Vakar sėdėjom su mamyte kambaryje, ji siuvo savo megztinį, o aš mums tuo metu garsiai skaičiau A.Achmatovą ir H. Radauską.
Vienas pačių gražiausių sekmadienių per paskutiniuosius šimtą penkiasdešimt metų:-)
Vakar iš visų skaitytų mums labiausiai patiko šitas:
Kaštanas pradeda žydėt
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...
O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
K.Ž.G
Apie Iris Murdoch- filmas “Iris”. Vaidina mano mylimos K.Winslet ir J.Dench
Apie poetę Sylvia Plath – filmas “Sylvia’. Pagrindinį vaidmenį atlieka G.Paltrow
Apie V.Woolf- filmas “Valandos”. Už V.Woolf vaidmenį N.Kidman gavo Oskaro statulėlę
Filme “Finding Neverland” J.M. Barrie vaidina J.Depp
“84 Charing Cross Road” apie rašytojos Helen Hunff susirašinėjimą su vieno mielo knygų antikvariato darbuotojais. (Oi koks mielas ir šiltas filmas. O knyga tai baisiai linksma ir juokinga. Perskaičiau ją ir pasigailėjau nepažinojusi nuostabiosios Helen)
Britanijoje rinkimus, kaip žinia, laimėjo konservatoriai, antroje vietoje liko leiboristai, o trečioje -liberalai demokratai. Vos prieš keletą dienų Nick Clegg – liberalų lyderis -pačiame rinkimų įkarštyje rado laiko parašyti straipsnį The Guardian ir papasakoti, kodėl jis labai mėgsta Samuel Beckett kūrybą. N.Clegg rašo: “It’s that willingness to question the things the rest of us take for granted that I admire most about Beckett”.
Torių lyderis David Cameros skaito Ian McEwan knygą. Gerai, kad aš negalėjau balsuoti šituose rinkimuose, nes, ko gero, būčiau balsavusi už konservatorius vien dėl šitos nuotraukos
John F.Kennedy mėgo Stendalio “Raudona ir juoda”, bibliotekininkę vedusiam G.Bush labai patiko Camus “Svetimas” (straipsnyje pabrėžiama, jog tai gana netikėta ir gal net nelabai tinkama JAV prezidentui, kadangi knygoje pagrindinis veikėjas nužudo arabą), Bill Clinton mėgstamiausia knyga G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” (pasirodo, mes su Billu turim panašų knygų skonį).
Mūsiškė Dalia Grybauskaitė viename interviu pasakė, jog mėgstamiausiosyra tos knygos, kurias ji skaitė jaunystėje ir paminėjo Hemingvėjaus “Senis ir jūra”, Egziuperi “Mažasis princas”, Tolstojaus “Karas ir taika”, o paskutinė skaityta knyga Obamos kalbos “The change we believe in”.
Ar kuris nors politikas prisipažintų skaitęs Twilight, Da Vinčio Kodą ir S.King knygas?
Kodėl manęs niekas neperspėjo, kad man norėsis valerijono, kai skaitysiu "Metro 2033"?
Skaitau knygą “Metro 2033”, kurią parašė Дмитрий Глуховский ir baisu daros. Širdis daužosi, rankos dreba ir bijau skaityti toliau, bet labai norisi sužinoti, kaip ten viskas bus. Na ir atmosfera… Na ir pasaulis! Na ir baimė! Visą naktį sapnavau sapnus susijusius su šita knyga. Reikėtų išgerti kokių raminamųjų. Stengiuosi skaityti, kol dar būna šviesu, nes po to bijau net kojas ant žemės padėti. Vaidenasi visokios žiurkės, apokaliptinės nuotaikos ir juodi juodi metro tuneliai.
Kadras iš filmo "Death in Venice", sukurto pagal to paties pavadinimo T.Mann apysaką
Skaityti apie nepažįstamas vietas būna įdomu. Bet man dar smagiau, kai skaitau apie vietas, kuriose esu buvusi. Neseniai perskaičiau T.Mann “Mirtis Venecijoje”, o Venecijoje aš buvau prieš kokius keturis metus, tai skaičiau miesto aprašymus, ir viskas prieš akis stovėjo: Canal Grande žalsvai sidarbriškai blizgantis vanduo, Lido paplūdimys, laivai, gondolos, San Marco aikštė.
Viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita žinoti, kaip viskas atrodo ir tai skaitant prisiminti.
Vienas gražus skaitymo in situ potyris buvo, kai aš antrą kartą nusprendžiau perskaityti J.Fowles knygą “Magas”. Kadangi skaičiau ją pirmą kartą,berods, gimnazijoje, tad buvau ją šiek tiek primiršusi (pabrėžiu, jog tik šiek tiek, nes man tai nepamirštama knyga), bet galvoje buvo labai įstrigę Graikijos gamtos aprašymai, tai pasirinkimas, ką skaityti atostogų Kefalonia saloje metu, buvo savaime aiškus. Knyga stora, užėmė daug vietos lagamine, bet užtat kaip nuostabiai skaitėsi! Paskaitau pastraipą apie alinantį karštį, o tuo pačiu jaučiu jį ant įdegusios savo odos. Skaitau apie saulės nuplikytą kraštovaizdį, pakeliu akis- ir matau jį.
Jei kada atostogausit Graikijoj, būtinai šitą knygą skaitykit ten. Tas skaitymo potyris buvo toks surround ;-), apgaubiantis, įtraukiantis. Atrodo, jog skaičiau visais penkiais jutimais.
2008-ųjų vasara.Graikija. J.Fowles "Magas"
"The sea was a pure veronica blue, stretching like a silk carpet across to the shadowy wall of mountains on the mainland to the west. These mountains reverberated away south, fifty or sixty miles right down to the horizon, under the totally uncontaminated sky. It was a blue world, vast and stupendously manless..." J.Fowles "The Magus"
Jau anksčiau rašėme, kad šių metų premiją A.Lindgren atminimui laimėjo Kitty Crowther.Birželio pirmąją jai apdovanojimas pagaliau bus įteiktas.
Šiaip tai kasmet apdovanojimą įteikia sosto paveldėtoja (jaučiuosi lyg pasaką sekčiau) princesė Victoria. Bet kadangi ji šiemet labai užsiėmusi savo vestuvių planavimu (tikėkimės kad gyvens ilgai ir laimingai), tad apdovanojimą vietoj jos įteiks jos sesė princesė Madeleine. Ta pati Madeleine, apie kurią rašė turbūt visi laikraščiai, nes ji prieš savaitę nutraukė savo sužadėtuves dėl sužadėtinio neištikimybės (o čia tai jau visai nepasaka).
Savipagalbos knygų niekam iš principo nerekomenduoju, tad vietoj jų princesei pasiūlyčiau paskaityti H.Fielding “Bridget Jones dienoraštį” tam kad šiek tiek pasijuoktų, tam, kad patikėtų, jog kiauliškai besielgiantiems teks sumokėti už savo poelgius, ir tam, kad neprarastų vilties, jog kada nors susitiks tą savo vienintelį.
Praėjusiais metais skaičiau labai mažai lietuvių autorių kūrinių, tai pasižadėjau sau, jog šiemet skaitysiu daugiau, tad Klaipėdos knygyne nusipirkau Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą “Kambarys jazmino krūme”.
L.S.Černiauskaitės kūryba mane “užkabino”, jau tada, kai ji laimėjo jaunųjų filologų konkursą. Apsakymas “Trys paros prie mylimosios slenksčio” man iki šiol yra KAŽKAS TOKIO. Jau tada nusprendžiau, kad noriu rašyti taip, kaip rašo L.S.Černiauskaitė, tad kone drebančiomis rankomis šių metų sausį pradėjau skaityti jos parašytą knygą “Kvėpavimas į marmurą” ir tikėjausi tokio pat stebuklo, kaip tais mokykliniais filologų konkurso laikais.
Bet.
Stebuklo nebuvo. Tiesa, L.S.Černiauskaitės kalba vietomis nuostabiai graži, o metaforos įstabios. Bet pats pasakojimas man… nepatiko. Aš tikėjausi kažko TOKIO, gal šiek tiek magiško. Bet pati fabula man nepatiko. Tokia žiauroka, primenanti kriminalinius puslapius. Na, maniau, jog gal čia man taip tiesiog blogai skaitėsi, gal ne tokia nuotaika buvo ir pan. Tai pamaniau, jog paskaitysiu jos naujausiąją knygą “Kambarys jazmino krūme”.
