Oi kaip liūdna… Mirė V.Zaborskaitė
😦
Keturios dienos iki Kalėdų.
Man tik trys, nes Švedija švenčia visą Kūčių dieną nuo pat ryto.
Tai tuo metu, kai turguje pirksit riešutus, kai namuose kvepės menke, kai jūs ruošitės gražiai Kūčių vakarienei, aš jau švęsiu.
Nors as šventimas toks keistas- aš pasninkauju, valgau žuvį, o visi kiti valgo mėsos kukulius, kumpį, dešras ir šonkaulius.
Visiems šventė jau prasidėjusi, o mano vidinis laikrodis sako, jog dar per anksti dovanų atidarymui ir šokoladui.
Kai švedai trečią valandą žiūri Disnėjaus multikus (tuos pačius nuo 1959ųjų- neklauskit manęs kodėl ir nebandykit suprasti, tokia tradicija), aš mintyse grūduosi su sese tėvų namų virtuvėje ir galvoju, ar jai šiemet pavyko pagaminti tuos koldūniukus su grybais. 
O kas jei tiesiog nešvęsti Kalėdų?
O kodėl neignoravus šitų švenčių, ir pavyzdžiui, neišvažiavus tuo Kalėdiniu periodu ten, kur šilta?
Kur nereikia puošti eglutės, kviestis draugų, pirkti dovanų?
J.Grisham knygos “Kalėdų nebus” (“Skipping Christmas” išleista ir lietuvių kalba) herojai Luther ir Nora būtent taip ir sugalvoja pasielgt prieš šias Kalėdas. Juk vienintelė dukra išvyko į Peru, tad be jos ir taip toks Kalėdos būtų netokios.
O Luther dar paskaičiavo, kad praėjusios Kalėdos jam kainavo 6100 dolerių, tai šiemet jis pasiryžęs sutaupyti tiek dolerius, tiek nervus.
Atrodytų, na kas čia tokio?
Bet jų sprendimas pasirodo esąs labai provokuojantis. Ir jiems tenka aiškintis ir draugams, ir policijai, ir skautams su kalėdine eglute, ir bendradarbiams, ir kaimynams, kurie labai jau kiša nosį ne į savo reikalus ir dejuoja dėl nepuoštos eglutės, nepapuošto namo, neišsiųstų atvirukų ir kitų milijono dalykų.
Knyga man pasirodė tokia labai labai amerikietiška, kai kuriuos žmonių keistumus ir neadekvačias reakcijas nurašiau “amerikonams”, bet daug dalykų buvo pažįstami: nereikalingas stresas, gal per didelis pinigų leidimas, skubėjimas ir pan.
Nelabai patiko tai, kad visi tie į Luther gyvenimą besikišantys žmonės knygoje tarsi turi aukštesnę moralę, o Luther per daug vaizduojamas kaip Grinčas, gadinantis Kalėdų stebuklą
Bet!
Knyga man pasirodė linksma, situacijos juokingos (bet gana nuspėjamos), tekstas labai nesudėtingas, tai knyga, sakyčiau, labai tinka skaityti per artėjančias šventes.
Ypač jei norisi kažko lengvesnio ir susijusio su šventėmis.
J.Grisham rašymo stilius- lyg rašytų filmo scenarijų, (filmas “Christmas with Kranks” gavo žiaurias recenzijas) labai lengva įsivaizduoti tas komiškas-nekomiškas situacijas.
Linksma Kalėdinė komedija juodu ant balto
K.Ž.G
Aš šiemet Kalėdoms užsiprašiau šitų knygų
A.Baricco “Emausas”
Eugenides “Jaunosios savižudės” 
S.Rushdie “Florencijos kerėtoja”
Didžiųjų žmonių meilės laiškai
R.Bolano “2666”
S.Combuchen “Spill” (August premija 2010)
D.Nicholls “One Day”
M.V.Llosa “Aunt Julia and the Scriptwriter”
O kokių knygų tu norėtum gauti Kalėdoms?
K.Ž.G.
A.Baricco “Emausas”
Eugenides “Jaunosios savizudes”
S.Rushdie “Florencijos keretoja”
Didziuju zmoniu meiles laiskai
R.Bolano “2666”
S.Combucjen “Spill” (August premija 2010)
D.Nicholls “One Day
M.V.Llosa Aunt Julia and the Scriptwriter”
Atrodo, jog visai neseniai prasidėjo filmo “Vanduo drambliams” (pagal S.Gruen knygą) statymas, o dabar jau galima pamatyti šio filmo anonsą.
