Kai jau knygos pradeda figūruoti visokiose nominacijose ir laimėjimuose, tai kažkaip knieti susipažinti ir atrasti dar vieną perlą, bet, deja, nors ir faina knyga, manęs wow, kuris vilnija už Atlanto, neištiko. Aišku, vis galvoju, kodėl, kodėl kodėl, ir vis labiau peršas, kad tai labai amerikietiška knyga, nors Heklberis Finas yra klasikų klasika ir visų vakariečių vaikystės knyga, tai gal ir europiečiams turėtų surezonuoti? O gal čia man vėl koją pakišo audio, o gal ir vėl tie dideli lūkesčiai, kurie nepasiteisinę kažkaip knygą padaro visiškai eiline.
“James” yra istorijos pasakojimas iš vergo Džimo pusės – labai gera ir įdomi idėja, bet man kažkaip va ties ta gera idėja ir baigias susižavėjimas. Buvo labai gražių vietų, bet buvo ir tokių, kur nelabai patikėjau. O ir keletas paskutinių siužeto posūkių, kurių nepasakosiu, nes bus visiškas spoilinimas, irgi nelabai įtikino. Ir šiaip dėl temos atskleidimo originalumo – kaip baltieji laikė vergus nemokytinais idiotais ir jie galiausiai tais idiotais turėdavo apsimesti, kad nepritraukti per daug nereikalingo dėmesio ir niekam neužliūtų, man kilo abejonių, nes labai jau priminė John Steinbeck “Į rytus nuo Edeno”.
Tai va. Labai daug tikėjaus, bet gavos tiesiog ‘It’s ok” normali knyga. Sakyčiau labiausiai ji tinka edukacijai – pirmiausia skaitom Twain, o paskui Everett ir diskutuojam, koks skirtingas yra pasaulis. O kaip “stand alone” knyga, nieko apie priešistorę neįtariančiam skaitytojui, ar ji bus tokia pat vertinga, kaip suprantančiam kontekstą? Kaip jums atrodo?
Ko iš šios knygos neatimsi, tai skaitymo lengvumo – tikrai labai lengvai ir smagiai skaitosi. O va, kaip dėl romano siužetinių linijų susietumo ir surišimo, ar pavadinimo atitikimo turiniui, tai čia dar klausimas. Nes man ši knyga gal labiau apie mokytojavimą, apie bandymą išgyventi mokykloje ir būti kitokiu, geru ir neabejingu mokytoju (tema, aišku, nebe labai naujiena, čia naujumo efektą nuskynė Karolis Klimas su “Mokytoju“, kažkiek gal paantrino ir Tapinienė, nors jos knyga ir nebuvo pasakojimas apie jos profesinį gyvenimą) nei apie tai, iš kur tas žmogus, tapęs mokytoju, atėjo.
Mane tikrai nuoširdžiai žavi bet koks atsidavimas vaikams, mokėjimas prisibelsti į jų galvas ir širdis, tikrai žinau, koks sunkus ir neįvertintas yra darbas. O kai dar apie tai gražiai papasakojama, tai tik skaityk ir džiaukis. Bet užguito berniuko, labai mylinčio savo frykišką mamytę linija man vis dėlto pasirodė atskira istorija, bent jau taip tos dvi linijos gyvena mano galvoje. Ir ta nieko, ir ta nieko, bet kas ten tarp jų bendro, štai kur klausimas.
Bet šiaip, sakau, susiskaitė kuo puikiausiai, labai įtrauki knyga, net mano anyta jau sugraužė besisvečiuodama. Tai sakyčiau, kas užkibsit už pavadinimo, tai ir smagiai perskaitysit, nes pavadinimu tikrai sužaista gerai, panašiai kaip “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, kad nelabai apie laidotuves, tai jau kitas klausimas.
_______________________________________
Už knygą dėkoju drąsiam autoriui, kuriam nebaisu knygą siųst knygų žiurkei. Bet pabuvos mokytoju tikriausiai jau jokios knygų žiurkės nebaisu.
Paskutinės kelios audio knygos nebuvo labai sėkmingas pasirinkimas ir abi iš 2024 metų geriausiųjų sąrašų! Na, bet būna gi, kad nepataikai, gal kažkiek prisidėjo ir tai, kad audioformatas ne pats tinkamiausias (man nelabai tinka, kai nenuoseklus laikas ir visokios laiko vingrybės, šokinėjimai tarp tada ir dabar, susisuka man galva).
