Author: kzL

Barbara nemirs

~ kzL ~ Leave a comment

Kokį puikų apgaulingą pavadinimą skaitytojui suruošė Alina Bronski! Puikaus viršelio (daug daug dagu kartų geresnio nei vokiško ar angliško leidimo) autorius Zigmas Butautis dar labiau paklaidina skaitytoją ant viršelio uždėdamas vyro profilį – prie ko čia tas vyras? O kas matosi pro profilio langą, tik vėliau skaitydama atsiverčiau atidžiau įsižiūrėti.

Pradžiai pasakysiu, kad “Barbara nemirs” neperspjovė babos Dunjos (na, čia jau tikriausiai pirmosios autorės knygos neišdildomas įspūdis), o “Totoriška” vis dėlto neužleidžia savo pirmos vietos pagal galingumą – tebūnie čia toks skaitytojų lūkesčių pareguliavimas, o bet tačiau pasakysiu kuo mane knyga labiausiai sužavėjo.

Panašiai kaip ir viršelis – autorė parinktais žodžiais sako viena, o perskaitai visai ką kita. Visiškai nenoriu rašyti siužeto, nes siužetas čia toks šalutinis reikalas, bet jei taip trumpai – skaitome apie senyvą, labai uždarą, labai susikausčiusį vyrą, labai stipriai neigiantį tikrovę ir visaip kaip besistengiantį neiškrypti iš nusistatytų taisyklių, o realiai tai skaitome apie tai, kas yra meilė (labiausiai gal per knygos neveikėją Barbarą), apie traumas, apie visuomenę ir bendruomenę, apie vyriškumo sampratą ir lūkesčius, apie asmeniškumo ribas ir aplinkos nejaukumą, kai kažką ištinka nelaimė, neganda ar neatitaisomas įvykis. Ir vėlei apie nekalbėjimą, nes viskas tarsi “savaime suprantama”, nes taip įprasta, “mus taip auklėjo” ir t.t. Puikiai, puikiai Alina Bronski tarp eilučiųi pasakoja vokiško Uvės istoriją, kurioje vis prašmėžuoja emigranto gyvenimo realybės atspindžiai.

Labai rekomenduoju. Gero skaitymo.

_______________________________

Už knygą dėkoju “Aukso žuvims”.

We Solve Murders

~ kzL ~ Leave a comment

Pirmoji mano skaityta knyga, kurioje dalyvauja dirbtinis intelektas Chat GPT pavidalu. Na, Richard Osman gal ir nerašė knygos su DI, bet juo naudojasi vienas iš knygos veikėjų, prašydamas dirbtinio intelekto perrašyti elektroninius laiškus Queen’s English maniera. Žavinga! Kaip ir žavingas angliškas humoras, kuriuo vėl savo naujame detektyvų seriale žongliruoja mano numylėtinis Osmanas.

Nors šis detektyvas apie pinigų plovimui panaudotus influencerius ir nėra pats kiečiausias, tas humoras ir stilius man viską atperka, ir klausytis knygos buvo vienas malonumas. Tikiuosi, kad naujas uošvio ir jo sūnaus žmonos, apsaugininkės Amy, duetas, o gal net ir visas trio, nes Amy saugoma rašytoja išsivynioja iki normalios knygos veikėjos – ir vėl bus puikūs detektyvų skaitytojų bendrakeleiviai. Nekantraudama laukiu tęsinių ir labai rekomenduoju visiems Richar Osman gerbėjams, o jei dar toks nesate, tai pats laikas prisijungti!

Šiurpnakčio istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Kadangi esu “Alma Littera” suaugusiųjų kategorijos literatūros konkurso narė, man labai smalsu, ką laimėtoja išrenko vaikų ir jaunimo kategorijos komisija. Tuo labiau, kad suaugusiųjų kategorija 2023 m., kai konkursą laimėjo Aušrinė Tilindė, nugalėtojo neturėjo.

Prisipažinsiu, kad devynmetei dukrai skaityti šias šiurpias istorijas iš pradžių buvo kiek nejauku, įsijungė mamos apsauginis mygtukas su žybsinčia raudona lempute – na, kaip aš čia tokius siaubiakus vakarais vaikui skaitysiu, paskui dar nemiegos naktim ar pradės sapnuoti košmarus. Skaitydama vis pasitikrindavau, ar labai baisu (baisu) ir ar skaityti toliau (skaityti), na, nes man pačiai buvo baisu ir nejauku (kas nuduoda mintį, kad gerai parašyta, ane?). Tai įsigąsdinusioms mamytėms ir tėveliams rekomenduočiau knygą pradėti skaityti nuo pabaigos, kurioje vaikų literatūros specialistė Eglė Baliutavičiūtė išsigandusiuosius nuramina, kad “literatūra negali traumuoti. Taip, ji gali sukelti stiprius jausmus, išgąstį, kartais ir košmarą, bet ne traumą, kaip ji yra suprantama psichologijos mokslo”.

