisimenu, turiu bent porą.

________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto alba”

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu

~ kzL ~ Leave a comment

Net nežinojau, kad tokia knyga egzistuoja iki kol Prezidentinis darbinis knygų klubas neišsirinko skaityti Sigito Parulskio “Trys sekundės dangaus”. Beieškant tos knygos ir šią radau. Labai patiko ir buvo labai įdomu paskaityti apie autorių, kuris taip akivaizdžiai kenčia susitikimuose su skaitytojais (čia) (arba, neatmeskim varianto, apsimeta ir vaidina. Performansas.).

Labai įdomu buvo skaityt apie autoriaus vaikystę kaime, visokias aplinkos detales, kaip pokšėdavo ledas, apie sukrėtusius eilėraščius (“bene pirmą kartą supratau, kad mirsiu”) ir nežmonišką ilgesį sukeldavusias bažnyčias, įspūdžius pirmą kartą atvažiavus į Vilnių, sporto įtaka, stojimas į univerą ir “perlipimas” per visus galvojančius, kad nei tu čia bandyk, nei tau pavyks.

O paskui ištinka sovietų kariuomenė –

“Pasirodo, civilizaciją iš žmogaus išmušti labai lengva.”

“Armijoj nieko nerašiau, viskas atsirado vėliau. Tiesa, kažką mėginau rašinėti, bet tai buvo kliedesys. Ir po armijos dvejus metus buvau tarsi ištiktas komos, kažkokia silpnaprotystė buvo užėjus.”

“Nėra blogos ar geros patirties – svarbu, ką iš jos padarom”.

O paskui kūryba, knygos, baliai su bohema. Gan atvirai parašyta, gal dėl to taip įdomu skaityt. Visa knyga mano pribraukyta ir man šita knyga karts nuo karto pasimaišo po ranka, aš vėl paskaitinėju, pažiūrinėju nuotraukas, paskaitinėju bet kur atsivertus. Plonytė ir netikėtai patikus.

Žvaigždės valanda

~ kzL ~ Leave a comment

Žinau, kad Clarise Lispector turi daug gerbėjų iš mano knyginio burbulo ir aš turėjau labai daug lūkesčių šiai knygai (dėl to kuo toliau, tuo labiau neperskaičius knygos, stengiuosi nieko apie ją neskaityt), o bet tačiau neužkabino manęs jinai ir nesurezonavo taip, kaip tikėjaus. Labiau gal erzino tas protagonistės bejėgiškumas, bet, įtariu, kad tokia ir buvo idėja būtent tai atspindėti – tą žmogaus nematomumą, menkumą ir nereikšmingumą, kurį su pasimėgavimu demonstruoja Rodrigas, lyg kokią žaidimo figūrelę negailestingai stumdydamas merginą aukštyn žemyn visuomenės svarbos laipteliais. Laukiau laukiau kažko ir nesulaukiau, oh well, nieko nepadarysi, būna. Sakyčiau, kad man gal net norėtųsi tokią knygą panagrinėt knygų klube, gal pavyktų pajaust, ko nepajaučiau ir nesupratau. Bet turiu dar vieną autorės knygą, tad dar nenuleidžiu rankų.

______________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms’

Sugrįžimas į Veneciją

~ kzL ~ Leave a comment

Labai gražus knygos viršelis, tobulas net, sakyčiau. Labai jau jis mane sugundė, kaip ir sugundė knygos pristatymas Mažvydo bibliotekoje. Na, istorikų dažniausiai būna labai įdomu klausytis, tikrai nežinojau, kaip mokytis važiuodavo LDK didikai (jie universitetuose būdavo mokomi asmeniškai, o jų palyda mokydavosi tų mokslų klausydama).