Ir vėl… Vietoj stebuklo, vietoj KAŽKO TOKIO, gavau visai ne tai, ko tikėjausi. Na, pliusas už nedažną temą lietuviškoje literatūroje, bet pagindinės veikėjos man pasirodė tokios trafaretinės. Suprantu, jog tikriausiai toks buvo užmanymas – sukurti du labai jau skirtingus psichologinius moterų paveikslus, bet tas supriešinimas manau tuos charakterius gerokai supaprastino. O ir ta pati nuostabi Černiauskaitės kalba dažnai dingsta ir tepasirodo tik retkarčiais “Dvivėrės geležimi kaustytos durys išspjovė japonų turistų čiukšlę” arba “Moteris pasuko už kampo ir per nušienautą pievą metėsi į dešinįjį sodo kraštą, kur už sklepo baltai putojo jazminas”.
Bet ta estetiška kalba man labai pjovėsi su per daug realistiškais vienos iš pagrindinių herojų -Filomenos- seksualinės patirties aprašymais, kartais tie seksualianiai aprašymai grėsmingai artinosi prie lėkštokų ir vulgarokų romanų ribos “Jos paslėpsniuose jau tvinkčiojo išsiskleidęs pumpuras, ji nebenorėjo laukti. Nusivedė vyruką į moterų tualetą ir atsidavė agresyviai, baubdama kaip gyvulys, spjovusi į tai, kad juos gali išgirsti (ir salėje , ir tualete garsiai grojo muzika). Vyrukas baigė. Ji atgaivino jį burna, ir netrukus šis vėl galėjo- buvo gerokai jaunesnis už ją“.
Nežinau… Gal aš čia ne taip skaitau tas knygas. Bet KAIP reikėtų jas skaityti? Juk kiekvienas skaitome taip, kaip mums reikia, taip, kaip mums norisi. Tai po dviejų L.S.Černiauskaitės knygų šiais metais, turbūt turiu susitaikyti su mintimi, jog aš nebūsiu prisiekusi jos kūrinių skaitytoja, nes jos rašytas, o mano skaitytas žodis taip nuostabiai susikirtę “Moksleivio” puslapiuose, vėliau tiesiog išsiskyrė ir pasileido skirtingomis kryptimis.
Man dažnai būna taip: pažiūriu filmą, o kai jis baigiasi, noriu pratęsti tą jausmą, kuris būna jį žiūrint. Tada peržiūriu papildomą medžiagą ir į filmą neįtrauktas scenas, režisieriaus komentarus, o po to einu klausytis filmo garso takelio (jei atvirai, tai niekada nenaudoju termino “garso takelis”, visada sakau soundtrack. Čia tik tinklaraštyje (šito žodžio irgi šnekamojoje kalboje nenaudoju) stengiuosi taisyklingai išsireikšti).
Turiu keletą labai mėgstamų” O Brother, Where Art Thou?”, “Pump Up the Volume,” “The Piano” ,” Marie Antoinette”.
O kaip būtų smagu, jei ir knygos turėtų garso takelius! Įsivaizduojat? Skaitai ir klausaisi.
Kai kurioms knygoms garso takeliai yra tiesiog privalomi. Štai pavyzdžiui, kai su klasiokėm skaitėm R.Schneider “Miego brolį”, kur muzika užima labai svarbią vietą, ieškojom muzikinių įrašų su vargonų muzika. Nes knyga sukėle baisiausią poreikį girdėti vargonus. (Ištrauka iš filmo “Miego brolis”)
Dabar tai juk lengva: nueini į youtube, o seniau reikėjo išsitraukti tėvų patefoną, susirasti klasikinės muzikos plokštelę ir t.t.
Gerai, kad pagal knygas kuriami filmai, o filmams kuriami garso takeliai. Vienas toks, kurio nuolat klausausi yra Dario Marianelli sukurtas soundtrack filmui “Pride & Prejudice”
Anot visažinės Wikipedia, garso takelių, kurtų būtent knygoms yra, bet nedaug. Galima skaityti “Žiedų valdovą” ir klausytis Craig Russell sukurto kūrinio “Middle Earth”, o mano neseniai skaityta Ursula K.Le Guin irgi yra išleidusi vieną savo knygą, kuriai buvo sukurtos muzikinės kompozicijos ir poezijos įrašai.