Mes apie knygą esan rašiusios čia
Kaip jums filmo anonsas? Gražus, ar ne?
K.Ž.G
NY Times paskelbė 2010ųjų geriausiųjų grožinės literatūros knygų penketuką . NYT literatūrinė skiltis man yra vienas didžiausių autoritetų, tai aš pati nusirašau knygas iš penketuko ir tiesiai į Amazone… Juk NYT taip liepė. Tik dėl to J.Franzen šiek tiek burbu. Gal vis dėlto reikia mesti principus šalin ir skaityti, jei jo knygos tokios geros…
2.A.Beattie “The New Yorker Stories”
3. E. Donoghue “Room”
4. W.Trevor “Selected Stories”
5. J.Egan “A Visit From The Goon Squad”
K.Ž.G
Kai viename knygų blogų skaičiau įrašą apie gotikinius romanus, instinktyviai pagalvojau: “Na aš tokių tai tikrai neskaitau”, bet gerokai pagalvojusi, turi prisipažinti, jog skaitau ir kad man tokios knygos net labai patinka.
O šitame video 05 min 5 sek galit pamatyti man pačią baisiausią sceną iš Džeinės Eir
K.Ž.G
Out of print parduoda marškinėlius su senais knygų viršeliais. Be to, kai kas nors nuperka vienus marškinėlius, “Out of Print” skiria vieną knygą labdarai. Graži idėja.
K.Ž.G
Jau greitai, visai greitai kinuose pasirodys nauja pasakos apie Raudonkepuraitę versija
Mane įtikinti kad pažiūrėčiau, užtenka pasakyti, kad filme vaidina Gary Oldman
K.Ž.G
Man labai patinka pirkti senas knygas internetu iš mažų antikvariatų.
Jos visada būna gražiai supakuotos, dažnai jose būta antikvariato skirtukas ir koks nors mažas laiškutis.
Šiandien gavau elektroninį laišką iš antikvariato, kuriame užsisakiau J.Grisham “Skipping Christmas”. Jame buvo parašyta
Knygą išsiųsiu šiandien- jei sniegas leis.
Inga Lill
K.Ž.G
Įtariu, jog ne man vienai angliškieji A.Christie ir A.Conan Doyle detektyvai asocijuojasi su jaukumu. Paradoksas ar ne? Žmogžudystės bibliotekose, baisūs šunys, kruvini peiliai ir ilgus metus rezgami baisūs planai yra smagūs, jei jie diskuotajami prie degančio židinio, geriant arbatą.
Beje, visai neseniai sužinojau, jog David Suchet, aktoriaus, vaidinančio detektyvą Hercule Poirot, šaknys yra Lietuvoje! Tv programos Who do You Think You Are metu jis net lankėsi Klaipėdoje, jei teisingai prisimenu ir Kretingoje.
O čia- detektyvinės dovanos

Apyrankės pakabukai- su knyga susiję daiktai: Hercule Poirot skėtis, princesės Dragomiroff žiedas, vagono restorano meniu, raktas į pono Ratchett kabiną




K.Ž.G
Kažkurią čia diena susizgribau, kad šiemet neperskaičiau nė vienos Ian McEwan knygos, tai norėjau pataisyti visą tą reikalą ir ėmiausi jo debiuto- The Cement Garden.
Manau, jog
visiems iškart pasidarė aišku jau nuo pirmosios jo knygos, kad čia neeiinis rašytojas.
Knyga yra apie keturių brolių ir sesių makabrišką paslaptį, palaidotą po cementu.
Knyga trumputė, bet labai stipri, o McEwan kaip visada meistriškai žaidžia su kontrastais- juoda paslaptis ir vaikiškas naivumas, mirtis ir svajinga, tarsi per sapnus išgyvenama vasara. Daug kur rašoma, kad knyga primena W.Golding “Musių valdovą”, nes nagrinėja panašią temą- kai vaikai lieka vieni, kai nėra suaugusių, kurie palaikytų egzistuojančių taisyklių struktūrą, kas vyksta tada?
Ne “Feel good”, o “feel bad” knyga, bet rekomenduoju. Yra ir filmas sukurtas, bet jame akcentai sudėlioti kiek kitaip nei knygoje.