Šioje knygoje Radvilos Našlaitėlio, kuris keliavo į Šventąją Žemę, kelionės palydovo istorija. Ši siužetinė linija istoriškai įdomi, bet šiaip tokia labiau aprašomoji – kur ėjo, ką matė ir kokie pavojai grėsė, tai ir įdomu skaityt ir kiek nuobodoka darosi į knygos vidurį, na, o istoriją rišanti meilės linija tikrai ne mano skonio, labai jau ten saldi, romantiška ir aiškštinga. Nors mano romantiškajai daliai visai patiko pasvajoti apie Venecijoje paliktus lietuviškus genus, bet pačia istorija nepatikėjau, dar gerai kad likimas buvo gailestingas ir neleido mūsų herojui tos meilės istorijos parsigabent Lietuvon, nes tai būčiau nepatikėjus kvadratu. o summa summarum, ne mano knyga, nors už nežinotus istorinius faktus ir dėkinga. Tikiuosi suras savo labiau už mane romantišką skaitytoją.

_____________________________

Už knygą dėkoju “Balto”

Karas

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi jau dedu visas, kurias skaitau, tabūnie ir ši, nors nebaigiau, kažkaip perskaičius daugiau nei pusę mečiau, nusibodo man, pasidarė nuobodu, dabar stengiuos kuo daugiau malonumo iš skaitymo išgauti, ner kada čia nuobodžiaut. Viena iš nebaigtų genijų knygų. Mane apskritai ši “atrastų neredaguotų rankraščių” mada jau kiek užknisa, gal per daug vienu metu ir aš gal nė vieno tiek nemyliu, kad man nebaigtus reikalus būtų įdomu skaityt. Sakyčiau, literatų reikalai. Ir dar kvepia patys žinot kuo. Melžykla. Galvojau susipažinsiu su Celine, bet nepavyko, teks tą storulę skaityt.

Itanas Fromas

~ kzL ~ Leave a comment

“Svajonių knygas” tituluoju leidykla, kuri labiausiai rūpinasi mano klasikos spragom. Šaunuolės leidėjos, rankioja neregėtus-neverstus vakarų literatūros klasikos perliukus ir kaišo visas LT skaitytojų spragas. Atsiverti paskui storulę “1000 knygų, kur ale privalai perskaityti’, ir dėlioji pliusiukus iš eilės. Kas nors skaičiavę, kiek ten perskaitę iš to 1000?

“Itanas Fromas” plonytis romanas, kurį skaitai ir galvoji, kuo jis čia jau toks ypatingas – sklandžiai skaitosi kaimo istorija, pagaili vargšo nelaimėlio Itono, kuriam, sutinki su visu kaimu, gyvenimas nelabai nusisekė, kaip ir viskas ten atrodo aišku, kaip bus, kaip baigsis nelaiku užsimezgusi meilės istorija. Bet dėl to leidyklos neleidžia preito amžiaus pradžios knygų, net jei jos ten klasikų klasikos. Wharton netikėtai užsuka pabaigą, tokį svistą suraito skaitytojui, kad įdomu skaityti ir po šimto metų. Neatsitinka įsimylėjeliams romantiška pabaiga, kurios gal tikisi tokia skaitytoja kaip aš, o atsitinka pats paprasčiausias gyvenimas, pilka gyvenimiška realybė, uždaranti meilę į savo pilką narvelį. Ach, šaunuolė Wharton taip apsukus skaitytoją aplink pirštą. Lieku it musę kandus (vargšė musė) su tokia pabaiga (ilgai gyveno, bet dėl laimės tai didelis klaustukas, ak, vargšas kvailelis Itonas).