Labai norėčiau garso takelių H.Murakami, M.Kundera, V.Woolf knygoms. O jūs?
Kai perku vyną švediškajame Systembolaget (nes kitur alkoholio Švedijoje neparduoda), kartais atkreipiu dėmesį į rekomendacijas, užrašytas ant lentynos prie kiekvieno vyno. Šitas gana saldus, anas labai sausas ir gana rugštokas, o tas tinka prie vištienos patiekalų.
Kartais gal visai nieko būtų, jei tokios rekomendacijos būtų susietos su knyga. Pavyzdžiui. J.Fowles “Magas” -“Skaityti atostogų Graikijoje metu”. S.Plath “Jei esi jau antra savaitė liūdnas, neskaityk. Bus dar liūdniau”.
R.M.Rilke
O štai prie šiandien perskaitytos R.M.Rilke knygos “Testamentas” turėtų būti parašyta “Skaityti tik labai tyliose vietose, kad niekas neblaškytų ir netrukdytų mintimis sekti paskui lyriškus, eilėraščius primenančius sakinius”.
Šįryt dvi moterys autobuse siaubingai garsiai diskutavo jų bendros draugės gyvenimą. Visas autobusas girdėjo, kaip viena jų stebėjosi “Ir ji jam ATLEIDO. Aš tai jau NIEKADA to nedaryčiau”. Žodžiu, ne tik viešai ištrimitavo apie savo draugės asmeninį gyvenimą, bet ir gerokai pagadino Rilke knygos skaitymą. Tai po to, kai man reikėjo persėsti į traukinį, tiesiu ėjimu nuėjau į tyliąją traukinio kupė, kur pokalbiai ir telefonai yra uždrausti, tai galėjau atsidėti Rilkes “Testamento” skaitymui be jokių trukdžių.
“Testamentas”- tai R.M.Rilke dienoraštis, laiškų ištraukos, parašyti 1920-ųjų žiemą, kai jam buvo pasiūlyta pagyventi vienoje pilyje Šveicarijoje, kad ten galėtų izoliuoti save nuo pasaulio ir pagaliau pabaigti rašyti prieš aštuonerius metus pradėtas “Duino elegijas”. Ir nors iš pradžių aplinka atrodo ideali, autorius išgyvena didžiulę kūrybinę krizę, susitelkti jam trukdo netoliese esančios lentpjūvės garsai ir ryšys su mylimąja.
Trumputė ir šiek tiek svaiginanti knyga. Lyg galva suktųsi. Lyg būčiau įlindusi i R.M.Rilke galvą ir itraukta į šiek tiek neurotišką, bet nuostabiai estetišką ir lyrišką pasaulį.
R.M.Rilke Paryžiuje
Vienas gražiausių jo eilėraščių “Iš vienos vaikystės” man stipriai asocijuojasi su V.Juknaitės “Stiklo šalimi”, nes abu kūriniai labai vienas kitam artimi savo tema ir savo estetika.
Iš vienos vaikystės
Viduj, gausėjant sutemai, sėdėjo
berniukas, lyg toli kitam žemyne.
Ir kai, tartum sapne, jo motina įėjo,
suvirpo spintoje tylioj stiklinė.
Jinai pajuto – išdavė ją kambarys,
ir pabučiavo savo sūnų: Tai tu čia?..
Tada abudu pažvelgė baugščiai
į pianiną, nes dažnai pavakary
ji jam dainuodavo, nuteikdama keistai.
Jisai sėdėjo visiškai tykus. Tiktai
akis įbedęs sekė, kaip nuo žiedo
apsunkus jos ranka tartum per pūgą sniego
klavišais klaidžiojo baltais. (R.M.Rilke. Vertė H.Nagys)
Šiandien pabaigiau skaityti visai neseniai mano atrastos švedų rašytojos Eva Adolfsson knygą “Mažutė istorija”. Doktorantė rašo savo disertaciją, vyksta į konferenciją, susipažįsta su kitu mokslininku ir įsitraukia į mažutį romaną, kuris turėjo baigtis oro uoste, jiems abiems išskrendant skirtingomis kryptimis. Tik ta mažutė detalė, apie kurią ji nepagalvoja, yra ta, jog mažų ir nereikšmingų meilės istorijų nebūna.