Taigi, skaitydama (ypač apie dvasių iškvietimus) apie daug ką pagalvojau (maždaug, wtf), bet kartu ir prsiminiau, kokius velnius veikėm vaikystėj, ypač nepriklausomybės aušroje, kai visokios ezoterinės ir nežemiškų gyvybių temos sulipo į visus įmanomus laikraščius ir brošiūras, ir būdavo net diskutuojamos per etikos ir tikybos pamokas (O tempora! O mores!). Tokiam kontekste “Šiurpnakčio istorijos” praranda pusę savo šiurpumo, bet vis tiek pakankamai gerai užšiurpina neapibrėžtom pabaigom, kurios neturi nieko panašaus į ramų ir užtikrintą “naktis baigėsi, ir visi gyveno ilgai ir laimingai”. Vuahahahahaaaa – tikrai ne, nieko panašaus. Ir toliau naktim kojas geriau laikyk po kaldra ir tikėkis, kad niekada neišgirsi gyvulėlių kalbos Kūčių naktį. Gyvulėliai gal nieko, svarbu, kad žaislai nepradėtų kalbėti.

Tad rekomenduoju drąsiems ir laukiu istorijos apie juodąją ranką, kuri buvo topinis šiurpas, kai buvom vaikais.

_______________________________

Už knygą niekam nedėkoju, nusipirkau pati.

Apie ką nesikalbu su mama. 15 atvirų pasakojimų

~ kzL ~ Leave a comment

Kai fb paskyroje dovanojau Jennette McCurdy knygą visiškai marketinginiu, bet sukrečiančiu pavadinimu “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, viena sekėja pasipiktinusi parašė kažką kanašaus į “kaip taip galima apie šventą žmogų.” Tai va šioje knygoje 15 pasakojimų (vieni stipresni, kiti silpnesni) apie motinas, kurioms iki šventumo kiek toloka, o ir šiaip šventieji tikriausiai tik paveiksluose, nes gyvenimuose motinos irgi tik žmonės. Ir tikriausiai kiekvienas vaikas savo motinoje instinktyviai ir nesąmoningai ieško savo meile apglėbiančios šventosios, kartais net užgniauždamas savo asmenybę, savo poreikius, savo jausmus.

Skaitydama šią knygą aš visą laiką galvojau apie užburtą ratą, kurį sukuria nemeilė ir visokie “mus taip augino ir užaugom gerais žmonėmis” reikalai. Kokia juodoji skylė yra toks požiūris/gyvenimas, ir kaip sunku iš tos įcentrinės jėgos – juodosios skylės išsivaduoti, kad išgelbėtum save ir savo esamus ar būsimus vaikus. Kaip skauda, kai vienintelis išsigelbėjimo kelias yra riboti ar atsiriboti nuo savo šeimos, nes kiekvienas susidūrimas yra skausmingas ir sekinantis. Bet net tokiose situacijose, net suaugęs būdamas vaikas ieško ir ilgisi to priėjimo prie mamos. Kartais net taip – rašant esė apie tą meilės, supratimo ir artumo ilgesį ir bandymą savo mamą suprasti. Apie nemokėjimą, nedrąsą prieiti, pradėti, užvesti kalbą. Apie norą suprasti ir suvokti. Ir kaip visada gera skaityt apie pavykusius bandymus, stebuklingus nušvitimo mementus, net jei jie trunka tik tą akimirką – jie verti kiekvieno bandymo, kiekvienos pastangos, nes ant jos galima paremti savo gyvenimą.

Graži ir prasminga knyga, ypač vertinga paskaityti žmonėms, kurių santykiai su mama/tėvu yra/būna komplikuoti (o kam nebūna?). Gal rasite vilties ir paguodos, gal geriau suprasite, kodėl taip yra, ar kur reikia brėžti ribą. Gal bus ne taip vieniša, o gal rasite jėgų išsprūst iš juodosios skylės ir būt geresniu tėvu arba mama savo vaikams.

________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”

The Burgess Boys

~ kzL ~ Leave a comment

“The Burgess Boys” jau juntamos Elizabeth ar Lucy nuostabumo užuomazgos (knyga išleista 2013), bet dar ne tai. Kartu klausant aplima tas saldus žinojimas, kur autorė nukeliaus ateityje.

The Burgess Boys – tai du broliai Jim ir Bob, jau biškį pamėtyti gyvenimo, bet jau nebe jaunuoliai. “Tell Me Everything” tie patys vyrukai dar ne seniukai, bet jau link saulėlydžio, jie čia jau visiškai kitokie žmonės nei savo pirmtakėj. Joje Jim kietuolis teisininkas – žvaigždė, atžagarus, grubus ir netašytas. Bobas tai Bobas. Gerietiškas, nerangus, toks antraplanis šeimos paveiksle, tikriausiai būtent dėl to autorei ir įdomus personažas.