_________________________________

Už knygą ačiū “Svajonių knygoms”

Aklumas

~ kzL ~ 1 Comment

Jose Saramago toks ryškus stilius, kad niekaip su kitais rašytojais nesumaišysi. Jokių kalbinių vingrybių, vos ne faktų vardinimas – kas būtų, jei. Toks sakyčiau labai jau arti publicistikos, vos ne kaip laikraštį skaitytum. Jo dar esu skaičius “Kai mirtis nusišalina“, turėtų būti rekomenduojama knyga visiems naujos longivity mados fanams. Na, o “Aklumas”, sakyčiau, yra suaugėlių “Musių valdovas”. Vietomis taip žiauru, kad net norėjau mest, bet stipriai “užsimerkiau” ir klausiau (audio) toliau, nenumesi gi pakeliui iš bajurumo ir nevilties.

Na, ir šiaip buvo labai įdomu klausyti po kovido pandemijos, nes knygoje pasaulį taip pat ištinka pandemija, tik aklumo. Staiga lyg niekur nieko apanka vienas žmogus (kaip ten jie vadinasi, Case zero, ar kaip), kuris nukeliauja į akių kliniką ir “užkrečia” aklumu visus ten buvusius pacientus ir savo gydytoją, o prieš tai dar ir gerą jam padėti gatvėje suskubusį žmogų, kuris ne toks jau ten geras pasirodo, nes prieš pats apakdamas dar susigundo pavogti nelaimėlio mašiną. Kažkaip susipratusi valdžia nutaria akluosius izoliuoti (visi ten jau buvom, izoliacijoj, tad tikrai knyga šiandieninėj perspektyvoj įdomiai skaitosi), na, o izoliacijoje prasideda “Musių valdovas 2” pagal suaugusiusius. Maža tikrai nepasirodys.

Bejėgystėje tikrai mažai demokratijos. Grįžtama į pirmykštę stadiją, kur kas stipresnis, tas nustato taisykles. O taisyklės žiaurios – ribojamas maistas, reikalaujama seksualinių poreikių patenkinimo ir, kaip visada, labiausiai kenčia moterys. Įdomu stebėti, kaip svarstomi pasipriešinimo variantai, kaip nuleidžiamos rankos, išskysta didvyriškumas. Nieko naujo, deja. Žinia, laisvi esame tiek, kiek laisvas yra labiausiai pažeidžiamas visuomenės narys.

Įdomi knyga, bet iki kitos Saramago norisi padaryti šiokią tokią pertrauką, nes jis toks negailestingas su savo tiesa.

Virsti vilku

~ kzL ~ Leave a comment

Ooo, nu čia toooks skandinaviškos literatūros perlas. Iš pažiūros plona knygelė, visai mažai teksto, bet kiek ja pasakyta! Padėjau šauktuką ir viskas, nebežinau, ką rašyti, taip jau būna su tom labai gerom knygom, ką ten bepridursi, kai viskas knygoje surašyta. Tai pabandysiu nors kelis sakinius išspausti 🙂

Knygoje vyras ir žmona, pagyvenusi, nuošalioj sodyboj gyvenanti pora. Vyras visą gyvenimą dirbo miškininku, planavo, organizavo, kirto mišką, žodžiu, buvo aktyvus miško pramonės dalyvis. O čia štai pensija – gyvenimas lėtėja, ypač dėl širdies problemų, o apsukoms lėtėjant ir permąstant gyvenimą, ateina supratimas, kad gal ne taip reikėjo daug ką daryti. Nedaryti pramonės iš miško, nedaryti pramogos iš medžioklės, neužsimerkti, nepatylėti, užstoti. Gal todėl knygos herojui Ulfui miške sutikus didžiulį vilko patiną, norisi jį stebėti, sekti, suprasti ir apsaugoti medžioklės azarto apimtų savo buvusio medžioklės būrelio “draugų”, kuriems svarbiausia sunaikinti plėšrūną. Dėl pramogos.