Negaliu sakyti, kad visai neįdomu buvo, bet ta dalis, kuri buvo man labai įdomi, tai kažkaip nebuvo gal knygos dominuojanti, autoriui įdomiau buvo nakgrinėti pagrindinio veikėjo parkes. Žodžiu, knygoje toks jaunas bičas Cyrus Shams yra iranietis emigrantas, kurį tėvas į Ameriką atvežė dar visai kūdikį, tai realiai jau amerikietis. Našlaitis, kurio motina žuvo aviakatastrofoje, įvykusioje virš Persijos įlankos – civilis lėktuvas buvo amerikiečių numuštas per klaidą. Taigi, viena iš knygos temų yra Cyrus nagrinėjama musulmonų kankinystės tema – nuo jo motinos aukos iki jo dėdės, kuris per Irano karą (jei teisingai pamenu – Irano – Irako), turėdavo mirštantiems kariams mūsio lauke vaidinti mirties angelą, kuris palydi į paskutinę kelionę ir žada tuntus laukiančių mergelių rojuje. Tai šitos iranietiškos knygos dalys buvo įdomu – tiek tėvų bendro gyvenimo pradžia iki kelionės lėktuvu, tiek dėdės istorija, bet va ta amerikietiškoji, su identiteto paieškomis (nepamirštant ir seksualinio), apsinešimais ir t.t. man tokia mhee. Nu, neįdomu.
Tai va, galėjo tą tėvų istoriją papasakot (SPOILER ALERT ____________ neskaityt kas skliausteliuose kitoj eilutėj – motina pasirodo nežuvo lėktuvo katastrofoje) ir būtų užtekę. Beje, pabaiga ir amerikietiškąja knygos dalimi ir vienos moters likimu Amerikoje irgi nepatikėjau kaip ir knygoje figūravusios meninkės nuo Abramovič nukopijuotu performancu man irgi pasirode mhee. Labai dramatiška, bet netikroviška. Panaši situacija, galiu sakyt buvo Ian McEwan “Pamokose” ir ten patikėjau, o čia – ne. Tai mano verdiktas – knygos tema gerokai nebe naujiena, (va, prisiminiau, visai panaši kaip Tell Me How to Be), kas buvo įdomu, kažkaip ne iki galo išplėtota ir gaunas toks nieko įspūdingo reikalas.
Labai patiko man “Demonas”. Iš karto pasakysiu, kokia mintis visą laiką sukosi galvoje. Demonas – panašus nelaimėlis kaip tas vargšas Jude is “A Little Life”, bet kaip Jude pertemptas su visom įmanomom pasaulio negandom, nuo kurių, dievaž, neįmanoma atsitiesti, nesvarbu, kokio gerumo žmonės aplink bebūtų, taip Demonas visu kuo yra tikras vaikas ir tikras paauglys.
Antra mintis, kuri sukosi skaitant, kad prieš “Demoną” naudinga būt paskaičius Keefe “Skausmo imperiją”, nes knygoje daug kalbama apie opioidų krizę JAV, apie pradžioj nemokamas tabletytes nuo skausmo, apie prekybą recepčiukais ir t.t. Gali pasirodyti baisoka, bet, kai detaliai žinai visą Oxy istoriją, visa nuopolio istorija yra tiesiog siaubinga. “Demonas” yra gyvenimiškas “Skausmo imperijos” tęsinys ir atspindys, pavyzdys, kaip pagal instrukcijas “saugiai” vaistus geriantys žmonės paverčiami degradais ir narkomanais. Nu, žodžiu, labai rekomenduoju paskaityt.
Knygoje betėvio Demono istorija nuo pat gimimo, kai jį, dar neišsikrapščiusį iš vaisiaus maišelio randa nuostabioji kaimybė Nensė Pegot iki suaugystės. Kaip jam sekasi išgyventi skurde, rūpintis savo jaunute mama, keliauti per globėjų rankas, suvokti save ir savo aplinką nuskurdusioje Li apygardoje. Demonas man atrodo toks pilnas pirmapradžio gėrio, kuris vis prasimuša pro bet kokį, atsiprašau, gyvenimo šūdą.
O šiaip “Demoną” rekomenduoju pasiilgusiems klasikinio romano – ir siužetas, ir puikūs personažai (mano megstamiasi – Angusas, kaimynai Pegotai ir mokytojas iš pašaukimo ponas Armstrongas), ir visiško Virdžinijos valstijos užkampio (žiūr. žemėlapį) kasdienybė, realijos ir istorija man po modernistinių romanų vingrybių buvo tikra atgaiva dūšiai. “Demonas Variagalvis” mano akyse Kingsolver kelia į kitą lygį, čia tikrai mano mėgstamiausia šios autorės knyga.
Visiškai netikėtai, štai tokia mano pirmoji 2025 metų knyga – lietuvių autoriaus karinis trileris (autoriaus dovana) apie netolimą ateitį. Šita knyga – koncentruotas veiksmas ir jokių papezėjimų ir ilgesingų žvilgnių į tolį – jiems tiesiog nėra laiko. Tiesiog atsisėdi (atsiguli) ir perskaitai – įtampa sureguliuota gerai, o jau fantazija paleista pilnu pajėgumu, net juokas ima – knygoje ir Elono Musk prototipas, ir Putino masažuotoja ir jo botoxiniu chuilo veidu besirūpinantis gydytojas Pavlovas. Bet aš kažkaip pasijuokdama šias fantazijas priėmiau ir net akių nevarčiau, jei linksminamės, tai linksminamės, svarbiausia, kad nenuobodu ir, nors ir labai labai fantastiška, bet nėr to jausmo, kad briedas.