Didžioji dalis knygos siužeto sukasi apie brolių sūnėno šunybę, kuri, susiklosčius aplinkybėms, staiga pasidaro labai big deal – politiniu reikalu, žmogaus ir konstitucinių teisių problema. Aha, net skauda skaityt, į ką viskas išsirutulioja. Na, o šalia, kaip jau įprasta Strout – šeimyninės dramos, traumos, nesusikalbėjimai ir nutylėjimai. Kaip įdomu, kad vėlesnėse knygose, atrodo, tik tai ir lieka, ta foninė emocija, visiškai atstojanti knygos siužetą, dėl to, pagalvojau, vėliau labai sunku prisiminti knygos detales, lieka tik tas geras jausmas.

Gera knyga su tuo ateities pažadu, bet jei nuo jos pradėčiau, tai Strout tikrai nepavadinčiau pačia pačiausia autore, gal suteikčiau dar vieną šansą. Tad tik džiaugiuos, kad ne nuo jos pradėjau.

Tapti nuliu

~ kzL ~ Leave a comment

Jei norisi greito trilerio, kaip kad man norėjosi, tai “Tapti nuliu” bus pats tas. Nėra gal šedevras, bet įtampos ir greičio tikrai gausite – labai jaučiasi, kad knygos autorius – filmų scenaristas. Ko dar gaus skaitytojai? Nagi po biškį visko – geriečių ir blogiečių, visokių šiandienos aktualijų, na, o pagrindinė knygos tema – privatumas ir kaip mes po trupinuką tą privatumą spausdami “I agree” išdalinam didelėm korporacijom, o prie to didelio informacijos puodo visiems norisi, valstybėms irgi, prieš tai gražiai prisidengus visuotinio saugumo ir kovos su blogiu tema.

Taigi, vykdomas toks bendras korporacijos ir ČŽA projektas, kuriuo korporacija bandys įrodyti, kad su turimomis priemonėmis gali surasti bet ką ant žemės paviršiaus. ČŽA išrenka dešimt savanorių, kuriems reikės per dvi valandas save visiškai pradanginti mėnesiui – korporacijai nepavykus “nulio” rasti, “nulis” gaus 3 milijonų dolerių prizą. Trys, du, vienas, bėgam.

Labiausiai man patiko psicholiginis gaudynių aspektas – kaip rasti žmogų pagal jo įpročius, pomėgius, ryšius ir t.t. Kiek ir kur yra kamerų, kaip veikia asmens atpažinimas pagal formas, judesius (aha, kai labai reikia, niekas nieko nemato ir neatpažįsta). Geras ir knygos siužeto posūkis, atskleidžiantis tikruosius pagrindinės knygos veikėjos motyvus, na, o pagrindinio gaudytojo, Sajaus, portretas toks skystokas – autorius iš pradžių bando skaitytoją apgauti, koks jis ten pilnas visokių gražių idėjų ir nuostabių ketinimų, bet nežinau, ar kas nors šitoj vietoj tikrai patikės, reikėjo autoriui čia labiau pasistengti. Sajus man pasirodė kaip atvirkštinis vaikiško filmuko personažas (ten tai blogiečiai pavirsta į geriečius). Na, ir kitos degtalės susijusios su duomenų kopijavimu gal labiau tinka žmonėms, kurie nėra gyvenime didelio failo saugoję – klik ir viskas stebuklingai išsaugota. Sekundžių reikalas. Sėkmės, žodžiu, garaže laikant ČŽA dydžio serveriuką. Nu, bet tuoj jau sakysit man, kad čia toks žanras, Bondas irgi vaikšto skrendančio lėktuvo sparnais. Gerai jau gerai, tokio norėjau, tokį ir gavau, tai jei tokio norit, labai nenuvils, o gal ir labai patiks, ypač, jei netenka failų kopijuot realiam gyvenime.

___________________________

Už knygą dėkoju “Alma Littera” leidyklai.

Liūdesio fizika

~ kzL ~ Leave a comment

“Dar niekas neišrado dujokaukės ir slėptuvės, gelbstinčios nuo laiko.”

Labai geras daiktas yra “Rara” knygų klubas – labai padeda sumažinti besikaupiančias Raros knygas, kurias Benas leidžia greičiau, nei spėju skaityti. Tas klubas dar yra labai gerai dėl to, kad ateinu galvodama, kad tokia vidutinė knyga, normaliai, nei patiko labai, nei nepatiko, o kol kas visada išeinu galvodama, kad tikrai gera knyga ir kaip man patiko. Na, esmė tame, kad susirinkę skaitytojai (wow beveik visada visi būna perskaitę) ten tiek visokių reikalų užgriebia, įžvelgia ir užmato, kad aš tik sėdžiu ausis suglaudus ir žaviuosi. Na ir tikėkimės, pati kažkiek gudresnė išeinu iš tų susitikimų, tad labai rekomenduoju.

