Author: knyguziurkeG

Oranžinė tigro žmona

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Prieš išrenkant šių metų Orange Prize premijos laimėtoją iš trumpojo sąrašo, atrodė, jog  Tea Obreht, nepasiseks. Lažybininkai jai  žadėjo žemiausią laimėjimo šansą 6/1, ir dauguma manė, jog laimės E.Donoghue “Room” 2/1.

Amazonėje E.Donoghue knygos pradavimas pakilo 69 procentais, o T.Obreht “Tiger’s Wife” vos 8%.

Bet laimėjo T.Obreht “Tiger’s Wife”. Ir nors iš trumpojo sąrašo esu skaičiusi tik “Tiger’s Wife” ir E.Donoghue “Room”, manau, jog T.Obreht knyga laimėjo tikrai pelnytai.

Apie E.Donoghue “Room” jau esu rašiusi čia. Šios knygos stiprybė neabejotinai yra autorės sugebėjimas perteikti vaikišką pasaulį, nuostabiai gražasus ryšio tarp mamos ir penkiamečio sūnaus aprašymas ir sugebėjimas sukurti mažą klaustrofobinį pasaulį.

Bet T.Obreht “Tiger’s Wife” man asmeniškai pasirodė literatūriškai stipresnė. Gal todėl, jog turėjo daug dalykų, kuriuos aš myliu literatūros kūriniuose: išblukusią ribą tarp realaus pasaulio ir pasakos, tarp proto ir fantazijos, tarp faktų ir alegorijų.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po  karo buvusioje Jugoslavijoje jauna gydytoja Natalija važiuodama į vaikų globos namus skiepyti vaikų sužino, kad jos senelis, labai gerbiamas gydytojas ir profesorius mirė kažkokiame glūdžiame kaime.  Ką jis ten veikė? Kodėl jis ten važiavo?

Knygoje atskleidžiamas labai gražus ryšys tarp senelio ir anūkės, Natalijos pasakojimas nuolat sukasi apie jos senelį. Ji pasakoja, kaip senelis ją vesdavosi į zoologijos sodą žiūrėti tigrų, kaip jis jai pasakojo apie nemirtingą žmogų, apie tamsaus kaimo prietarus, apie kurčnebylią tigro žmoną, apie tai, kaip su nemirtingu mirties sūnėnu valgė geriausią vakarienę gyvenime, apie legendinį meškų medžiotoją, apie per vestuves apgautą Luką.

Natalijai, nors ir augusi su tais pasakojimais, sunku jais tikėti, ji labiau logiškos prigimties, gal todėl, jog karas vyko jos paauglystės metais, kai Belgradas buvo be perstojo bombarduojamas, kai berniukas, kurį ji buvo įsimylėjusi kažkur dingo, kai vyresniųjų klasių moksleiviai turėdami pamokas viršutiniuose mokyklos aukštuose šaltai konstatuodavo, kad į slėptuvę, ko gero, nespės, bet bent jau mirs anksčiau nei patys mažiausieji vaikai.

Antra vertus, be tų alegorijų, pasakų, kaimietiškų  prietarų, fantazijų neįmanoma paaiškinti karo. Tie pasakojimai tai ne tik bėgimas nuo realybės, bet kartu ir instrumentas tai realybei suvokti. Nes paaiškinti ir suprasti karo baisumo vien protu, vien logika yra neįmanoma.

T.Obreht nekuria chronologinio, tolygaus pasakojimo, o leidža jam šakotis, leidžia nedidelėms istorijoms išsiraizgyti ir  taip sukonstruoja sodrią, balkaniškos nuotaikos pilną fabulą.  Bet knygos nuotaika nėra balaganiška, džiugi, o atvirkščiai- lyriška ir nostalgiška.

Citata iš knygos “Everything necessary to understand my grandfather lies between two stories: the story of the tiger’s wife, and the story of the deathless man. These stories run like secret rivers through all the other stories of his life – of my grandfather’s days in the army; his great love for my grandmother; the years he spent as a surgeon and a tyrant of the University. One, which I learned after his death, is the story of how my grandfather became a man; the other, which he told to me, is of how he became a child again.”