Dar ši knyga susiskaitė kaip kažkokia karinė terapija apie tai, kaip gėris bet kokiu atveju laimi. Šiandienos realybė tai žiauri, o aš čia džiūgauju skaitydama apie krūtą lietuvių karį, kuris pusiau kiborgas – turi “Elono” sukurtą dirbtinę super ranką, super ausį, krūvą elektrodų galvoj (nu, šitas viskas ok, artimoji tolimoji ateitis) ir taršo priešui kailį (ir pats nemažai gauna, bet turi nemirtingumo geną, kaip ir visi trilerių herojai). Įdomus ir karo žaidimo konceptas pilkojoje zonoje – jis narsto pasaulį ištikusių karo pokyčių, kai senieji karybos metodai nebeveikia, temą. Žodžiu, viskas ten normaliai ir su siužetu, ir su idėjom, ir su humoru. Nu, bet vieną akmenį tai mesiu į autoriaus daržą.
Na, mielas Antanai, jau jūsų AI sugeneruotos mergelės knygoje, nu, sorry. Jūs rimtai? Tai jūs karinį trilerį iliustruojat ar garažiuke kabantį mechanikų kalendorių su nuogakrūtėm panelėm? Čia toks pravalas, kad man žodžių trūksta. Realiai su šitais paveiksliukais jūs sakot, kad jūsų trileris yra “tik vyrams”, nes prisidėjot paveiksliukų su netikroviškom moterim ilgesingais žvilgnsniais. Nežinau, gal vyrams apkasuose visos moterys mintyse ir tampa tokiom gražuolėm, nu, o bet tačiau. Net nustebau, kai perskaičiau, kad bufetava Zina apvalaina, whatever it means. Kaip putka tokią įsileido namų šeimininkę babušką į savo dvarą? Žodžiu, banaliai padarėt, o nereikėjo, būčiau net neturėjus prie ko prikibt. Na, bet gal dabar visiems įdomu bus, apie ką aš čia ir prie ko čia garažinis kalendorius.
Kai verčiu savo užrašų knygelės pirmuosius 2024 metų puslapius, metų pradžioje skaitytos knygos atrodo lyg būtų skaitytos prieš šimtą metų. Jei ne sąrašiukas, tikrai nepasakyčiau, kad čia 2024-ųjų knyga. Bet šiaip tas šimtukas + perskaitytų šiemet tikrai neblogai atrodo. Galvojau, kad bus šiemet trumpas sąrašiukas, bet versdama puslapius matau, kad ir ta gera, ir ana, tai tegul ir būna.
Kuo įdomūs buvo 2024? Antrą kartą dalyvavau “Alma littera” suaugusiųjų literatūros konkurso komisijoje, ir net turėjom laimėtoją. Šiaip, neišrinkt nugalėtojo tikrai nefaina, toks jausmas, kad visas rašytojų rašymas ir komisijos skaitymas veltui… Taip pat šiemet antrą kartą padėjau išrinkti geriausią Metų balsą Audiotekos.lt premijai laimėti. Laureatė/as bus paskelbtas per Metų knygos apdovanojimus vasario mėnesį. Bookeris kol kas lieka planuose FKŽ2030, nors gal reiktų rimtai siųst žinią kosmosan, nes visai pjauna grybą jie ten.
Šiemet jau nežinau kelintą kartą gyvenau Vilniaus knygų mugėje, kurios visada be galo laukiu. Kuo toliau, tuo daugiau fantastiškų knygų žiurkių per KM ima atostogas ir atostogauja lakstydami tarp knygų ir renginių. Rudenį, kaip atgaiva po ilgos knygų pauzės, ateina Open Books, o vėliau ir jaukusis Paviljono knygų savaitgalis, o į tarpus visi įmanomi ir neįmanomi knygų pristatymai.
Tikra beprotystė, bet knygas skaitau trijuose Knygų klubuose – Prezidentiniam (darbo), atvirame Vilniaus literatūros namų, kuriuose skaitytojas kantriai už rankos vedžioja Dovilė Kuzminskaitė, ir irgi atvirą (jungias visi, kas nori) bei gausiausiai susirenkantį Raros knygų klubą. Rudenį jau atrodė, reiks susidraskyt tarp klubams reikalingų perskaityt knygų kiekio, bet visi trys labai faini, tai draskomės toliau.
Šiemet galiu sakyt, kad išmokau skaityti plonas knygas. Vietoj minties, kad tuoj atsisėsiu ir viens du perskaitysiu, jungiu iš ketvirto antrą bėgį ir skaitau lėtai, neskubėdama ir mėgaudamasi. Net kelios trumpos, apie 200 puslapių knygos šiemet yra tarp geriausių metų knygų.