O po “Cementinio sodo” perėjau iškart prie “The Forgotten Garden”, autorė K.Morton. Šitoje knygoje, kaip ir “Cementiniame sode” siužetas sukasi aplink šeimos paslaptis. Tik Kate Morton tą paslaptį narplioja per tris kartas, tad knyga apima laiką tarp maždaug 1900 ir 2005ųjų (McEwano sode pasakojimas vyksta vieną vasarą)
Vieną kartą (taip taip, kaip pasakose… Nes pasakos vaidina didelį vaidmenį šitoje knygoje) Australijos uoste randama keturmetė mergaitė, ji laivu atvyko iš Anglijos, bet ji nesako nei savo vardo, nei kur ji gyvena. Vienintelis dalykas, kurį ji papasakoja yra tai, kad Autorė-Pasakų pasakotoja liepė jai slėptis ir nesakyti niekam savo vardo. Po daug metų mergaitės anūkė perims užduotį išsiaiškinti šeimos paslaptis.
Knyga tikrai mane įtraukė, kaip K.Ž.L. rašė, knyga priskiriama juodųjų skylių kategorijai. O kaip kitaip, kai pasakojimas yra apie anglišką dvarą, paslėptą sodą, raudonplaukę pasakų rašytoją, labirintą, baltą lagaminą, pasakų knygą su išplėšytais puslapiais?
K.Morton moka sukurti mistišką ir sugestyvią aplinką, o kai į šitą lygtį dar įtraukiamos baisios pasakos ir Viktorijos periodo Londonas, tai tokiai angliofilei kaip man, gero skaitymo valandos garantuotos.
Bet bet… turiu paminėti ir knygos silpnąją vietą- tą 2005ųjų meilės istoriją. (Žiovauju). Na ta meilės istorija tai tikrai šiaip sau, tokia kone iš meilės romano. Galėjo autorė apsieiti ir be tos istorijos, juo labiau, kad knygos veikėjos moterys iš tos giminės visos tokios stiprios buvo, visos sugebėdavo sunkius dalykus nuveikti, o čia tas padėjėjas-meilės objektas tarsi susilpnina Cassandros portretą.
Jei patinka knygos apie giminės paslaptis ar pasakojimai apie giminės kartas, tai “The Forgotten Garden” turėtų tikrai smagiai susiskaityti.
K.Ž.G
Per adventą ir per šventes man norisi skaityti kalėdiškas knygas. Na tokias šiltas, gražias, ružavai salstelėjusias it cukraus vatos debesis ant pagaliuko. Arba bent tokias istorijas, kur kalbama apie sniegą, šaltį ir pūgas.
O čia sudariau įmanomų knygų kandidačių šitam periodui sąrašą-kratinį. Na tokį, kaip tos magnetafonų juostos-kokteiliai- kurias įrašydavom paauglystėje. Be jokios potekstės ar temos. Tiesiog tai, kas patiko.
Kai buvau maža, kartu su sese tiesiog sustingdavom prieš tv, kai rodydavo sceną iš animacinio filmo “Sprangtukas”, kurioje Spragtuko rranka pradeda trūkinėti. Ar normalu, kad man ta scena vis dar kelia šiurpuliukus? Ir negana to, tai dar ir apsiverkiu per ją.



Kokių knygų trūksta šitame sąraše?
K.Ž.G
Šią savaitę pabaigiau S.Oksanen “Baby Jane”, tai dabar esu skaičiusi visas S.Oksanen knygas.
“Valymas”, be jokios abejonės, yra pati stipriausia, intensyviausia ir išbaigčiausia. Antroje vietoje (mano asmeniniame Oksanen Top 3) yra “Stalino karvės” (debiutas), o trečioje – “Baby Jane”.
“Valymas” ir “Stalino karvės” turi daug bendrų sąlyčio taškų – abiejų knygų siužeto linijas smarkiai įtakoja sovietinė Estijos okupacija.
“Stalino karvėse” estė išteka už suomio, ir gūdžiais
sovietų laikais, kai dar nebuvo kalbama apie jokias perestrojkas, persikelia gyventi į Suomiją. Tik, žinoma, tas persikėlimas nėra lengvas.
Pabandyk paprašyti saugumo, kad tave išleistų. Juk taip lengvai niekas niekur neleisdavo, bet kai Katarinai vis dėlto pavyksta išvykti iš Estijos, kai ji Suomijoje susilaukia dukros Annos, ji išmokina dukrą neigti savo estiškąją kilmę, nes nenori, kad jos būtų laikomos rusėmis.
Tad dukrai uždraudžia turėti plaukuose didžiulius kaspinus, neleidžia dėvėti kailinių apykaklių arba lakuotis nagų ryškiai raudonu laku.