NYTimes apžvalgininkė recenzuodama knygą rašė taip “For Obreht, the mind’s witness is more than equal to the eye’s. And her narrator, in retelling the experiences of her grandfather’s generation, enfolds them into her own. As his vision joins hers, old and new memories collide in a vibrant collage that has no date, no dateline. ”

ir  dar “Ms. Obreht has not only made a precocious debut, but she has also written a richly textured and searing novel. “. Po šitais žodžiais pasirašau ir aš.

K.Ž.G

Apie anglų kalbą, šunis ir normas

~ knyguziurkeG ~ Leave a comment

Esu sau pasižadėjusi, jog šiemet daugiau knygų skaitysiu anglų kalba. Kolkas laikausi sau duoto žodžio, nors į per daug sudėtingas ir plytų storumo knygas nelabai dar “brendu”.

Įtariu, jog mano  nenoras skaityti grožinę literatūrą anglų kalba atsirado todėl, kad aš darbe skaitau kalnus popierių būtent angliškai. Bet pažado sau laikausi.

Ir vakar kaip tik baigiau skaityti M.Haddon knygą The Curious Incident of the Dog in the Night-Time (“Tas keistas nutikimas šuniui naktį”  Tyto Alba 2004). Apie knygą jau rašė mano kolegė K.Ž.L. ir net įtraukė ją į savo knygų šimtuką.

Mano akimis žiūrint, knygos turinys ir kalba sukuria labai gerą sąskambį. Kampuota, nuo metaforų atlaisvinta kalba padeda labai įsijausti į Aspergerio sindromą turinčio Christopher mintis.

Knygos herojui Christopher yra 15 metų. Jei knyga būtų rašytą apie tokio amžiaus “normalų” paauglį, tai, žinoma, būtų ten ir apie paauglišką meilę, apie draugus, apie bendraamžių spaudimą ir t.t. Bet šių dalykų šioj knygoj nėra, nes jų nėra ir Christopher pasaulyje. Jo aistra yra matematika ir fizika, jo paguoda- mintėmis sudalintas dienos tvarkaraštis, skaičiai, nesikeičiantys dalykai, jo žiurkė.

Nechronologinė knygos fabula, teksto ir daugybės schemų, piešinių, brėžinių, formulių sintezė sukuria postmodernistinį kūrinį (savo forma primenantį J.S.Foer “Extremely Lound and Incredibly Close”), kurio vienas iš nagrinėjamų problemų yra tai, kad mes per siaurai nubrėžiame normalumo rėmus, į kuriuos po to netelpa daugybė žmonių. Iš anksto nustatome, ką reiškia “pilnavertis gyvenimas”, ir gailimės tų, kurių gyvenimams tie rėmai netinka ir tų, kurie nepataiko “į normą”.

Žurnalistė ir Pulitzer premijos laureatė Ellen Goodman yra pasakiusi:

“Normalu-  tai apsirengti rūbais, pirktais eiti į darbą, ir mašina, už kurią vis dar moki, važiuoti į darbą, kad galėtum sumokėti už drabužius, už mašiną ir už namą, kurį palieki tuščią visai dienai tam, kad įstengtum jame gyventi.”

K.Ž.G


 

 

Tėtė kala, mama mala arba matomi ir nematomi tėčiai

~ knyguziurkeG ~ 11 Comments

Kai savo sūnui perku vaikiškas knygas, stengiuosi tai daryti sąmoningai.

Pavyzdžiui sistemingai vengiu Disnėjaus pasakų knygų. Nes noriu kuo mažiau  prisidėti prie to visagalio Disney merchandising. Ir po to, kai youtube.com pažiūrėjau dokumentinį filmą Mickey Mouse Monopoly apie tai, kaip Disnėjaus filmuose stereotipiškai vaizduojami vyrai, moterys, tautinės mažumos, tai pajutau labai stiprią antipatiją.

Juo labiau, kad Disney kompanija pasakas labai mėgsta keisti, perdirbinėti, sucukrinti jas ir prisaldinti, o po to viską labai gražiai įvynioti į magišką apvalkalą ir pateikti vaikams.