Šiek tiek knygų žiurkių mėgstamos statistikos. Kaip ir kiekvienais metais, skaičiuoju dvi kategorijas – lietuvių autorių šiemet viena mažiau nei pernai, bet vis tiek neblogai, net trečdalis visų skaitytų – 33. Audio – 24 (pernai 20), matyt, maždaug tiek audioknygų ir yra metų perklausymo riba. Ukrainiečių autorių knygų skaitymą laikau kž paramos Ukrainai forma: šiemet trys ukrainičių autorių knygos ir ketvirta vis paskaitoma esė knyga – mažoka. Mažokai šiemet ir komiksų/grafinių novelių (4) bet visos puikios.
Taigi – tadam!
Metų geriausios
Grožinė LT – Kotryna Zylė “Mylimi kaulai”
Grožinė ne LT – Ian McEwan “Pamokos” ir Jon Kalman Stefensson “Dangus ir pragaras”
Negrožinė – Alekstandra Kasuba “Tiksintis vaikas”
Pjesė – Serhij Zhadan “Duonos paliaubos”
Metų nustebimas – Diana Kleponė “Kritusių mazgas”.
Labai geros knygos –
Benjamin Myers “Kur susitinka dangus ir jūra”
Tanja Pjankova “Raudonųjų skruzdžių amžius”
Alessandro Barico “Abelis”
Barbara Kingsolver “Demonas Variagalvis”
Paulina Pukytė “Netikras zuikis”
Jurga Vilė, Miglė Anušauskaitė “Meko sodas”
Paul Auster “4 3 2 1”
Margaret Mitchel “Vėjo nublokšti”
Rimantas Kmita “Mano šuniukas mirė”
Joyce Carol Oates “Mes – Malveiniai”
Eshkol Nevo “Trys aukštai”
Paolo Giordano “Tasmanija”
Kazuo Ishiguro “Palaidotas milžinas”
Kerstin Ekman “Virsti vilku”
Georgi Gospodinov “Liūdesio fizika”
Jon Fosse “Baltybė”
Olga Tokarczuk “Dienos namai, nakties namai”
Edith Wharton “Itanas Fromas”
Juhani Karila “Lydekaitės burtai”
Rimantas Kmita “Pietinia kronikas” – antras kartas patiko dar labiau nei pirmas
Alberas Camus “Svetimas”
Deborah Levy “The Cost of Living”
Elizabeth Strout “Tell Me Everything”
Bartosz Polonski “Robčikas”
Trileriai/detektyvai/kriminaliniai romanai – nuostabioji pensininkų miestelio serija
Richard Osman “The Thursday Murder Club”
Richard Osman “The Man Who Died Twice”
Negrožinės:
Richard Osman “The Bullet That Missed”
Richard Osman “The Last Devil to Die”
Gražina K. Sviderskytė “Lituanica. Nematoma pusė”
Laimonas Briedis “Vilnius: savas ir svetimas”
Violeta Tapinienė “Susigrąžinto laiko blyksniai”
Patrick Radden Keefe “Empire of Pain: The Secret History of the Sackler Dynasty”
Ingrida Jakubavičienė “Dviese. Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė”
Vienintelio gailiuosi, kad neprisiruošiau į Aleksandros Kašubos parodą, kai buvo Vilniuje. Na, žinot, kaip ten būna, tuoj, jau eini, o paroda ima ir baigias. Žiauriai gaila. Nes knyga tai nuostabi. Man tai tokia meilės knyga, arba knyga apie meilę, kuri leidžia užaugti dideliems žmonėms – menininkams, mokslininkams, išradėjams. Apie tikėjimą, kad iš to keisto vaiko kažkas bus ir nebijojimo tam vaikui būt keistu savimi, negrūdimo jo į standartą, kas Aleksandros augimo laiku iš vis atrodo kaip stebuklas, kad tokia laisvė buvo palikta mergaitei. Šioje knygoje – neregėta stebuklinga tarpukario Lietuva, kuri per knygas, per Art Deco muziejų, per parodas grįžta į mūsų sąmonę. Labai graži, hipnotizuojančiai intymi knyga apie vaikystę. Labai rekomenduoju.
Prisipažinsiu, paskutinės mano žinios apie Darių ir Girėną buvo kažkur tarp Miglės Anušauskaitės ir Gerdos Jord komikso ir sovietinės romantikos filme apie Lituanicą, na, tokios kažkokios jokios. Tai galima sakyti, kad buvau puiki kandidatė skaityti Gražinos Sviderskytės knygą. Na, o perskaičius (beje, knygą klausiau, o visus dokumentus žiūrėjau popierinėje knygoje su autorės autografu!) pati pirmoji mintis man buvo, kad reikia normalaus, mitais ir propaganda neapipinto filmo. Kokio nors mikso su turima dokumentika. Filmo, kuris dešifruotų mitą ir atlaisvintų žmonių galvas. O bet tačiau sunku tautos didvyrius nuo pjedestalo nukelti ant žemės ir atversti į žmones.
