Mokytis plaukti

Kai Prezidentinis knygų klubas niekaip negalėjo išsirinkti liepos knygos, nes noris kažko “vasariško”, tai prisiminiau knygyne matytą vasarišką viršelį (autorė Kotryna Šeibokaitė-Ša). Aišku, buvau apibumbėta, kad 400 puslapių, bet tie puslapiai greit verčiasi, tikrai neišsigąskit. Tai dabar visoms savo draugėms, kurios atostogoms prašo “kažko negruzinančio” vasarai, siūlau Clare Chambers “Mokytis plaukti”.

Ši knyga neturi pretenzijų į literatūrines aukštumas, lengvai skaitosi ir yra perskaitoma ir sunkesnio kalibro knygų žanro mėgėjoms (nė karto nenorėjau mest į sieną). Aišku, kai kuriose vietose tenka pavartyti akis (kai kurios klubietės buvo ypatingai griežtos, na, nes Prezidentiniam tokios šiaip griežtos ir nelabai romantiškos moterys), bet buvo ir gerų vietų, įžvalgų ir pajautimų, o porai linkusių į romantiką ir “personažines” knygas, net labai patiko (jos buvo palydėtos atlaidžiais klubiečių žvilgsniais).

Knygoje – dvi labai skirtingos britų šeimos, ir toji labai britiškoji, rimtoji tikrai puikiai atvaizduota, kaip ir lengva buvo įsivaizduoti pašėlusią Francės šeimą. Na, gal nereikėjo ten perlenkt lazdos su mamytės nuogumais, bet tebūnie, ką jau čia, negaila gi. Abigailei iš šaltai britiškos šeimos sunku susirast draugių, jos šeimoje ir šiaip emocijų mažoka, kaip ir šilumos, tad kai Francė įsitempia ją į savo gyvenimą ir šeimą, prasideda Abigailės aukso amžius. Ir net nesitikėkit, kad ji neįsimylės Radlių bernioko. Viskas, kaip priklauso! O kur dar pora skeletų abiejų šeimų spintose! Visos sutarėm, kad į pabaigą irgi daugoka dramos, o bet tačiau – gi čia romance, meilė viską nugalės.

Tai va, gavos toks lengvas vasarai tinkantis skaitinys. Literatūros gurmanams skaityt nebūtina, užteks pažiūrėt į Kotrynos viršelį.

____________________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”.

Tolumoje blyškios kalvos

Nu, tokia nuobodyliška knyga, kad tokią ploną knygą skaičiau visą savaitę – didžiąją dalį knygos buvo žiauriai nuobodu, tai paskaitydavau kelis puslapius prieš miegą ir dėdavau į šoną. Bet stūmiaus į priekį su mintimi, kad nebus čia viskas taip paprasta ir Ishiguro pakankinęs garantuotai nustebins savo skaitytoją, nes negali būt blogai Ishiguro.

Tai buvau teisi – per tą nieko neveikimą, nuolatinį lankstymąsi ir paklusimą vyresniesiems, pokalbius, kuriuose jokiais būdais neprieštaraujama uošviams, anytoms, tetoms ir visiems kitiems, o tik atsiprašinėjama, kad gal ne taip supratę, suklydę ar panašiai (išskyrus vieną įžūlų mokytoją, nepabijojusį mandagiai rėžti tiesos ir ginti savo nuomonę), lėtai stumiantis per pokario Japoniją, kurioje atomine bomba nubrėžiama linija tarp senojo ir naujojo pasaulio, link pabaigos pradeda aiškėti, kad dvi siužetinės linijos gal visai ir ne dvi, gal prisiminimai apie keistą kaimynę moterį ir į laukinį žvėriūkštį panašią jos nenuoramą mergaitę, gal vis dėlto labiau pasakojimai apie save, lyg susivokus būtų per daug nejaukus pripažint, atskleist ir papasakot, kodėl pasakotoja atsidūrė ten, kur atsidūrė, kaip atsirado Anglijoje ir kaip prarado dukterį. Aišku, kad skaitytojui būtų paniau, nieko Ishiguro neaiškina ir visa knygos esmė – kaip tolumoje matomos blyškios kalvos – nesi tikra, ar tikrai matai, ar miražas.

Tai aš apsistojau ties savo versija, mačiau, kad interpretacijų – daugybė, kiekvienam savo. Puiki knyga knygų klubams – pasidalinti ir aptarti visus įmanomus variantus. Rekomenduoju.

__________________________

Už knygą dėkoju leidyklai Baltos lankos.