Nors knyga rašyta moters, man atrodo, kad labai taikliai pagautas vyriškas pasaulis (paklausiu dar vyro, kai perskaitys, ar čia moterims taip atrodo, ar tikrai gerai pagauta), kur taip svarbu, kur tavo vieta gaujoje. Ar tu darantis sprendimus alfa vilkas, ar jauniklis, ar iš gaujos išstumtas senis. Pasmerktas vienatvei ir kaip vilkui atsėlinančiai mirčiai. Labai graži žmogaus ir vilko paralelė, žodžiu, viskas ten gražiai sudėliota, paskaitykit. Net pabaigos detektyvas, į kurį mūsų herojus taip aistringai įsijungė, tik papildo ir dar geriau atskleidžia žmogaus pokyčio ir virsmo temą.

Labai rekomenduoju.

____________________________________________

Už knygą dėkoju laidyklai “Baltos lankos”.

Palaidotas milžinas

~ kzL ~ Leave a comment

Kazuo Ishiguro jaunystėje tikėjosi dainų kūrėjo karjeros, kuri, žinia, nelabai susiklostė, bet dainų kūrimo įgūdžiai nenuėjo veltui. Autorius net pats yra pasakęs, kad savo romanuose naudoja viską, ką išmoko rašydamas dainas, būtent todėl ir jo knygose dažniausiai reikia esmės ieškoti tarp eilučių – kaip geroje dainoje (pilna idiotiškų dainų, kur nei tekste minties, nei tarp eilučių). Su “Palaidotu milžinu” gavosi absoliučiai neįtikėtinai: visų pirma, skaitant eilutes nuolatos galvoje sukosi – ir ką visa šitai reiškia, nieko nesuprantu, kur jie eina, kam eina ir kas čia per velniai visokie aplinkui puola, o perskaičius galvoje liko tik tai, kas tarp tų eilučių parašyta. Visa ta kelionė tarsi ištarus burtažodį pranyko ir liko tik knygos esmė. Nors man atrodo, kad vis tiek visų simbolių nesupratau, ypač tų minėtų iš upių lendančių velnių ir pabaisų. Tikriausiai reiktų knygą iš naujo skaityti, kas artimiausiu metu tikrai nenusimato.

O tarp eilučių parašyta knyga apie atmintį – kaip ji veikia mūsų gyvenimus, koks mūsų santykis su ja. Kiek mes norime pamiršti, kiek pamirštame nesąmoningai saugodami savo psichiką, kiek nugrūdame į sąmonės užkampius, nes bijome, nenorime daryti sprendimų, nujaučiame, kad įsivelsime į nesmagias situacijas. Kiek naudinga yra neprisiminti? O ar įmanoma gyventi nieko nepamirštant? Knygoje šalia gyvenantys britai ir saksai tik dėl to ir gali gyventi kaimynystėje, kad neatsimena, ką vieni kitiems yra pridarę – iš karto mintis lekia prie šiandienos aktualijų – kada, jei kada nors iš viso, ramiai galės gyventi uikrainiečiai ir rusai, palestiniečiai ir žydai? O kodėl mes, lietuviai, sau primename niekada nepamiršti? Užmaršties rūkas ne tik gelbėjantis, bet ir pavojingas.

Tarp eilučių ir apie mirtį, į kurią iškeliaujame po vieną, nepriklausomai nei nuo to, kiek ir kaip mylėta, nei nuo to, ar yra kas palydi.

Puiki knyga. Labai rekomenduoju knygų klubams, man atrodo, kad, jei ne klubas, knygos būčiau nepabaigus – ir kiek praradus. Verta savęs pakankinimo, jei nesiskaito, nes, kaip jau sakiau, paskui užslenka knygoje minimas rūkas, ir jokio vargo skaitytojas nebeatsimena. Tik rašytojo padovanotą dovaną.

_____________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”.

Close to Death

~ kzL ~ 1 Comment

Anthony Horowitz yra mano nauja meilė ir šitas serialas yra nauja mano aistra. Didžiausia laimė buvo, kai knygos baigiamuosiuose žodžiuose autorius parašė, kad yra numatęs dar septynias knygas.