Gali būti taip, kad būtent tų tokių Disnėjaus filmų perdozavo A.Vėberis, kuris šiandienos Lietuvos Ryto priede “Stilius” pasakojo apie jo paties supratimą apie moteris ir apie vyro rolę:

“Dabar buities darbai nebedalijami į vyriškus ir moteriškus, vyrai net eina tėvystės atostogų. Kaip pora turi bendrauti? Svarbiausia – suprasti vienam kitą ir sutarti. Jei vyrui smagu sukiotis prie puodų ir vesti vaikus į darželį – sveikintina. Aš taip pat kartais stoviu prie puodų. Rūpintis vaikais – pareiga. Tačiau neįsivaizduoju savęs, darančio tai kiekvieną dieną. Kai iš vyro daroma auklė ir namų šeimininkė, sakau „ne”.Juk mūsų, vyrų, genuose užkoduota eiti į medžioklę, parnešti grobį ir išmaitinti šeimą. Niekur nuo to nepabėgsime.”

Galėčiau apie tokį požiūrį rašyti kelias valandas iš eilės, bet šįkart noriu susikoncentruoti ties tuo atgyvenusiu supratimu, ką reiškia būti tėvu. Keista, kad jei vyras mielai užsiima savo vaikais ir “sukiojasi prie puodų” (labai jau menkinančiai skamba šitas išsireiškimas mano ausyse), tai čia, matote, yra “sveikintina”.

Tai gal dar atsistojus ir paploti reikia vyrui, kuris prisiima tą pačią atsakomybę už savo vaikus kaip ir vaikų mama? Gal dar ranką paspausti reikia už tai? Per petį paplekšnoti?

Nejaugi mes iš vyrų tiek mažai tikimės, kad bet koks naturalus rūpinimasis savo vaikais, kaip kad nuvedimas į darželį ar vakarienės pagaminimas yra kažkas ypatingo, šventiško, sveikintino?

Tėti, ar čia tu iš medžioklės grįžai? Nesimato tavęs kažkodėl vaikų literatūroje

Dar man labai užkliūvo A.Vėberio požiūris, kad vyras prižiūrintis savo vaikus, būnantis su jais ir prisiimantis už juos ne tik materialinę atsakomybę (turiu omeny tą “medžioklę”), bet ir emocinę, ugdomąją, buitinę atsakomybę yra “auklė” ir “namų šeimininkė”. Kaip tėvas gali būti auklė savo vaikams?

Būtent dėl to, kad visuomenėje vis dar gajus toks požiūris į tai, kas vyriška, būtent todėl, kad 2011aisiais vyras vis dar bijo prarasti savo vyriškumą augindamas savo

vaikus, tai tiek aš tiek mano vyras stengiamės, kad vaiko bibliotekoj namuose būtų gerų pavyzdžių.

Moksliniame straipsnyje, narginėjančiame lytinius stereotipus vaikiškoje literatūroje teigiama, jog tėčiai vaikiškoje literatūroje yra daug retesni nei mamos. Kad tėčiai vaikų literatūros pasaulyje dažnai yra nematomi.

Nenoriu, kad mano vaiko knygose tėvai vien skaitytų laikraščius ir šmėžuotų ant slenksčio tai pakeliui į darbą, tai grįždami iš jo. Noriu, kad jo knygose būtų tėčiai, kurie tvarko namus, kepa blynus, labai stipriai pina kasas dukroms, aiškina vaikui fizikos formulę, gražiai kalba ir elgiasi su vaiko mama ir t.t.

Tai šiandien siūlau pažiūrėti keletą tokių gerų pavyzdžių vaikiškose knygelėse.

Prieš daug metų knygelėse apie vaiduokliuką Laban tėtis buvo toks stereotipinis- su laikraščiu rankose. Bet dabar Vaiduoklis Tėtis naujai leidžiamose knygelėse ir filmukuose vaizduojamas kitaip.

Čia Vaiduoklis tėtis tvarko namus prieš savo 384ąjį gimtadienį. Juk reikia apsikuopti prieš svečiams ateinant, išsiurbliuoti…

            ….. išplauti grindis.

