Poor

Jau rašiau, kad klausydama šios knygos jau nuo kokio antro skyriaus vos ne ištisai norėjau verkti. Iš nevilties ir gailesčio visiems vaikams, kurių tėvai geria, narkašinasi ir yra palikę savo vaikus likimo valiai. “Šugis Beinas” draskė širdį nagais, bet kažkaip vis tiek grožinę literatūrą kitaip skaitai, o čia juodu ant balto (ausy) apie šitokį baisų apleistumą, o dar baisiau apie tokių vaikų atstūmimą dėl to apleistumo, niekaip nesuteikiant šanso tiem vaikam suprast, kad tai nėra normalu, kad galima ir reikia kitaip. O jau susidūrus su pavienių žmonių gerumu tokių vaikų atžvilgiu, tai iš viso norėjosi kaukt. Kaip ir susidūrus su mokytojų ar socialinių darbuotojų abejingumu, nereikia net žiaurumo.

Klausant knygos šokiruoja to užburto rato uždarumas – nematę kitokių pasirinkimų, tokių tėvų vaikai, tampa tokiais pačiais pašalpiniais, kurie nė nebando gyventi kitaip, nes, kaip tu gali bandyt, kai nė neįsivaizduoji, kaip būna. Ir labai liūdna, kad visos pagalbos priemonės, kurios padėjo autorei žingsnis po žingsnio išlipti iš skurdo ir priklausomybių, baigti mokslus fancy Dublino Trinity koledže (aha, prisiminkit Sally Rooney ir “Normalius žmones”) ir įgyti daktaro laipsnį – beveik nebeegzistuoja.

Atvira, sukrečianti knyga. Nors skaičiau ir “Apšviestąją” ir kitas panašias knygas, ši tikrai kažkokia kitokia. Rekomenduoju atkreipti dėmesį.