Trumpai apie knygą – į ramią kaimynystę atsikelia jaunas turtuolis, kuris sujaukia visiems kaimynams gyvenimą – tai užstato pravažiavimą, tai išrausia ilgai puoselėtą gėlyną, o jau viršūnių viršūnė, kai sugalvoja įsirengti baseiną su džakuzi ir visais susijusiais kvapais ir triukšmais, kurie erzins prie lovos priklaustytą moeriškę, kurios vienintelė paguoda yra pro langą matomas vaizdas su nuostabia magnolija. Kaimynai sušaukia susirinkimą, į kurį kietuolis reikalų aptarti nesiteikia atvykti, bet kai jis randamas nužudytas, kaimynai jaučiasi surtikę. Na, taip, beveik visi jo nekentė, bet kas iš jų nekentė taip, kad nužudytų.

Taigi, kas kieno žudikas (aukų bus ir daugiau :)))) )?

Tasmanija

~ kzL ~ Leave a comment

“Tasmanija” viena iš tų knygų, kur sunku pasakyti, apie ką. Kadangi knygoje daug rašoma apie debesis, tai man labai maišosi viskas su dabar skaitoma Don DeLillo “Baltas triukšmas”, o ir nuotaika labai panaši. Bet va taip pasakyti, apie ką, nu, ką žinau, nelabai lengva. Dar čia iš tų knygų, kur gerai skaitosi, faina skaityt, bet po kiek laiko nieko nebeatsimeni. Va, ir dabar, skaičiau prieš kelias savaites ir vėl reikia perversti, apie ką ten buvo.

Po šios knygos labiausiai gal lieka toks jausmas, atmosfera. Nelabai optimistiškas, deja. Ir nors Tasmanijos sala turėtų būti vieta, kur saugiausia slėptis nuo pasaulio kataklizmų, bet klausimas, ar iš esamės tai įmanoma – pabėgti nuo pasaulio? Klimato kaita, žmonių beprotystė (absurdų absurdas kariauti, kai tuoj nebebus normalių gyvenimo sąlygų vieninteliuose namuose, kuriuos turime), teroristiniai išpuoliai – tokiame pasaulyje žmonės ir toliau bando gimdyt vaikus, o paskui išsiskyrę juos dalintis, susieina ir nutolsta, nesikalba su sutuoktiniais ir daug kalbasi su simpatijom, ir šiaip ieško visokių gyvenimo trigerių.

Labai ryškus ir labai taikliai aprašytas kartų kaitos, ypač lyčių lygybės aspektas – kas buvo normalu vienai kartai, nebesuvokiama kitai, o tada pirmajai nesuvokiama, kas čia tokio blogo, kad buvo, kaip buvo. Na, žodžiu, nelabai daug šviesių vietų knygoje, vienintelis gal, sakyčiau, kilęs iš labai liūdnos žmonijos istorijos pusės – atominių bombų numerimo ant Hirošimos ir Nagasakio. Apie miestų sunaikinimą išgyvenusius žmones, kuriems savotiškai gyvenime pasiekė, nes baisiuoju momentu atsidūrė tinkamoje vietoje, apsaugojusioje juos nuo pražūties ir siaubingų kančių. Ir vis tiek sugebėjusius atrasti gyvenimo grožį ir pajausti jo vertę.

Paolo Giordano lankėsi 2024 metų knygų mugėje ir susitikimas buvo labai įdomus, jame daug kalbėta apie Ukrainą, kurios reikalus autorius gerai išmano ir kiek gali, rūpinasi, kad Ukrainos vardas nepradingtų iš italų kasdienybės. “Tasmanija” nebus iš tų knygų, kurias visiems plačiai rekomenduosiu, bet jei kažkam norisi tokios atmosferinės knygos, tai tikrai bus kaip tik.

