Kai pamačiau, kad bus Aistės Paulinos Virbickaitės knyga “Ką veikti muziejuje” labai apsidžiaugiau. Esu klausiusi du Aistės Paulinos meno istorijos kursus ir taip patiko, kad mielai pakartočiau. Už tuos kursus knygos autorei esu labai dėkinga, nes gavau labai daug žinių labai smagiu formatu, o taip pat atsikračiau nežinojimo komplekso, nes Aistė Paulina kažkaip tą nežinojimą dekompleksuoja.
Taigi, kadangi lankiau kursus, tai knygos temos nebuvo visiška naujiena, gal toks smagus perbėgimas akimis apie tai, ką jau esu girdėjusi, o taip pat pasinėrimais į tai, kas pas Aistę Pauliną yra įdomiausia, kas yra jos stebuklingas sėkmės receptas – viską papasakoti per kvapą gniaužiančias istorijas, kurių galėtum klausyti per visą naktį. Žodžiu, Šachrezada, ne kitaip.
Na, o kaip ten su tais muziejais? Perskaitę Virbickaitės knygą, žinosite, kaip muziejuose nepasimesti, nepasiklysti, o svarbiausia – neišprotėti ir tolygiai paskirstyti jėgas. Dar – atkreipti dėmesį į mažus, originalius muziejus, kurie prieš tai gal atrodė visai nekrūti ir neverti dėmesio. Man, pavyzdžiui, knygos perskaitymas veikia taip, kad jei dabar važiuočiau į Luvrą, tai aplenkčiau Mona Lizos salę, nes – jau esu kažkada ten buvus, nemėgstu minios iki tokio lygio, kad man to paveikslo net gaila, ir ten tikrai yra ir taip ką žiūrėt be Monos Lizos. Gali susirasti kas TAU yra gražiausia ir spoksot kad ir visą dieną. Ir, svarbiausia – muziejuje ieškoti istorijų – apie tai, kas muziejų fundavo, iš kur “atsirado” pastatas, pažiūrėti, ne tik ten, kur labiausiai apšviesta ir labiausiai didžiuojamasi, bet ir kas nutylima ir tūno šešėliuose (pvz., koks “Meno vagis”).
Knygą galima skaityti tiesiog išsirinkus pagal turinį įdomiausias ir aktualiausias temas. Man labai patiko skyrelis apie kūrinio pavadinimus, o štai apie telefonus gal kiek prailgo. Beje, aš esu iš tų, kurie muziejuje fotografuoja (po Aistės Paulinos kursų, žinoma, kiek kitaip, nei iki tol) – man labai patinka peržiūrinėjant senas foto atrasti patikusius paveikslus ir prisiminti sukeltas emocijas. Pati šviežiausia – nusivylimas, kaip reprodukcijos absoliučiai neperteikia Sorollos paveiklų gyvumo (atsimenu, kaip per kursus Aistė Paulina vis minėdavo, kad gyvai pavaikslo įspūdis visai kitoks). Galvojau prisipirksiu atvirukų ir net albumą, bet, nusivylus jų negyvumu, išėjau nukabinus nosį.
Labai rekomenduoju knygą tiems, kurie ir šiaip lankosi muziejuose – rasite pasiūlymų, kaip juose lankytis kitaip nei iki šiol, o jei nesilankote – tai dar labiau rekomenduoju, nes ši knyga panašiai kaip slaptos durys spintoje – už jų laukia muziejų Narnija.
____________________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”
knyguziurkes.com 