Georgi Gospodinov “Liūdesio fiziką” perskaitėm pačiu laiku, nes jau tuoj pasirodys “Time Shelter” – geriau iš eilės viską skaityt, kad paskui ankstesnės knygos nenuviltų. Knyga nebuvo labai lengva skaityti, kai kuriose vietose tikrai reikėjo save gaudyt, kad mintys nepabėgtų, bet tos pastangos tikrai atsiperka. O temų knygoje daugybė, šioji knyga iš tų, kur tikrai galima ne vieną kartą skaityti, kad visus pynimus išpinti, o ir šiaip galima bet kada nuo bet kurios vietos imt ir skaityt.

Man artimiausia buvo Gospodinovo vaikystės ir jaunystės temos, kuriose prisimenami sovietiniai absurdai, pradedant dievo nebuvimu mieste ir mokykloje ir buvimo kaime, nuolainiu ruošimusi branduoliniam karui ir laike įsipainiojusias paskutinio pasaulinio karo gijas – svečiose šalyse paliktas meiles, vaikus, prisiminimus. Visą pasakojimą autorius perpina Minotauro mitu – atstumtos ir vienatvei pasmerktos būtybės – pusiau jaučio, pusiau žmogaus, bet vis dėlto ir žmogaus, kurį atstūmė ir įkalino jo motinos vyras. Tikriausiai pirmasis rašytojas po Saule, kuris pabandė pabūti Minotauro kailyje ir atjausti. Ta Minotauro gija, nors pati viena ir aiški, bet būtent šios gijos knygoje buvo sunkiausia išlaikyt nepametus, ir suprast visas sąsajas, kurias šioj knygoj autorius užmanęs.

“Liūdesio fizika” tikrai ne iš tų knygų, kur visiems rekomenduočiau, bet jei mėgstat sau kelti literatūrinius iššūkius, ši knyga bus pats tas, tada tikrai labai verta paskaityt.

The Cost of Living

~ kzL ~ Leave a comment

Pasidariau visiška rašinėlių marinuotoja, ypač jei knyga tokia įdomesnė ir bile ko nesinori surašyt, o normaliau pasistengti tingisi. Tai geriau trumpai parašysiu, kad labai patiko, nes kitaip nespėsiu apsidairyt, o jau bus pusė metų praėjus nuo perskaitymo.

Deborah Levy The Cost of Living – autobiografinės trilogijos viena iš dalių. Vos 180+ puslapių ir dar didelėm raidėm su mažai teksto, galima būtų suskaityti per vieną vakarą, bet skaičiau neforsuodama ir įsiskaitydama, maždaug po vieną skyrelį vienu prisėdimu, net atrodė, kad daugiau nelabai galiu perskaityt, ne dėl to, kad sudėtingas tenstas būtų, bet tiesiog, dėl išjautimo. Šioje knygoje autorė pasakoja apie savo gyvenimą po skyrybų su vyru, tada daug žmonos, motinos, moters gyvenimo atspindžių, tokių, apie kuriuos gal pagalvojai, bet niekada neįžodinai, neįvardijai, kurie tokie net labai nepatogūs ir kuriuos dažniausiai nukiši kur nors į minčių užkaborius. Tik skaitydama išjauti juos iš savo perspektyvos, pagalvoji, kad, pasirodo, jie vis dėlto įvardijami ir net užrašomi, ir kad, pasirodo, ne viena jais paklaidžioji.

Susibraukiau visą knygą, iš karto nusipirkau kitą trilogijos dalį ir tikrai, manau, sakitysiu ne vieną kartą, skaitysiu bet kada atsiversdama bet kurią knygos vietą. Labai rekomenduoju, jei patiko Rachel Cusk, man pasirodė labai skirtingai paliestos labai panašios temos.

Robčikas

~ kzL ~ Leave a comment

Žodžiu, reik gyvenime nieko neklausyt knygų klausimu, nes kelis kartus vos nepražioplinau man malonumą suteikusių knygų, nes kažkam pasirodė, kad gal čia ne man. O vat ir man. Pati durna, kad klausiu. Su šia knyga irgi – paklausiau jos vertėjos, ar man patiktų, tai daugiau neklausiu, nes vertėja labai kukli (beje, su ja galėtume dalyvauti laidoje “Gimę tą pačia dieną” – gal kada nors), nusikuklino, kas čia man neverta. O man taip patiko! Aš tiek prisižvengiau ir net pabaigoj net pasigraudinau.