O čia – Alfons Åberg ir jo tėtis (Alfonso mama knygose neminima), tėtis vienas augina Alfonsą. (Knygų apie Alfonsą autorė- Gunilla Bergström).

Tėtis Alfonsui ir knygą skaito, ir dantis padeda išsivalyti…

… ir puoduką atneša

… ir pavargęs virtuvėje ant grindų užmiega

O visai neseniai nupirkom knygą Katerina Janouch knygą “Ingrid ir tėtis”, kurioje pasakojama apie tai, ką Ingrid veikia su tėčiu visą dieną.

Tėtis yra ne vien Ingrid žaidimų draugas, kai jie kartu šoka arba žaidžia traukinį,

bet ir užsiima normaliais buitiniais dalykais.

Pavyzdžiui, kartu su Ingrid prieš eidamas į parduotuvę pirkti ne vinių, ne statybinių medžiagų, ne naujo plazminio televizoriaus, bet maisto.

O po to “sukiojasi prie puodų” ir šeimai pagamina vakarienę.

Ir nebijo parodyti Ingrid, kad ją labai myli

 K.Ž.G

Meditacija apie gyvenimą

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Bandau rašyti apie šitą knygą atsargiai. Kad nenubaidyčiau tų potencialių jos skaitytojų.

M.Robinson knyga “Gilead” – tai ilgas pastoriaus, gyvenančio Gilead, laiškas sūnui.

Kadangi pastoriaus John Ames širdis labai silpna, jis žino, kad ne daug laiko jam liko, tai jis nori kažką palikti savo sūnui ir savo laiške pasakoja apie savo šeimos istoriją, apie savo kaip pastoriaus gyvenimą, apie tai, kaip jis pamilo savo žmoną, apie religiją ir teologiją.

Patys matot, jog toks aprašymas tarsi nutiesia platų kelią sentimentaliam, pritemptam ir ašaringam pasakojimui, bet šioje knygoje  taip nėra.

Gilead vietovė minima Pradžios knygoje (Pr31:21) ir pats žodis reiškia “liudijimo kalnas”, taigi, pastorius John Ames, gyvenantis Gilead, Iowa, savo laišku liudija savo ir kitų žmonių gyvenimus.

Pats pastorius man sudarė labai įdomaus, nesmerkiančio ir (aleliuja ) ne tobulo, o gyvo žmogaus įvaizdį. .

Labai graži knygos plotmė apie ryšį tarp tėvo ir sūnaus. Buvo labai gera skaityt, kaip vyras atvirai aprašo savo jausmus sūnui,kad nenutyli tos meilės, o ją rodo.

Kad ta meilė nėra “tarp eilučių”, paslėpta, užkišta už to idiotiško įsivaizdavimo, kad vyrai neturi rodyti savo jausmų, kad jie neturi verkti, kad jų meilė pasireiškia vien ekonominiu šeimos aprūpinimu ir saugumo sukūrimu.

Mūsų visuomenėje dažnai teigiama, kad ryšys tarp vaiko ir mamos atsiranda iškart, kad jis yra labai paremtas biologija, tad tėvai ilgai buvo (ir ,deja, vis dar yra) nustūmiami į antrą planą, tarsi antraeilės figūros vaikų gyvenime.

Dėl to man būna labai smagu skaityti knygas, kuriose abu tėvai yra vienodai svarbūs, kur abu turi stiprų savą ryšį su vaikais, kur abu prisiima atsakomybę ne tik už praktinę vaiko auginimo pusę, bet ir už vaiko mokymą, už paprastą buvimą kartu. ( Ir labai esu dėkinga savo tėvams, kurie moka būti vienodai svarbūs ir kurie moka parodyti, kokios svarbios sesė ir aš jiems esam.)

“When things are taking their ordinary course, it is hard to remember what matters. There are so many things you would never think to tell anyone. And I believe they may be the things that mean most to you, and that even your own child would have to know in order to know you well at all.” (Citata iš knygos)

Knygos autorė

Už “Gilead” knygos autorė Marilynne Robinson 2005aisiais gavo Pulitzer premiją, 2009aisiais už kitą savo knygą “Home” ji gavo Orange prize, tad skaitytojui kokybė garantuojama.

