Kai fb paskyroje dovanojau Jennette McCurdy knygą visiškai marketinginiu, bet sukrečiančiu pavadinimu “Džiaugiuosi, kad mirė mano mama”, viena sekėja pasipiktinusi parašė kažką kanašaus į “kaip taip galima apie šventą žmogų.” Tai va šioje knygoje 15 pasakojimų (vieni stipresni, kiti silpnesni) apie motinas, kurioms iki šventumo kiek toloka, o ir šiaip šventieji tikriausiai tik paveiksluose, nes gyvenimuose motinos irgi tik žmonės. Ir tikriausiai kiekvienas vaikas savo motinoje instinktyviai ir nesąmoningai ieško savo meile apglėbiančios šventosios, kartais net užgniauždamas savo asmenybę, savo poreikius, savo jausmus.
Skaitydama šią knygą aš visą laiką galvojau apie užburtą ratą, kurį sukuria nemeilė ir visokie “mus taip augino ir užaugom gerais žmonėmis” reikalai. Kokia juodoji skylė yra toks požiūris/gyvenimas, ir kaip sunku iš tos įcentrinės jėgos – juodosios skylės išsivaduoti, kad išgelbėtum save ir savo esamus ar būsimus vaikus. Kaip skauda, kai vienintelis išsigelbėjimo kelias yra riboti ar atsiriboti nuo savo šeimos, nes kiekvienas susidūrimas yra skausmingas ir sekinantis. Bet net tokiose situacijose, net suaugęs būdamas vaikas ieško ir ilgisi to priėjimo prie mamos. Kartais net taip – rašant esė apie tą meilės, supratimo ir artumo ilgesį ir bandymą savo mamą suprasti. Apie nemokėjimą, nedrąsą prieiti, pradėti, užvesti kalbą. Apie norą suprasti ir suvokti. Ir kaip visada gera skaityt apie pavykusius bandymus, stebuklingus nušvitimo mementus, net jei jie trunka tik tą akimirką – jie verti kiekvieno bandymo, kiekvienos pastangos, nes ant jos galima paremti savo gyvenimą.
Graži ir prasminga knyga, ypač vertinga paskaityti žmonėms, kurių santykiai su mama/tėvu yra/būna komplikuoti (o kam nebūna?). Gal rasite vilties ir paguodos, gal geriau suprasite, kodėl taip yra, ar kur reikia brėžti ribą. Gal bus ne taip vieniša, o gal rasite jėgų išsprūst iš juodosios skylės ir būt geresniu tėvu arba mama savo vaikams.
________________________________
Už knygą dėkoju leidyklai “Tyto Alba”
knyguziurkes.com 