Eva Adolfsson, kiek žinau, nėra išversta, į lietuvių kalbą, tai per daug čia apie tai nerašysiu. Pasakysiu tik tiek, kad nepaprastai džiaugiausi, kai perskaičiau jos vieną ankstesnių knygų. Tikrai džiūgavau, nes radau rašytoją, kuri literatūros geografijoje yra kažkur tarp Vandos Juknaitės (“Stiklo šalis” man yra vienas gražiausių šiuolaikinės lietuvių prozos kūrinių) ir Agnetos Pleijel (“Žiema Stokholme” – myliu myliu myliu). O praėjusią savaitę buvo pranešta, jog ji po ilgos ligos mirė. Tai iš liūdesio paėmiau “Mažutę istoriją” ir perskaičiau dabar, nors buvau planavusi tą daryti vėliau.
Z.Smith knygos veiksmas vyksta universitete
Skaičiau apie tą mokslininkę ir jos mažutį romaną su kitu mokslininku, ir prisiminiau, jog praėjusiais metais taip sutapo, jog skaičiau net keletą knygų, kurių veikėjai- universiteto dėstytojai (dažniausiai, žinoma, žavūs literatūros profesoriai), nulydimi ilgesingų studenčių žvilgsnių ir dėvintys velvetines kelnes arba švarką (kaip kokia akademinė uniforma) permiega būtent su kokia priklydusia bohemiška studente ir visai nemato tame nei problemos nei savos kaltės.(Pavyzdžiui, J.C.Oates “Beasts”, J.M.Coetzee “Disgrace”).
Žinoma, visai nenorėčiau, jog knygose nebūtų jokių moralinių dilemų, o visi veikėjai- nors ant žaizdos dėk, bet, prisipažįstu, kad būtent akademinės aplinkos aprašymams esu ypač priekabi, nes tai man gerai pažįstama aplinka.
Tai ir erzinuosi, kai rašoma, jog studentai dieną naktį mokosi (tikrai ne maniškiai, nes ką tik baigiau taisyti jų egzaminus, rezultatai prasti), jog universitetuose nuolat vyksta nepaprastai intelektualūs pokalbiai (tik ne manajame fakultete. Per pietus šiandien buvo kalbėta apie pelargonijų persodinimą, princesės Madeleine nutrauktas sužadėtuves ir agurkus ant sumuštinių).
Vien pavadinimas daug ką pasako...
Profesoriai knygose ir filmuose būna labai charizmatiški ir gana išvaizdūs (nepažįstu tokio nė vieno) ir ,kaip jau minėjau, dėvintys velvetinius rūbus (štai čia pagaliau tikra tikra teisybė. Dar reikėtų nepamiršti dėmėto kaklaraiščio).
Įtariu, kad gydytojus erzina jų darbo aprašymas, mokytojai juokiasi iš to, kaip vaizduojamas darbas mokyklose, inžinieriai ironiškai šypsosi, kai apie savo darbo specifiką perskaito romane.
Tad, prašom papasakokit, kokius jūsų darbo aprašymus ir kokiose knygose jūs radot. Ar teisybė knygose parašyta?
Kaip tik šiuo metu lygiai prieš metus skaičiau Orhan Pamuk knygą “Baltoji pilis”, ir man ji visai nepaliko jokio įspūdžio. Tiek kalba, tiek pati istorija man pasirodė visai neypatingos, nors, kaip žinia, O.Pamuk po šios knygos išleidimo New York Times pavadino nauja žvaigžde Rytuose, be to juk ir Nobelio premiją autorius yra gavęs. Žodžiu, “atsižegnojau” nuo O.Pamuk kūrybos, visiems viešai deklaravau, jog skaičiau-nepatiko, ir kad yra geresnių rašytojų.