Taigi, knyga tikrai labai įdomi ir labai rekomenduoju. Perskaičius didvyrius tenka perkelt galvoj į kitą lentyną. Kokią? Na, kad ir pašėlusių avantiūristų, pametusių galvą neatsakingų adrenalino fanatikų. Kažkaip nelabai dera su tautos sakalais, ane? Bet nuo to gi tik dar įdomiau. O kaip kitaip pavadinti skrydį be normalių leidimų, be vizų nusileisti pakeliui esančiose šalyse, be tinkamų prietaisų, nepaisant grėsmingų oro prognozių? Tikrai ne tėvynės meile. Nutrūkgalviškumas ir svylantys padai, suprantant, kad jei būsi prigautas pareigūnų, skrydis apskirtai neįvyks, nenuošaly paliekant ir nekenčiamus lenkų lakūnus, kurie štai ruošias skrist iš New York į Lenkiją, Vilniaus okupantę. Plaukai šiaušias ant galvos.
Na, o be visų techninių detalių, labai įdomios ir politinės aplinkybės – tarpukaris, 1933 m. situacija Vokietijoje, radarų pražiopsotas lėktuvas (kaip prisiduot vadovybei???), vis dar slepiama sparčiai besivystanti vokiečių aviacija, ir mums sunkiai suvokiama dalis, kad lakūnai buvo JAV piliečiai, ir kaip visai kitaip pasisuka visa įvykių ir jų interpretavimo perspektyva. O pabaigai džiaugsmingai uždėt tašką ant i – šis skrydis tikrai nebuvo antras pasaulyje, nesvarbu iš kurio galo bežiūrėsim ir bematuosim. Ką dabar daryt? Ogi palikt juos ramybėj ir amžinam atilsy. Ir džiaugtis išvadavus galvą. Bet pirmiausia, žinoma, reikia perskaityt knygą. Labai rekomenduoju. Sveika. Ir šiaip reiktų tikriausiai porą pavadinimų pakeist, pvz., stadiono. Nes po knygos jis nei į tvorą, nei į mietą.
Prisipažinsiu, kai pamačiau naują Alessandro Baricco knygą, užmečiau akį labiau iš nuostalgijos šilkams ir kitoms jo knygoms, kurios jau nebe taip labai patiko. Bet, pagalvojau, nepatingėsiu ir įlįsiu internete į pirmuosiu knygos puslapius, o tada jau žiūrėsim. Ir pamačiau, kad visai gražu tie pirmieji puslapiai ir visai kabina, ir stilius rašymo toks įdomus, gal jis šilkiškas, bet iš “Šilko” nieko jau nebeatsimenu, tik pavadinimą ir kad patiko.
O tada gavau knygą ir įkritau į tą plyšį, kur ant viršelio, ir pati likau nustebus, kaip man patinka, kaip įsijaučiau, ir kaip gražu man. Ir čia knyga, kurią tikrai galima šimtą kartų skaityt ir bus gražu. Ji man tokia sapniška, marqueziška ir gal pedroparamiška (tik ten man viskas susimaišė ir nebesuradau galų). Ir dar labai kinematogrfiška, bet nereikia man filmo, tegul viskas lieka mano filme galvoj.
Knygą, nors ir trumpa, labai sunku nupasakot, gal dėl to, kad istorijos pradžia lyg ir knygos pabaigoje, o veikėjų gyvenimai nebūtinai prasideda jiems gimus, o iš ginklo iššauni prieš tai pamatęs kritusį priešininką –
“Nors iš pažiūros gyvenimas teka lyg upė, nuo kalnų į jūrą, kartu jis bėga priešinga kryptimmi, kildamas link ištakų. Todėl mąstyti apie prieš tai ir po to yra apgaulė ar bent jau supaprastinimas, nes, nors ir nematomai, po to visada eina prieš tai, nuolankiai sekdamas jam iš paskos. Tai vienas judėjimas”.
Knygoje lemiami šūviai susiję su labai jaunu vyru, išmintingai šerifaujačiu miestelyje, kur visiems aišku, kas šaudo taikliausiai. Kaip jis šaudo, kaip “mato” šūvį, kaip susidoroja su šūvių pasekmėm, kiek jam lemta iššaut ir kam skirtos jo taiklios kulkos – skaitytojas praeina visą šūvio filosofiją. Galėtų būt labai sausas tekstas, bet kaip Baricco jį papasakoja! Kaip plaukia tekstas (lyg sulėtintai stebint iššautą kulką), kaip kuriama įtampa ir kaip jame galima plūduriuoti, kaip susipina fizinis ir metafizinis pasauliai (knygos paantraštė – metafizinis vesternas), kaip daljamasi iš vieno pasaulio į kitą srūvančia išmintim ir patirtimis.
Labai patiko, labai rekomenduoju. Vien dėl knygos moterų verta skaityt – drąsių, laisvų ir laukinių.