Kadangi knygą skaičiau baiginėdama klausyti Rimanto Kmitos “Pietinia krinikas”, tai iš viso buvau gerai nusiteikusi kontekstui ir palyginimui Šiaulių gezų ir vilenskų bachūriukų. Gal biškį iš skirtingų dešimtmečių, bet abi knygos labai gražiai papasakojo, kas tokio amžiaus bernams galvoj ir šiaip, man, kaip paauglio mamai biškį padeda išsilaikyti realybėje ir nenusisvaigti, kad labai gerai atsimenu ir įsivaizduoju, kaip vyksta gyvenimas tam amžiaus tarpsny, kai jūra iki kelių.

Vietom knyga biškį iš baisiausio mamiško košmaro, bet labiausiai ji man, žinoma, įsimins dėl labai organiškos kalbos (prisipažįstu, kad tikrai ne visus žodžius supratau (prisiminimui – lochavozas, kas nežinot, prisiduokit) ir visokių lenkiškai vilnietiškų nuotykių prie Pilsudskio širdies kapo, plotuose ir meilėse. Pagaliau turime literatūrinę progą susipažinti su Vilniaus krašte gyvenančiais lenkais, apie kuriuos prieš atvažiuodama gyventi į Vilnių neturėjau nė mažiausio supratimo. Labai rekomenduoju, nebent jums nuo nenoriminės kalbos pradeda trūkčioti akį.

Tell Me Everything

~ kzL ~ Leave a comment

Šiandien ryte baigiau klausyti naujausią Elizabeth Strout knygą “Tell Me Everything”, kurioje Lucy Barton gyvenimas pasibaigus pandemijai (bet dieve, dieve, kur po jos ritasi pasaulis – Rusija užpuolė Ukrainą). Tiesa, prieš tai buvusią “Lucy by the Sea”, kurioj pandemijos metas, tikriausiai taip surijau, kad norėjau grįžt ir iš naujo perklausyt (taip ir padariau su malonumu). O tada pradėjau galvoti, kaip aš taip neatsimenu, kas kurioj Olive ar Lucy knygoje, nu, maždaug By the Sea vos ne kaip pirmą kartą klausiau. Tai sugalvojau, kad gali būti kaltas mano naktinis klausymas, o antra, tokios jau Elizabeth Strout knygos – apie gyvenimą per paprastą kasdienybę, pareflektuojant į kažkada ar dabar ištikusius įvykius, kurie kažkaip vis tiek lieka kažkur šone, niekada netampa svarbiausia siužeto linija. Siužetas man šitose knygose beveik nesvarbus, jose karaliauja jausmas, išjautimas ir toks meistriškas niuansavimas, kad man net silpna būna klausyt – šitoks autorės jautrumas.

Beje, niekaip neiškęsiu ir paspoilinsiu, kad šioje knygoje Olive (jau visiška senučiukė) ir Lucy susitinka, ir nieko labai neveikia kartu, tik kalbasi ir pasakoja istorijas, bet kaip sako pasakotoja, ši knyga yra apie Bobą, žmogų, kuris, pasak Lucy yra kitų žmonių “sin eater”, žmogų, su kuriuo Lucy taip gera kalbėtis ir su kuriuo taip gera būti. Ach, nespoilinsiu daugiau nieko.

Šioje knygoje labai jaučiasi autorės politinės pažiūros, matyti, kad tai yra svarbi kasdienybės dalis, ypač, kai tas politinis susiskirstymas labai stipriai buvo išreikštas išoriškai pandemijos metu – žmogus dėvi kaukę arba ne – ir jau daugmaž viskas aišku. Neįtikėtina, kaip viskas supaprastėjo/subanalėjo – knygos veikėjams vidinis politinis šalies pasidalinimas kelia nemažą rūpestį. Bet nepaisant to konteksto, knyga labiausiai yra apie santykius, apie šeimą, meilę ir nemeilę, atstumtumą, netektis. Apie laiku pasakytus arba nepasakytus žodžius.

Aš absoliučiai ir nepakaltinamai įsimylėjus Elizabeth Strout.

Lydekaitės burtai

~ kzL ~ Leave a comment

Nors “Lydekaitės burtai” nėra liūdna knyga ir joje pilna švelnios pašaipos Laplandijos gyventojams ir jų būdui, perskaičius man liko kažkokia šviesaus liūdesio nuotaika. Dabar reikia kažkaip pasiaiškint, kodėl. Gal todėl, kad man pirmiausia ši knyga buvo apie labai gražiai prasidėjusią meilę, kurios likimas iš karto buvo nulemtas vienam iš įsimylėjelių sugalvojus uždėti pauzę ir išlėkti paragauti pasaulio. Ir man buvo gaila to vieno likusio laukti tuščiu glėbiu, nors ir žinojau, kad kažkur visada esantis neišbandytas pasaulis virš poros būtų kabėjęs kaip Damoklo kardas – dėl tavęs likau, dėl tavęs nebandžiau ir nepatyriau. Ech, kaip reikia gyvenime susitikti geru laiku – ne per anksti, bet ir ne per vėlai. Kad nereiktų keikti ir prakeikti vienam kito. Štai iš kur mano liūdesys.