Trys aukštai

~ kzL ~ Leave a comment

Nu, vienintelis daykas, ką galiu pasakyti, kad žiauriai gailiuosi nenuėjusi į susitikimą su autoriumi 2024 metų Knygų mugėje. Knyga labai labai patiko, eina sau, kaip giliai autorius griebia – ai! Čia iš tų variantų, kai net nenoriu nieko apie knygą rašyti – puiki ir tiek. Na, ir dar eini pasiknisti, kas dar yra išversta bent jau į anglų (populiariausias autorius – Italijoje, jie pagal šią knygą yra pastatę filmą).

Knygoje trys istorijos iš trijuose namo aukštuose gyvenančių žmonių. Pirmojoje istorijoje tėvas užpsichuoja dėl galimo seksualinio smurto prieš jo dukrą ir pats pusiau keršydamas pridirba nesąmonių, kurių neatsuksi, nepagrąžinsi, dėl kurių norisi prasmegti. Kad ir kaip neadekvačiai vyras elgiasi, autorius taip dėlioja istoriją, kad absoliučiai ja tikiu, viskuo, kiekvienu niuansu, kiekvienu žingsniu, judesiu, jausmu ir personažu. Ir ten viskas akis graužia, bet toks yra gyvenimas – visoks. Labai subtiliai užgriebta “tėvelio dukrelės” ar “mamytės numylėtinės” tema – kaip tėvai jaučia skirtingą ryšį su savo vaikais, kaip kasdienybėje lengva tokius favoritizmus užglaistyti ir kaip viskas (skaudžiai) išlenda kritinėse situacijose, pykčiuose, ginčiuose. Jausmų žonglierius tas Nevo.

“Kiekviename barnyje yra tas nesugrąžinamas taškas, po kurio jau niekas nebepataisoma.”

Antrojoje istorijoje – ant beprotybės ribos balansuojanti motina, kurią kaimynai vadina “našle”. Na, nes vyro pastoviai nėra – keliauja. Vienišumas, bejėgystė, vyro ir žmonos nutolimas. Nors istorija pasakojama iš moters pusės, joje labai įdomiai įskiepijami vyro pusės intarpai – moteris sako – jei galėtų, mano vyras jums apie šią situaciją papasakotų taip. Ir, aišku, bam, racionalūs vyriški argumentai, kuriuos skaitant moteris pradeda rodytis nestabili, tingi, apsileidus. Kai kasdienybėj – tiesiog nusikalus nuo keturių namų kampų laikymo. Na ir ten vėl – visi įmanomi vyro ir žmonos nesusikalbėjimo aspektai, susitarimai, kurie, atsiradus vaikams, nebegalioja, neišpasakoti skauduliai ir t.t., ir t.t.

“Man reikėjo, kad mane nugalėtų. Nes kas nugalėta, ta nebebijo. Nugalėtai neberūpi praraja.”

Na ir trečioji. Apie poros santykius, bet labiausiai gal apie motinystę. Gal galima sakyti – paaukotą dėl vyro, vaiko tėvo. Vaiko, kuris nebuvo toks, kad įtiktų tėvui. Skaudi, nesuvokiama istorija. Labai sukrėtė moters pasirinkimai, kurie, kai pagalvoji, visiškai iš gyvenimo, iš kasdienybės.

“Trys sielos aukštai visai ne mumyse egzistuoja! Nieko panašaus! Jie egzistuoja tarp mūsų ir ko kito, tarp mūsų burnos ir ausies to, kam pasakojame savo istoriją.Jei nėra tokio žmogaus, kuriam galime atskleisti paslaptis, pasaidalinti prisiminimais ir pasiguosti, tenka kalbėti su elektroniniu sekretoriumi, Michaeli. Svarbiausia su kuo nors klabėtis. Kitaip, būdamas vienas, žmogus visiškai nenutuokia, kuriame jis aukšte, pasmerktas aklai čiupinėti šviesos jungiklį tamsioje laiptinėje.”

Labai labai rekomenduoju.