Pasirodo, skaičiau net dvi Leilos Slimani knygas, galvojau, kad tik vieną – “Kitų šalies” apžvalga – čia ir “Lopšinė” – čia. Abi grožinės, šioji – negrožinė apie sekso situaciją Maroke. Situacijos niekaip kitaip nepavadinsi kaip “šizofreniška”. Knygos išleidimo metu (2017 m.), nesantuokinis seksas buvo kriminalinis nusikaltimas. Visos (tikimasi) moterys išteka nekaltos, visi vyrai – patyrę eržilai. Su kuo jie mylisi? Niekam neįdomu, kol tai vyksta už uždarų durų, kol neini į politiką ir kol niekas nenori tavęs įskūsti. Abortų “nėra”, kūdikiai nesimėto konteineriuose, vis dievobaimingi, prostitucijos nėra, pornografija merdi kamputyje. Ai, ir dar tie vyrai, su kuriais moteris sutinka/nori mylėtis, niekada tos moters neves. Nes kas nori vesti kekšę? Ne veltui “turkų rašytojas Livaneli savo romane “Išsilaisvinimas” rašė, kad “visame Viduržemio regione garbės sąvoka yra tarp moters kojų.”

Visi šie absurdai pasakojami per moterų istorijas bei autorės pateikiamą kontekstą. Įdomi ir lengvai skaitoma knyga, gal kiek vietomis vertimas kliuvo, jau senokai taip buvo. Ko knygoje pritrūko? Vis dėlto kaip publicistinei knygai, jos išleidimo data – 2017 metai – kelia klausimų dėl jos aktualumo. Jį buvo galima išspręsti parašant kokį įžanginį žodį apie dabartinę seksualumo situaciją Maroke. Esu tikra, kad daug kas bus pasikeitę, tiesa, nesu tikra, į kurią pusę. Pasikalbėjau su AI, sako, kad straipsnis dėl nesantuokinio sekso vis dar nepanaikintas, taigi šizofrenija tęsiasi, kaip ir mergystės plėvės atstatymo operacijos. Tereikia tik pasitaupyti ir būsi kaip nauja.

_________________________

Už knygą dėkoju Knygauk.