O šiaip, jei trauksite į Laplandiją, būkite labai atsargūs ir nenustebkite sutikę keistų gyvių. Kitaip bus kaip iš pietinės Suomijos atvykusiai drąsiai policininkei Janatuinen (labai fainai personažei) – vietoj naminio gyvūnėlio gausit peijonį (kad sužinotumėt, kas čia per gyvis, teks skaityt knygą), kvailai ketinsit šaudyt į tundros gyventojus, na, ir šiaip patirsite visokių keistenybių, kuriomis pietuose niekas nepatikėtų (neveltui Janatuinen porininkas, nenorėdamas rizikuosi savo sveiku protu, ištikus reikalui važiuoti į Laplandiją, persišovė sau koją, įdomu, kokius nuotykius jam teko ten patirti).

Na, o jei esate šiaurietis, tai viskas gi tiesiog yra, kaip yra ir kaip visada buvo – spiečiai uodų, žliugsinčios pelkės, peijoniai, vandeniai ir kiti maumai, kurie mielai pasigvieš nelaimėlio sielą, raganos, raganiai, pavydas ir kerštas, kaimo pletkininkai ir žiniuoniai (abejotini). Vienu žodžiu, labai stipri bendruomenė, be kurios tokiomis klimato ir burtų sąlygomis išgyventi tiesiog neįmanoma.

Labai greita, ir linksma, ir liūdna knyga. Rekomenduoju.

___________________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Aukso žuvys”.

Geltonveidė

~ kzL ~ Leave a comment

Nelabai ruošiausi šios knygos skaityti, bet išsirinko knygų klubas, tad teko ir nė kiek nesigailiu, ypač, kad tuo momentu norėjosi lengvo skaitinio ir greito puslapių vertimo. Su tokiais lūkesčiais likau maloniai nustebinta, nes knyga gerai parašyta, užkabina aktualią temą ir paknebinėja visokius nelabai malonius reikalus, apie kuriuos nelabai smagu kalbėti garsiai, jie visokie nelabai politkorektiški ir diskusijose dažniau laikomi omeny nei pasakomi garsiai (o kai omens nežinai, tai ir lieki nieko nesupratęs). “Geltonveidė” visai netikėtai susišaukė tiek su prieš metus skaitytu Jeanine Cummins “Amerikos purvu“, tiek šviežiausia diskusija, apie kurią parašė Sandra Skaito (@asskaitau) – apie Europos kultūros sostinės 2024 (Bodo, Noervegijoje) Stef Penney užsakytos parašyti knygos apie šiaurės gyvenimą. Autorės, kuri su gyvenimu Norvegijoje ir apskritai šiaurėje neturi nieko bendro. Lyg šiaurėj nebūtų kam rašyt.

Tai kas apie ką turi teisę rašyti? Ar baltasis rašytojas gali objektyviai rašyti apie kitos rasės žmones? James Baldvin “Džiovanio kambaryje” kuo puikiausiai su tuo susidorojo, bet jau minėta Jeanine Cummings rašydama apie migrantus į JAV, savo personažams suteikia privilegijų, apie kurias paprasti pabėgeliai tik pasvajoti tegali. Bet diidžiausias skaudulys yra pinigai, kuriuos privilegijuota baltoji autorė nugriebia nuo šios temos rinkos. Yra pilna lotynų autorių knygų ta pačia tema, bet kas juos garsino reklamavo ir leido jiems prasimušt? Mūsų knygos protagonistė leidyklos spaudžiama pavogtame romane sušvelnina Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių kinų situaciją, nes, na, gi nebuvo tie europiečiai visi tokie blogi ir žiaurūs. Ar toks į Cummins privilegijas panašus pašvelninimas reikalingas siužetui ar baltajam skaitytojui (pirkėjui), kad nesijaustų blogiečių rasės atstovas? Čia pati tikriausia diskusija be atsakymo (arba nežinau, koks atsakymas šiuo metu trendina).

Kita knygos siužetinė linija – rašytojos kelias. Sėkminga/nesėkminga pradžia, plagijavimas, kopijavimas, intelektinės vagystės, agentų ir leidyklų spaudimas toliau sėkmingai rašyti arba tiesiog rašyti, nes skaitytojai laukia ir negalima dingt iš radarų, tai duok bet ką, užkišim į tarpą (man šiemetinė Ann Patchett “Tom Lake” yra būtent tokia – “reikia kažką duot rinkai” knyga), tuščio lapo paralyžių, nesugebėjimą gyventi paprasto žemiško gyvenimo arba pripažinti, kad išsisėmei. Man atrodo, Rebeccai Kuang tikrai gerai pavyko atskleisti autoriaus nuotaikas, skandalų valdymą/nevaldymą, šlovės ir melagysčių kainą. Keletoj vietų jau galvojau, kad dar ir detektyvo gausim, taip įtamptas gali būti rašytojo gyvenimas.