Anna priversta neigti savo kilmę, nuolat bando nuo jos atsiriboti. Tai vienas didžiųjų konfliktų jos gyvenime. Antrasis Annos konfliktas – su jos kūnu ir valgymo sutrikimais, kurie knygoje aprašyti taip, jog nekyla abejonių dėl S.Oksanen karčios patirties šitoje srityje. Annos mama Katarina iš Suomijos veža užsienines prekes – kedus, šampūną, kojakelnes, treningus, o jos dukra Anna keltu nuolat keliauja su ja, nes ji taip pat padeda – kad galėtų pro sieną pravežti kuo daugiau, Anna yra priversta dėvėti tuos vėliau giminėms atiduodamus arba parduodamus treningus, vilktis net keletą megztinių, devėti ne savus, o importuojamus rūbus.
Tiem, kurie augo prie sovietų turėtų atsirasti šimtai prisiminimų iš tų laikų – trijų skonių paukščių pienas, aliumininiai šaukšteliai, oranžiniai puodeliai su dideliais baltais taškais, ledai metaliniuose indeliuose ir pan.
Kaip ir “Valyme” “Stalino karvėse” parodoma, kaip politinė santvarka deformuoja individų gyvenimus, kaip ta santvarka įsiveržia į mūsų namus, kaip ji naglai įsitaiso prie stalo, kaip keičia ir darko žmones. Beje, “Stalino karvėmis” estai Sibire vadindavo ožius, tad pavadinimas turi keletą plotmių: istorinę, susijusią su tremimais, miško broliais ir pan, bet ir su tuo dabartiniu kūno idealu – kaulėtais moterų kūnais – dėl kurio ir kenčia Anna.
Istorinės tematikos, tokios svarbios kitose dviejose S.Oksanen knygose, nėra “Baby Jane” knygoje, kurioje S.Oksanen nagrinėja homoseksualių žmonių meilę, bet kartu kalba ir apie depresiją ir panikos sutrikimus (anot mokslinių studijų, homoseksualai turi 50% didesnė tikimybę susirgti depresija nei heteroseksualai).
Knygoje ji pasakoja lesbietės Piki istoriją. Kodėl Piki beveik niekada neišeina iš savo buto? Kodėl Piki pati negali nueiti į parduotuvę arba išnešti šiukšlių? Kodėl Piki nedirba? Ir kodėl Piki prasimano pinigų pardavinėdama panešiotas kelnaites ir
kojakelnes?
Man pasirodė, jog visoms knygoms būdinga tamsa, jose nėra didelių gražių vilčių, šviesų tunelio galuose, ar laimingų pabaigų (na nebent “Valyme” yra mažutė mažutė geresnio gyvenimo galimybė).
Gal todėl, kad S.Oksanen imasi tamsių ir sunkių temų. Dar ir todėl, kad ji kasa giliai, nepasitenkina tiesiog parodyti pirštu į problemą, bet detaliai, metodiškai ją išnagrinėja. O jos visos pagrindinės herojės yra dugne (ar tai būtų baisus poelgis, psichologinė liga, savęs neigimas, prostitucija), kur nėra daug šviesos, kur nesimato pragiedrulių. S.Oksanen rašo apie tas moteris, kurios neturi stipraus balso visuomenėje, apie tas moteris, kurios neturi didelės jėgos, apie tas, kurios gyvena tamsoje.
Bet žinot, aš nesiilgiu jokių šviesos užuominų jos knygose. Nes tai supaprastintų viską, nes tai leistų man kaip skaitytojai atsidusti: “Viskas bus gerai”. Nes, iš tikrųjų, viskas nėra gerai, ir yra milijonai dalykų, kuriuos turime keisti. Yra milijonai moterų tokių kaip Aliide, Anna, Katarina, Piki.
Ir S.Oksanen visoms joms davė stiprų balsą.
K.Ž.G
Jei visada svajojai apie tai, kaip ponas Darcy taria tavo vardą, tai šitokia dovana būtų jaip tik tau. Internetu gali pakeisti šešių pagrindinių “Puikybės ir prietarų” veikėjų vardus, o po kiek laiko tau atsiunčiama knyga su tavo pasirinktais vardais.
Jau Įsivaizduoju, kiap tai skambėtų:
“- Tu juokauji, Giedre. To negali būti! Susižadėjusi su ponu Darsiu!”
arba “Toks buvau aš nuo aštuonerių iki dviejų dešimčių ir aštuonerių aš toks tebebūčiau, jei ne jūs, brangiausioji, mieliasioji Giedre!”

Jei jau yra koks būdas įklijuoti savo veidą į Jane Austen filmus, prašau man pranešti.
K.Ž.G