Pati fabula nėra perkrauta, čia nėra daugybės įvykių, veiksmo. Atvirkščiai. Knyga skaitosi nesunkiai, bet neleidžiasi būti “suryjama”, o reikalauja lėtesnio, įsigilinančio skaitymo, kats nuo karto net grįžimo prie ankstesnios pastraipos.

Mano skaitymo procesas buvo net kažkoks sakralinis, kone meditatyvinis. Pastoriaus John Ames pasakojimo tempas ir stilius puikiai priderinti prie knygos idėjinio turinio.

Kaip jau minėjau, veiksmas nėra knygos stumiamoji jėga. Kai kalbama apie tokius dalykus kaip meilė, tikėjimas, mirtis, buvimas, vaikas šokinėjantis per įjungto pukštuvo srovę ant pievos prie namų, atleidimas, šimtai ranka rašytų sekmadieninių pamokslų, gailestingumas ir malonė, nėra kur skubėti. Nėra kaip apie tuos svarbius dalykus kalbėti paskubomis, priebėgomis, atsainiai ir atsiribojančiai.

Rekomenduoju. Nes knyga svaiginamai graži ir rami. Nes apie svarbius bendražmogiškus dalykus.

“In every important way we are such secrets from one another, and I do believe that there is a separate language in each of us, also a separate aesthetics and a separate jurisprudence. Every single one of us is a little civilization built on the ruins of any number of preceding civilizations, but with our own variant notions of what is beautiful and what is acceptable – which, I hasten to add, we generally do not satisfy and by which we struggle to live.”

“…you never do know the actual nature even of your own experience. Or perhaps it has no fixed and certain nature.”

K.Ž.G

Sekmadieninis filmas

~ knyguziurkeG ~ 6 Comments

Šiandien per tv rodo “You Got Mail”, kuriame vaidina Meg Ryan ir Tom Hanks.

Kaip man gaila tos mažos knygų parduotuvėlės, kurią filme uždaro…

Bet tuo pačiu tai man norėtusi ir į tą didžiulį kelių aukštų FOX knygyną.

 

 

O dabar sąžiningai prisipažinkite, kas iš jūsų svajoja atidaryti tokią mažą knygynėlį?  Aš tai jau ir vietą esu išrinkusi. Tiksliau dvi. Viena visai šalia parko, kita- vienoje pagrindinių gatvių, bet nuoma ten tai ohohoho. Tektų ir man užsidaryti.

K.Ž.G

Ką tu veikei 1993-aisiais?

~ knyguziurkeG ~ 5 Comments

Ar atsimenat 1993iuosius?

Per televizorių visi kartu žiūrėjom “Turtuoliai irgi verkia”, laikraščiai vis rašė apie mafiją, naujieji verslininkai vaikščiojo pasipuošę raudonais švarkais, pradėjom plonintis su “Herbalaifo” pagalba ir pradėjome “euroremontuoti” savo tarybinius standartinius butus.

Būtent tą absurdišką ir satyrinį pasaulį aprašo Gary Shteyngart knygoje “Russian Debutant’s Handbook”. Knygos herojus/neherojus-Vladimir Grishkin- emigravo kartu su tėvais į Ameriką iš Sovietų Sąjungos, baigė mokyklą ir dirba imigracijos tarnyboje. Bet po tam tikro įvykio su vietinu mafijozu jam nieko kito nelieka kaip bėgti atgal į Europą, į Republika Stolovaya sostinę miestą Pravą (šiek tiek pakeista ir fikcinė Praha).

Tuometinė Prava (vadinama devyniasdešimtųjų Paryžiumi) pritraukė ne tik amerikiečių bohemišką ir pseudobohemišką jaunimėlį, bet ir, žinoma, rusišką mafiją, kuri pasiūlo Vladimirui Grishkinui prieglobstį už jo idėjas ir planus, kaip užsidirbti pinigų.

Knyga yra tikra satyra, tad tiek intelektualai, tiek mafija, tiek respublikos Stolovaya gyventojai (skinheadai, vietinės agresyvios bobutės megztos beretės) pavaizduoti su humoru, kone karikatūriškai.  Mafijos bosas nenori niekam pasakyti, kad jo naujasis biznis yra legalus, nusivylę pensininkai saugo seno paminklo Stalinui nuolaužas,  mafijozai važinėja milžiniškomis naujomis mašinomis ir vilki treningais, pseudointelektualai amerikiečiai leidžiasi lengvai išdurninami ir t.t.