Užskaitau šią knygą, ypač jei norit lengvo nebanalaus, bet kartu ir negrūzinančio skaitinio. Jei į galą pasirodys kiek užtempta, pabaiga vis tiek save pateisins, kažkaip užtempimą pratemkit.

_____________________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai.

All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art

~ kzL ~ Leave a comment

Perskaičius Michael Finkel “Meno vagį” labai į temą pasirodė perklausyti Orlando Whitfield “All That Glitters: A Story of Friendship, Fraud, and Fine Art”. Stéphane Breitwieser iš “Meno vagies” gal ir buvo psichavotas beprotis, kuriam labai niežtėjo nagai, skaitytojas jam vis dėlto gali jausti šiokią tokią simpatiją dėl jo meilės menui (nors ta meilė ir nekaip baigėsi daugeliui jo pavogtų kūrinių) ir noro būt apsuptam grožio. Labai dažnu atveju vagis nusižiūrėdavo kūrinį, kuris nebuvo populiariausias ar garsiausias ir, jo nuomone, dėl to tinkamai neįvertintas ir pakankamai garbinamas. Man šis aspektas pasirodė savotiškai žavingas, na, toks maždaug, nu, serga žmogus menu (nors psichiatrai jokios diagnozės ir nepripiešė), bet, na, niekaip negali sakyt, kad jis kažkoks piktybinis (na, išskyrus, žinoma, kad vis tiek vagis, neromantizuokim čia).

Visai kitokia istorija su Inigo Philbrick, apie kurį knygoje pasakoja Orlano Whitfield. Toks alia vurdenkindas, savo žavesiu, erudicija ir sėkme apsukęs galvas daugeliui meno dylerių ir kolenkcininkų, o visus šalia esančiuosius verčiantis pasijusti absoliučiais lūzeriais. Na, o viso savo žvilgesio atpindžiuose ir šešėliuose, kuriantis savotišką meno Ponzi schemą – truputį paveikslo parduosiu tam, gabaliuką anam, staiga gaunasi, kad tas pats paveikslas jau priklauso tiekai žmonių, kad realiai reikia dviejų tokių pačių paveikslų. Tai nieko tokio, galim padirbti.

Kažkaip visos tos labai staigios ir labai akinančios verso vunderkindų istorijos, panašiai kaip ir su Elizabeth Holmes jos įkurta kompanija Theranos (istoriją galite paskaityti John Carreyrou knygoje “Blogas kraujas”), dažniausiai būna too good to be truth. Šaltų nervų manipuliatoriai gali ilgai ir sėkmingai žaisti žmogiškuoju godumu ir noru maudytis svetimos šlovės spinduliuose, juk versluose labai svarbu atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, nepražiopsoti naujų trendų ir t.t. Niekas nenori būti viešai vunderkindo pabullintas – ką, maždaug bijai? Visi to ar ano jau seniausiai prisipirkę.

Perklausius knygą liko tik neskanus iškreipto pasaulio poskonis. Žinoma, smagu, kad menininkai iškyla ir gerai uždirba, būna atrandami ir įvertinami, bet investicijų į meną (tikintis išaugsiančios vertės) reikaluose yra labai daug nešvarių pinigų ir nėra jokios romantikos. Aišku, aš dabar nukrypus labai į kraštutinumą, na, bet vis tiek, o ko tikėjaus? Vaivorykščių ir vienaragių? Gal, bent vieno. O gavau tik ryklius.

Slenkstis. Pavojai ir pagalba JAV-Meksikos pasienyje

~ kzL ~ Leave a comment

Čia toks įdomus knygos variantas, lietuvių mokslininkės knyga į lietuvių kalbą išvesta iš anglų. Šią knygą pasirinkome skaityti Prezidentiniam (darbiniam) knygų klube, visoms buvo smalsu ir įdomu, nes darbe mes turime visokių reikalų su kitoj Žemės pusėj esančia siena – South West border.

Knygoje gal labiausiai pribloškia autorės patirtis ir veiklų spektras – nuo medikės iki gaisrininkės, nuo politologės iki antropologės, mokslų daktarės ir profesorės, kartu su palei sieną dirbančiais gelbėtojais gelbėjusios dehidratavusius, susižeidusius, išsekusius migrantus, kuriuos bandoma sulaikyti fizine siena.