Šią knygą, manyčiau, įdomiausia skaityti autoriaus draugam, ypač tų pačių turnė dalyviams. Nes ten apie juos, jų linksmiausios ir labiausiai išprotėjusios gyvenimo situacijos ir nuotykiai. Na, o nesusijusiems skaitytojams tai nosies kyštelėjimas į XXa. pabaigos muzikantų gyvenimo užkulisius, kuriuose jie labai rimtai ruošiasi tuoj tuoj susitikti su mumis, jų fanais. Na, ir dar proga pasijuokti iš bajerių ir prisiminti savo pačių tūsus ir eiliniam piliečiui nepakeliamus daugiadienius džiaugsmus, jei turėdavot sveikatos tokius turėti.
Į knygos vidurį knyga sunkokai puškuoja į tą aukščiausią tašką, nes, na, kas gali paįvairinti eilinę dieną, į kurią įvažiuoji nieko neatsimindamas iš vakarykštės dienos. Na, nebent dar didesnis laisvas krytis į finansinį minusą, kuris, galima sakyti, tobulina sukimosi iš padėties kūrybiškumą. O skaitytojui gal pradeda kilt klausimas, kuo gi visas šitas nesibaigiantis tūsas baigsis, nes ir nebefaina darosi, ir nejauku, ir visi jau nori namo.
Be viso paviršinio humoro, girtuoklystės ir linksmybių, pasimato ir kita muzikantų gyvenimo pusė – kaip išbūt kartu, kai nebesigroja, kai išsiskiria nuomonės ir įsivaizdavimai, kai jau visai nebesmagu kartu ir pradeda viskas erzint, bet kažkaip ir gaila viską mest, nes gaila įdirbio. Kažkaip ir nieko kito daryt nelabai moki.
Buvo įdomu paskaityt, gerai, kad trumpai. Per šią knygą už tai atradau repuotas autoriaus istorijas, kurių ir eisiu paklausyt, kol atkeliaus ir naujausia knyga “Voyage voyage”.
“Džiaugsmas, laimė, liepsnojanti meilė yra trejybė, kuri paverčia mus žmonėmis, pateisina gyvenimą, padarydamą jį didesnį už mirtį.”
Čia tai, žinokit, skandinavų literatūros šedevras. Neatsimenu, kada paskutinį kartą skaičiau tokią poetišką prozą, užburinatis tekstas, daugiau nieko nenoriu pridėti. Plonytė knygelė, vos 200 puslapių, o kiek stichijos, jausmų, gyvenimo ir mirties, ir vėl gyvenimo. Kosmosas kažkoks, kas antrą sakinį galima braukti kaip citatą. Daug vandens ir šalčio, kaipgi be šalčio Islandijoje, o kaipgi be vandenyno – maitintojo ir didžiausio priešo:
“Vandenynas užlieja sapnus tų, kurie miega prie atviros jūros, sąmonė prisipildo žuvų ir nuskendusių bičiulių, kurie sielvartingai mojuoja pelekais vietoj rankų.”
Bičiuliai, kurių beveik nė vienas nemoka plaukti. Nemokantys plaukti žvejai. Pirma mintis – kaip? Kaip tai įmanoma? O antra – o kokia nauda iš plaukimo lediniam vandenyje? Pora minučių ilgesnis gyvenimas? Na, gal bent ne tiesiai dugnan?
Pirmojoje knygos dalyje taip šalta. Taip šalta ir šlapia, viskas apledija ir šaltis išsiurbia gyvybę. Atrodo, ir kam tada priešintis tam stingdančiam šalčiui, kokia visa ko prasmė, kai nebėra kam ir dėl ko. Na, gal kiek verta pakentėt dėl garbės, kad atiduot skolas (labai brangią ir vertingą knygą) ir perduot žinią apie mirtį. Bet ir vėl būt šaukiamam mirties. Ir atsilaikyt dėl to gyvenimą žiebiančio meilaus žvilgsnio, žinių ir nepažinto pasaulio troškulio.
Kai pamačiau, kad bus Aistės Paulinos Virbickaitės knyga “Ką veikti muziejuje” labai apsidžiaugiau. Esu klausiusi du Aistės Paulinos meno istorijos kursus ir taip patiko, kad mielai pakartočiau. Už tuos kursus knygos autorei esu labai dėkinga, nes gavau labai daug žinių labai smagiu formatu, o taip pat atsikračiau nežinojimo komplekso, nes Aistė Paulina kažkaip tą nežinojimą dekompleksuoja.
Taigi, kadangi lankiau kursus, tai knygos temos nebuvo visiška naujiena, gal toks smagus perbėgimas akimis apie tai, ką jau esu girdėjusi, o taip pat pasinėrimais į tai, kas pas Aistę Pauliną yra įdomiausia, kas yra jos stebuklingas sėkmės receptas – viską papasakoti per kvapą gniaužiančias istorijas, kurių galėtum klausyti per visą naktį. Žodžiu, Šachrezada, ne kitaip.