Knygos autorius Gary Shteyngart. Gimęs Leningrade ir dar vaikystėje su savo šeima emigravęs į JAV. Ši knyga yra jo debiutinė

Ir nors herojui Grishkinui labai sekasi, jis kažkada turės atsiskaityti už savo darbus.

Tie, kurie yra augę sovietmečiu ir žino, kad būtent krokodilad Gena dainuoja “”Пусть бегут неуклюже пешеходы по лужам”, tie, kurie yra ragavę “Karvutės” saldainių ir tie, kurie supranta rusiškai turėtų knygoje užgriebti viena plotme daugiau nei tie, kurie tų sovietinių džiaugsmų nėra patyrę.

Dabar, kai nuo sovietinės vaikystės ir postsovietiniais paauglystės gūdžiais laikais praėjo geras laiko tarpas galim prisiminę anuos laikus nusijuokti.

Galima, žinoma, sakyti, jog išgyvenome tragediją. O galima, kaip kad knygos autorius vaizduoja, teigti, jog gyvenome absurdiškoje komedijoje.

K.Ž.G

Universiteto biblioteka

~ knyguziurkeG ~ 10 Comments

Šiandien sugalvojau patrodyti, kaip atrodo universiteto, kuriame dirbu, biblioteka.

Fasadas

Visai šalia vieno įėjimo į biblioteką- žinomos dailininkės Linn Fernstrom kūrinys “Vargstyrning”

Vaizdas per langą

Aš tai didelių sentimentų savo mokslinėms bibliotekoms neturiu. Klaipėdos universitete, kai aš mokiausi, apie jokį bibliotekinį grožį ir gerumą nebuvo įmanoma kalbėti 🙂

O kaip jūsiškės mokslinės bibliotekos?

K.Ž.G

Siuntinys su dar neskaitytais rašytojais ir dviem feministėm

~ knyguziurkeG ~ 9 Comments

Vakar pagaliau paštu parkeliavo internetu užsakytos knygos

  • Gary Shteyngart “The Russian Cebutante’s Book”
  • Gary Shteyngart “Absurdistan”

Jo knygas užsisakiau, nes labai smalsu pasidarė po to, kai švediškas knygų žurnalas “Vi läser” priskyrė jį prie dešimties naujųjų amerikiečių rašytojų, kurių kūrybą turėtume sekti.

Dar įdomu ir todėl, kad G.Steyngart  (Igor Steyngart) yra gimęs Sovietų Sajungoje, tuometiniame Leningrade. Man labai patinka, kad jis vadinamas amerikiečiu rašytoju. Ten daug dosniau su ta amerikietiškaja priklausomybę dalina nei, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Švedijoj.

  • L.Shriver “We Need to Talk About Kevin” užsisakiau todėl, kad ta knyga 2005aisiasi laimėjo  Orange Prize.
  • Dėl tos pačios priežasties (Orange Prize laimėtoja 2010aisiais) nusipirkau Barbara Kingsolver knygą “The Lacuna”
  •  Marilynne Robinson knyga “Gilead” 2005aisias laimėjo Pulitzerio premiją
  • R. Edgren Aldén & T. Ernsjöö Rappe “Skriet från kärnfamiljen” (“Branduolinės šeimos šauksmas”).

Šitą paskutiniąją jau spėjau beveik perskaityti. Joje gana lengvai diskutuojama lygybės šeimoje tema. Kalbama apie tai, kodėl mamos dažniau jaučia kaltę prieš vaikus nei tėčiai. Kalbama ir apie tai, kaip tradicinės moteriškos rolės laikymasisi į šalį nustumia tėčius.