Taip ir būčiau likusi perskaičiusi vieną jo knygą, jei ne Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nebūtų paskelbusi geriausios verstinės knygos konkurso. Kadangi O.Pamuk knygos “Stambulas. Prisiminimai ir miestas” įtraukimas į pretenduojančių knygų sąrašą, signalizavo, jog knyga turėtų būti nebloga, juolab, kad nereikėjo baimintis blogo vertimo. Ir dar ta pati Nobelio premija, taip sakant, už blogas knygas nedalijama, tad knygyne Klaipėdoje nusipirkau, kad dar kartą suteikčiau Orhan Pamuk šansą.
Ir kaip jūs jau numanote, įsimylėjau. Iš antro žvilgsnio.
Ojojoj kaip svarbu rasti sau tinkamą “įėjimą-knygą” į rašytojo kūrybą. Bet kaip tą tinkamumą nustatyti, neįsivaizduoju. Man pačiai tai buvo pamoka apie mano literatūrinį kategoriškumą, per kurį galiu pražiopsoti tikrai geras skaitymo valandas.
Knygos viršelis. Nuotraukoje pats autorius ir Stambulas
“Stambulas” – knyga apie liūdesį. O.Pamuk su ypatinga nostalgija aprašo savo vaikystę ir paauglystę, gražiai perpindamas ir suliedamas savo gyvenimą su Stambulu. Bet biografija nėra pagrindinė knygos pasakojimo linija, o Pamuk nėra pasakojimo centras.
Knygos šerdis- miestas Stambulas, įspraustas tarp rytietiškų ir europietiškų tradicijų.
Stambulo aprašymas labai nutolęs nuo spalvotų nuotraukų, kuriomis viliojami turistai.
O.Pamuk’o Stambulas yra aptriušęs, griūvantis, nešvarus, juodai baltas (tą įspūdį dar labiau sustiprina daugybė juodai baltų nuotraukų knygoje) ir, svarbiausia, keliantis liūdesį. Autorius kalba ne tik apie jo paties liūdesį, bet ir tą visuotinę kolektyvinę nostalgiją, kuri įtakoja Stambulo gyvenimą.
O.Pamuk gyvenimas neatsiejamas nuo Stambulo (jis ten gimė, augo ir iki šiol gyvena tuose pačiuose Pamukų apartamentuose), ir tas jo suaugimas su miestu man kėlė didžiulę nuostabą ir pagarbą. Kalbu ne vien apie meilę savo miestui, kai net griuvėsiai, įkyrūs pardavėjai, šiukšlės, nejaukūs atokūs rajonai, neerzina, o, atvirkščiai, sukelia daug malonesnius jausmus, nes priklauso mylimam miestui.
Ne, tai daugiau nei meilė. O.Pamuk tai nėra jausmas, ne egzistencijos kulisai, bet pati egzistencija.
Lietuviškasis viršelis (Tyto alba)
O.Pamuk rašo labai intelektualiai, negalima nepastebėti jo apsiskaitymo, išsilavinimo ir labai mielos atviros saviironijos. Kiekvienas knygos skyrius galėtų būti spausdinamas kokio nors laikraščio kultūros priede- skyriai gana savarankiški, juos galima puikiausia skaityti atskirai. (Man tai tiko ypač gerai, kai skaičiau keletą dienų su daug “prisėdimų”‘).
Kartais (maždaug po 300 perskaitytų puslapių) skaitėsi šiek tiek sunkiau, bet nežinau, ar čia knygos kaltė ar mano. Ypač smagiai skaitėsi skyriai apie O.Pamuk šeimą ir vaikystę, o 25 skyrius “Europiečio žvilgsnis” man labai priminė visas kuriamas Lietuvos vizijas, mūsų nuolatinį norą sudaryti kažkokį gerą įvaizdį ir ispūdį užsieniečiams. O Pamuk rašo “Mums visiems daugiau ar mažiau svarbu, ką apie mus, kaip asmenybę arba tautą galvoja užsieniečiai ar nepažįstamieji. Bėda, kad jų nuomonė tampa tokia svarbi, kad pradeda kelti skausmą, sudrumsčia mūsų santykį su tikrove ar net tampa svarbesne už pačią tikrovę“.
Tad kraunamės lagaminus (arba tiesiog atsiverčiam knygą) ir keliaujam į juodai baltą, liūdną Stambulą.
CNN rašo, kad pirmasis JAV prezidentas George Washington, pasirodo, yra negrąžinęs dviejų knygų, kurias prieš 221 metus pasiskolino iš New York miesto bibliotekos. Viena iki šiol negrąžintų knygų yra “Common Debates” dvyliktasis tomas, o antroji vadinasi “Law of Nations”.