Na, o kaip ten su tais muziejais? Perskaitę Virbickaitės knygą, žinosite, kaip muziejuose nepasimesti, nepasiklysti, o svarbiausia – neišprotėti ir tolygiai paskirstyti jėgas. Dar – atkreipti dėmesį į mažus, originalius muziejus, kurie prieš tai gal atrodė visai nekrūti ir neverti dėmesio. Man, pavyzdžiui, knygos perskaitymas veikia taip, kad jei dabar važiuočiau į Luvrą, tai aplenkčiau Mona Lizos salę, nes – jau esu kažkada ten buvus, nemėgstu minios iki tokio lygio, kad man to paveikslo net gaila, ir ten tikrai yra ir taip ką žiūrėt be Monos Lizos. Gali susirasti kas TAU yra gražiausia ir spoksot kad ir visą dieną. Ir, svarbiausia – muziejuje ieškoti istorijų – apie tai, kas muziejų fundavo, iš kur “atsirado” pastatas, pažiūrėti, ne tik ten, kur labiausiai apšviesta ir labiausiai didžiuojamasi, bet ir kas nutylima ir tūno šešėliuose (pvz., koks “Meno vagis”).
Knygą galima skaityti tiesiog išsirinkus pagal turinį įdomiausias ir aktualiausias temas. Man labai patiko skyrelis apie kūrinio pavadinimus, o štai apie telefonus gal kiek prailgo. Beje, aš esu iš tų, kurie muziejuje fotografuoja (po Aistės Paulinos kursų, žinoma, kiek kitaip, nei iki tol) – man labai patinka peržiūrinėjant senas foto atrasti patikusius paveikslus ir prisiminti sukeltas emocijas. Pati šviežiausia – nusivylimas, kaip reprodukcijos absoliučiai neperteikia Sorollos paveiklų gyvumo (atsimenu, kaip per kursus Aistė Paulina vis minėdavo, kad gyvai pavaikslo įspūdis visai kitoks). Galvojau prisipirksiu atvirukų ir net albumą, bet, nusivylus jų negyvumu, išėjau nukabinus nosį.
Labai rekomenduoju knygą tiems, kurie ir šiaip lankosi muziejuose – rasite pasiūlymų, kaip juose lankytis kitaip nei iki šiol, o jei nesilankote – tai dar labiau rekomenduoju, nes ši knyga panašiai kaip slaptos durys spintoje – už jų laukia muziejų Narnija.
Ši knyga – labai gera, koncentruota santrauka apie ADHD, vis dažniau pasigirstant svarstymams, ar ADHD reikia laikyti “disorder” ar tiesiog “neurodiversija” (neteiskit manęs už terminus, aš čia tikrai ne specialistė). Dabar jau žinoma, kad ADHD ne atsipūtusių tėvų neišauklėtas vaikas, o biologinių veiksnių nulemtas reikalas, kas tikriausiai didelis palengvėjimas tiek suaugusiems, kurie turi ADHD, tiek tėvams, kurie iki šiol skalbiami už nepaklusnų vietoje nenusėdintį vaiką. Bet naujausi tyrimai rodo, kad be ADHD nenuoramų, žmonija niekur nebūtų iš Afrikos išsikrapščius. Tik nenuoramos, iššūkių ieškotojai, medžiotojai, o ne uogautojai išstūmė žmoniją iš saugios ir patogios būsenos ir išvarė ieškoti kažko įdomaus (dopamino).
Taigi, knygoje žmonių kalba paaiškinama, kas ir kaip, o paskui duodamos gairės, kaip šiuolaikiniame sėdinčiame ir į ekranus spoksančiame pasaulyje palengvinti gyvenimą ADHD žmonėms, jų nenugramzdinant į medikamentų debesis. (“Gydant ADHD vaistais, sumažėja svajojančios smegenų dalies veikla.”) O šių vaistų biznis vien Švedijoje vertinamas 100 milijonų kronų (8,6 milijonų eurų)! Ai, visų pirma, aišku, nereikia persistengti diagnozuojant – mokslininkai pastebėjo, kad dažniausiai ADHD diagnozuojama metų pabaigoje gimusiems vaikams, kurie papraščiausiai yra mažiau brandūs nei jų grupiokai ir klasiokai!!! O ir šiaip geriausias vaistas (pagrįstas tyrimais) … judėjimas!
Jei aplinkoje susiduriate su ADHD, labai rekomenduoju paskaityti, o pati planuoju padovanoti šią knygą savo vaiko mokyklos mokytojoms.
“Pamokos” yra tokios apimties knyga, kad man net baisu sėst prie apžvalgos (iš tikro tai tingiu subendrint visus savo įspūdžius). Dar tingiu, nes čia iš tų knygų, kur labai patiko ir tik norisi parašyt: “labai gera, skaitykit”, ir visi mano klavišų tarškinimai tiesiog atrodo nereikelingi.