Autorės taip pat diskutuoja apie tai, kaip iš 50ųjų grįžę namų šeimininkių idealai vėl apsuka mums galvas ir kelia vėl žiauriai didelius ir neįmanomus reikalavimus moterims šeimose. Kalba eina apie gražiuose žurnaluose gimstantį norą kepti savo duoną, daryti savo (žinoma, kad tik ekologišką) uogienę, norą iškelti vaikui patį pačiausią įspūdingiausią gimtadienį su minimum penkiais žaidimais, kelių rūšių sausainiukais, namuose keptu tortu. Ir apie tai, kaip dar neprasidėjus vakarienei su savo draugais moterys jau būna nusivarusios po kojų.

Kalba autorės ir apie tai, jog į tą supertradicinę mamos šeimoje rolę tarsi automatiškai įeina pasiaukojimas ir kaltės (jog per mažai darai, per blogai tvarkaisi, per mažai būni su vaikais) jausmas. Ir kad daugelis moterų tuos jausmus priima kaip vieną svarbiausių motinystės atributų, tokių būdu paversdamos save kone madonomis, atsisakančios laiko sau, savo laiko savišvietai, savo laisvalaikio.

Autorės dažnai remiasi švediška statistika, ir vienas tokių statistinių tyrimų parodė kad moterys ir vyrai pasiruošimą Kalėdoms supranta visai kitaip. Vyrų buvo klausiama, kokios jų pareigos ruošiantis Kalėdoms. Tai didžioji dauguma atsakė, jog jų reikalas yra pasirūpinti eglute. Taškas. 🙂

Didelė dalis moterų nurodė, jog į pasiruošimą Kalėdoms įeina ne tik namų tvarkymas, maisto gaminimas, dovanų pirkimas vaikams, savo artimiesiems, bet ir VYRO artimiesiems.

Skaičiau tą “Branduolinės šeimos šauksmą” ir kartais pritariamai lingavau galva, kartais purčiau galvą, nes visai nepažinau aprašomos situacijos. Bet 100 procentu sutinku su autorių viena pagrindinių minčių, kad niekada nepasieksime lygybės visuomenėje, jei neturėsime lygybės šeimoje.

Ir jei mes nesugebame lygiai pasidalinti atsakomybe už namus ir vaikus su žmogumi, kurį mylime… ką tai sako apie mus?

K.Ž.G

Įterpimas

~ knyguziurkeG ~ 1 Comment

Prieš porą dienų pabaigiau skaityti  norvegų rašytojo H.H.Langeland knygą “Francis Meyers lidenskap” apie literatūros profesorių, kuris (ojojoj koks siurprizas) įsimyli savo studentę.

Dėl to profesoriaus tai ten pusė fakulteto ėjo iš proto, nors niekaip nesupratau, kuo jis ten toks patrauklus ir įdomus buvo.

Bet porą kartų tas profesorius gerokai supavydėjo, kai ta jo studentė keliuose knygos skyriuose pasirodė kartu su… H.H.Langeland t.y. pačiu autoriumi.

Autorius tiesiog ėme ir įkėlė save į knygą ir taip sukėlė savo paties sukurto herojaus pavydą.

Nežinau lietuviškojo termino, bet angliškai tokie rašytojiški pokštai vadinami self insertion, ir H.H. Langeland toli gražu ne pirmas taip pasielgęs.

Tokį pat dalyką savo knygose yra padarę A.Burgess (“A Clockwork Orange”), I.Asimov (“Murder at A.B.A.”), K.Vonnegut (“Skerdykla nr5”), P.Auster (“New York Trilogy”) ir kt.

Beje, niekaip nesprantu, kodėl universitete, kuriame jau tiek metų dirbu nėra tokių fantastiškų prfesorių, dėl kurių “lydytųsi” tiek studentės, tiek kitos profesorės ar dėstytojos. Bent jau manajame fakultete tai tokių nėra. Šiaip tai darbe egzistuoja daugybė klišių.

Velvetiniai švarkai? Yra.

Švarkai su odiniais lopais alkūnių vietoje? Yra.

Žiauriai nubodūs fakulteto susirinkimai? Yra.

Tam tikri studentų tipai? Taip. Kiekvienais metais.

Gražuoliai, nuostabiai įdomūs, komunikabilūs profesoriai, dėl kurių tiek kolegės tiek studentės eina iš proto? Nea.

K.Ž.G.