Aš iš tų, kur kaip ir Garfilds ar Gražke, nepamenu kuri, būčiau sakius Editai, kad ji “glušė”, nu, gal ne sakius, bet pagalvojus tai tikrai. Labai jau knygų žiurkė anti romantikė, galima sakyti, kad regbis yra įdomiau nei tie nesibaigiantys Editos meilės svaigimai, nors prisipažinsiu, kad esu turėjus pasvaigimų, paspoksojimų į langą ir “netyčinių” ėjimų pro laiptinę, tik kad nesulaukusios atsako mano meilės labai greit pasibaigdavo. Edita yra kitas lygis.

Kai pradėjau skaityt “Editas kompleksą”, galvoje sukosi mintis, kad “Pietinia kronikas” yra linksma knyga, na, yra ten pilna visokiausių reikalų, net pasigraudenti galima, bet bendra nuotaika linksma, o štai Editos knygoje – visas nepriklausomybės aušros liūdesys. Rimanta biednystė visiems tuo metu gyvenusiems pažįstama ir juokinga, tuo tarpu Editos tokia beviltiška. Nu, labai ten pilka, baugu, nesaugu ir šiaip jokių prošvaiščių. Labai liūdnas vaizdelis, nežinau, kodėl Kmitai taip liūdnai norėjos rašyt. Nesakau, kad netikras vaizdelis, tikras, bet gal netikėtai labai kitoks ir knygos tonas, ir priėjimas prie personažo, ir prie aplinkos. Ir man galvoj, kaip kokiam Editos filme, sukasi toks vaizdelis iš devyniasdešimtųjų Šiaulių – visi gezai, kuriems patiko Pietinis – i knyga, i films, perk i skaita “Editą”, o tada gauda Kmitą po Šiaulius, ka apgava, i ne tokį Pietini 2 parašė, kaip visi ka lauke. Taip kad atsargiai su lūkesčiais.

Jau prisipažinau, kad Editos svaigimų ir lyginimųsi su filmais man buvo kiek daugoka, atrodo, kad pradėjo kartotis, ir norėjos daugiau vyksmo, ne tik galvojimo. Kažkaip visus kartus, kai Editai pasipainiodavo Rimantas, man norėdavosi su juo ir nueiti, o ne likt su Edita ir eit rašyt dienoraščio. Dar knygoj kiek kliuvo kelios vietos, kur Edita pasirodė pati sau per protinga, kalbėdama apie tada neegzistavusį “smurtą artimoje aplinkoje” ir filmų kūrėjų autorines teises. Kokias dar teises, teises turėjo nebent “princai”, net vertėjai nežinojo, kas tos autorių teisės, o paprastiems žemės kirminams iki šiol ne visada suvokiama sąvoka.

Bet dabar, kai jau visus Editos vargus ir meiles išvargau, bendras knygos vaizdas, sujungtas su Pietiniu, fainas (bet pvz ar sueis mano vyrui, kaip man, kažkaip abejoju). Vis tiek faina ir tuos vidiakus prisiminti, ir klaikų rusišką įgarsinimą, turgus, megztinius, šokius. Nesuvokiama, kokie buvome, per ką perėjom, ką išgyvenom, ir kaip pasikeitėm. Labai aišku, kodėl kojos pačios neša į protestą už laisvą žodį.

_______________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto albai”.