Vienoje senoje rūsyje laikytoje knygoje buvo surašyta, kas ir kokias knygas skolinuosi nuo 1789-ųjų liepos iki 1972-ųjų balandžio. Prie anksčiau jau minėtų knygų buvo tiesiog parašytas žodis “Prezidentas”.
Skolininkas
Tuomet už negrąžintą knygą buvo skaičiuojama dviejų pensų skola už vieną dieną, tai dabar buvęs prezidentas bibliotekai yra skolingas 4,577 dolerius.
Skaitau ir bandau įsivaizduoti, kaip George Washington prisimena negrąžinęs knygos, ir kaip jam darosi nepatogu, ir net šiek tiek gėda. Puikiai jį suprantu, juk tiek visokių reikalų žmogus turi, tad sunku prisiminti tas knygų grąžinimo datas.
Įdomu, ar tuometiniai bibliotekininkai siuntė priminimus skolininkams? “Na, tai kuris iš mūsų parašys prezidentui ir primins jam, jog jau laikas grąžinti knygas? Kuris išdrįs?”
Tie, kas skaitė Twilight seriją, žino, jog joje dažnai esama nuoroodų į E.Bronte knygą “Vėtrų kalnas”. Knygos herojė Bella ją dažnai skaito ir apie ją kalba. Būtent dėl šitos priežasties, E.Bronte knygos pardavimai gerokai šoktelėjo aukštyn. Marketingu užsiimantys žmonės netruko sugalvoti, kaip galima dar labiau išpopuliarinti seniai klasika tapusį gotikinį romaną.
HarperCollins leidykla iš naujo išleido “Vėtrų kalną” su specialiais viršeliais
S.Meyer "New Moon" (1) E.Bronte "Vėtrų kalno" JK (2) ir JAV (3) leidimai
Naujieji E.Bronte knygos viršeliai, kaip matote, ne tik vizualiai primena “Twilight” serijos knygas, bet ir labai tiesmukiškai į ją nurodo: ant viršelių parašyta, jog čia mėgstamiausia Bellos ir Edwardo knyga.
Jausmas žiūrint į šitus viršelius dvejopas: iš vienos pusės, knyga “Vėtrų kalnas” yra geras klasikinis kūrinys, kuris jau daug metų “stovi ant savų kojų”.
Kita vertus, jei jaunimas tokių viršelių pagalba atranda klasiką, tai juk nėra blogas dalykas. Guardian rašo, jog šį leidimą per pirmuosius tris mėnesius nusipirko 10.000 žmonių.
Bloomsbury naujas Signature leidimas, skirtas naujai, HP dar neskaičiusiai kartai, knygynuose pasirodys šių metų lapkričio mėnėsį
Internete radau paaiškinimą, kodėl egzistuoja skirtingi viršeliai suaugusiems ir vaikams. Pasirodo, mes, suaugusieji, gėdinamės skaityti apie Harį Poterį viešose vietose, tad Bloomsbury leidžia Hario Poterio knygas suaugusiems su suaugusiškais viršeliais.
Aš pati skaičiau HP knygas su vaikiškais viršeliais, ir man net į galvą neatėjo gėdytis. Paskutiniąją knygą nusipirkau vos tik iškėlusi koją iš lėktuvo Kopenhagos oro uoste ir traukinyje namų link. Buvau labai įsitraukusi į pačią istoriją, tai tikrai nemąsčiau, ką kiti pagalvos.
Bet… Yra knygų, kurių aš per daug nedemonstruoju, kai skaitau jas viešajame transporte arba parke. Pigius ir laaabai blogus meilės romaniūkščius skaitau tik namie.
Dar esu nusipirkusi sau dvi savipagalbos knygas (mea culpa), tai ir jų viršelių per neafišavau.
Rašau ir pati nesuprantu, ko aš čia gėdinuosi, ir koks skirtumas, ką žmonės pagalvos. Juk skaitau tai dėl savęs. Be to, kokio nors premijos laureato knyga tikrai turėtų neutralizuoti neigiamą blogos literatūros poveikį:-)
knyguziurkes.com 