Taigi autorė meta savo skaitytojui iššūkį apskritai pagalvoti, kas tai yra siena, kas yra valstybės siena – kaip linija žemėlapyje, kuri, jei neina kokia ežero ar upės kranto linija, realybėje apskritai yra tokia, nu, jokia. Linija, kuria manipuliuoja politikai, linija, kuria gąsdinami toli nuo jos gyvenantys rinkėjai, net neįsivaizduojantys, kas ten prie tos sienos realiai vyksta, linija, kuri perkerta sienai pakeliui pasimaišiusius miestus, iki šiol vis dar turinčius vieną infrastruktūrą. Siena, kuria bandoma pridengi narkotikų ir ginklų kontrabandos problemas, kurios nesprendžiamos ir nesuvaldomos didele dalimi ir lemia į pietus nuo sienos kylančias problemas, priverčiančias žmones ieškoti saugesnio ir geresnio gyvenimo šiaurėje.

“Slenkstis” vienoms klubietėms skaitėsi lengviau, kitoms sunkiau, man taip pat nebuvo lengva visą laiką išlaikyti susidomėjimą, tikrai vienos knygos vietos stipresnės, kitos silpnesnės, bet jau diskusijos virė kaip reikalas. Viena klubietė buvo šviežiai grįžusi po poros metų gyvenimo JAV, tad tikrai paantrino, kaip iškraipoma ir nesuprantama problema pačiose valstijose, kur žmonės galvoja, kad per tą sieną lenda iki dantų apsiginklavę, pilnomis kišenėmis narkotikų meksikiečiai. Bet siena nelabai stabdo narkotikų paklausos Amerikoj ir ginklų paklausos pietuose. Iš kitos pusės, skaitant iš karto sukasi mintys apie mūsų pačių atgrasymo sieną, kurią statom Baltarusijos pusėje. Iš vienos pusės – taip, gynybiniais tikslais, atgrasimo tikslais ir panašiai, bet yra ir JAV sienai panašus aspektas – humanitarinės krizės, siaubingomis sąlygomis keliaujančių žmonių ir taip toliau. Žodžiu, nesigauna čia taip paprastai atskirti juoda ir balta.

Labai rekoemnuoju pažiūrėti puikų CNN fotoreportažas apie sieną – https://edition.cnn.com/interactive/2018/12/politics/border-wall-cnnphotos/

O dabar jau pats laikas pagrįžti ir perskaityti iš naujo Veleria Luisseli “Lost Children Archive”, kažkaip nelabai audioformato knyga.

O į to read sąrašą įsirašau ir naujausią Ievos Jusionytės knygą Exit Wounds: How America’s Guns Fuel Violence Accross the Boarder.

Paradais

~ kzL ~ Leave a comment

Na, Fernanda Melchor savo skaitytojų negaili, tad ir švelnumo skaitytojas knygoje neras nė pūko. Viskas braižosi, dreskia ir žnaibosi. Niekas nieko nemyli, nemeile pulsuoja kiekvienas knygos puslapis, nemeilė tikriausiai yra visų nelaimių ir žiaurumų priežastis. Kai nežinai, kas yra atjauta, kai tavo pačio galvos niekas niekada nepaglosto, kokia ten gali būti empatija kitam. Homo homini lupus est. Pats baisiausias gyvūnas.

O viskas prasideda Rojuje, Paradais, turtingame miesto rajone, kur baltos vilos, žydri baseinai ir gražuolės moterys, į kurias seilę varvina, excuse my french, nusidročinę paaugliai. Vienas atitrūkęs nuo realybės iš per gero gyvenimo (ir vienatvės, nes niekam neįdomus ir bandomas išspręsti (atsikratyti) piniginėm injekcijom), kitas susitaikės klausyti pirmojo pezalų, svarbu tik kad būtų ko rūkyt ir gert, apsvaigt nuo šito sušikto pasaulio, kuriame tik du keliai – patarnaut turtuoliams (kaip lochui* *- vertime nesistengta nieko užšvelninti, nors vertėja ir sakė, kad neįmanoma taip grubiai išverst kaip originale) arba varyt su gangsteriais (durnos galvelės romantizuotais).

Skaitai ir tikiesi, kad užteks tiems bernams per langa paspoksot ir svajonėse pagyvent, bet nepaleis autorė taip lengvai savo vidurinės klasės skaitytojų. Duos garo. Ir dar užsuks į galą klausimų, skaitymo metu neiškilusių, bet išknaisiotų per įdomią diskusiją “Rara” knygų klube. Tie klausimai atveria visai kitą knygos dimensiją – dėl tų atradimų ir verta knygų klubuose dalyvaut. Viską pamatai kitom akim.

_________________________________

Leidyklos “Rara” knygas galima prenumeruoti jų puslapyje. Knygų klubas vyksta Vilniaus Unesco literatūros namų patalpose Jonų gatvėj.