Prisipažinsiu, įsivažiuoti buvo sunkoka, ir vis girdžiu iš aplinkos, kad sunkiai sekasi, stringa. Tai visiškai suprantu, man buvo taip pat, galvojau, kas čia vyksta, gal čia vertimas kaltas, net pasiemiau originalą iš bibliotekos įsitikint, kad vertimas čia niekuo dėtas, o gal ir pačiam autoriui pradžioj buvo sunku, kai tokios aplinkybės – kovidas, nerimas ir visa kita. Na, bet kaip pats autorius sako, lockdown’as buvo bet kurio rašytojo svajonė, kai niekur nereikia keliauti ir rodytis, reklamuoti savo knygų, susitikti su skaitytojais ir taip toliau. Sėdi ir rašai.
Bet kai jau prasilaužiau, tai niekaip negalėjau sustoti. Ir nupasakoti pagrindinio veikėjo gyvenimo niuansus dviem sakiniais neįmanoma. Tiesiog paminėsiu, kad skaitant, dėl knygos autobiografiškumo, vis sukosi mintis, koks nepagražintas ir nedidvyriškas pagrindinis knygos personažas, gal net labiau lūzeris, nei didvyris, nepaisant to, kad vienas nuo kūdikystės augina sūnų. Kaip nejaukiai skaitosi Rolando Beinso savotiškas apsileidimas, neambicingumas ir neišsipildymas, balansavimas ant skurdo ribos niekaip nesistengiant nusverti į gerovės pusę (na, jei ne dėl savęs, tai bent dėl sūnaus). Taip pat ir santykiuose nuolatos tvyro toks kažkoks nerangumas, tingulys, iki pat pabaigos, kai jau be penkių minučių per vėlu… Kiek Rolande Ian’o? Ar jis taip save mato ir jaučia? O kodėl turėčiau teisti nenorą būti kitokiu, nei jis yra? Gal tiesiog bjauru ir nesmagu skaityt?
Labai įdomiai knygoje nagrinėjama moters menininkės linija. Nebus didelis paspoilinimas, nes šis įvykis yra pačioj knygos pradžioj – Rolandą su sūnumi be įspėjimo ant ledo palieka žmona. Tiesiog dingsta, jis net įtarinėjamas žmogžudyste. O vėliau sužinome, kad žmona pabėgo, kad galėtų rašyti. Jei taip padarytų vyras, lyg ir būtų nieko tokio, tikriausiai ne pirmas toks ir būtų, bet jei taip pasielgia moteris? Kaip skaitytojai į ją žiūri, kaip ją teisia arba pateisina? Oi, užvelia jausmų McEwanas, gerai paknebinėja, bet pats neteisia. Ir Rolandą, ir Alisą palieka skaitytojo teismui. Ir aš nežinau, kaip tokį poelgį, kurio niekada negalėčiau padaryti, vertinu. Nei kaip mama, nei kaip skaitytoja, nei kaip feministė.
O knygoje dar ir pokario visuomenės niuansai, Rolando tėvų likimai, branduolinio karo grėsmės atspindžiai, negarbingos šeimų paslaptys garbei išsaugoti, despotai vyrai, įvardijimo laiko tėkmėj laukiantis vaiko išnaudojimas, brendimas, Berlyno siena, sovietinio režimo brutalumas, paskutiniuose puslapiuose net Brexitas ir visada – meilė ir neįkainojamas žmogaus ryšys su žmogumi.
Puiki, viena geriausių metų knygų. Labai rekomenduoju.
Toks visai nieko detektyvas, kad būtų visai geras tereikėjo tik patrumpinti bereikalingus papliurpimus ar dialogus, kuriuos klausant audio knyga sunkoka “praversti.” Taip sakau todėl, kad jau perlipus į antrą knygos pusę pradėjau galvoti, kad mažoka intrigos ir galėtų visi biškį greičiau judėti. Na, nėr iš manęs kantrios skaitytojos. Bet vėliau, su knygos tvistu, autorė prapliurpimus kompensuoja ir lieku visai patenktinta.
O istorija apie jauną šeimą, kuri atsikelia į iš močiutės, kuriai demensija, dovanotą namą, kurį norėdami šiek tiek perstatyt, bekasdami žemę, kieme atranda dviejų žmonių palaikus. Gal gilokai kasa, bet apsimesiu, kad nieko apie statybas nenusimanau. Ir keistas vertėjo pasirinkimas, prieš dešimtmečius užkastus kūnus vadinti lavonais. Nuo kada beveik sudūlėję palaikai vadinami lavonais. Bent jau vadintų griaučiais, kaulais ar kažkuo panašaus, nu, bet lavonais, ką žinau, pjauna man ausį. Ir per visą knygą tie lavonai šmėžuoja, neina išvengt niekaip. Na, nebent autorė pati prirašė nesąmonių su “corpse”.
Na, bet kaip sakiau, knygos tvistas geras, galima tuos lavonus atleist, o kai kuriuos pliurpalus – praleist. Ir jei yra detektyvų badas, šitas, kuo puikiausiai sueis.
knyguziurkes.com 