Džovanio kambarys

Koks nerealus dalykas vis dėlto yra knygos su visais tais už viršelio skaitytojo laukiančiais pasauliais. Daugelis gi žinom, kad yra Džiovanio kambarys, bet kol neperskaitai – nežinai ir visiškai neįtari, prie ko čia tas kambarys, tik kažkaip galvoji, kodėl jis toks svarbus, kad net autorius davė savo knygai tokį pavadinimą. Ir kambarys kažkaip pavadinime net atrodo svarbesnis nei pats Džiovanis, kuris net, pasirodo, nėra knygos pasakotojas (kažkaip to tikėjaus). Ir šiaip į jį skaitytojas ne taip jau greit ir įleidžiamas, nors nuo pirmo puslapio labai laukia – kada, kada gi tas kambarys.

Dabar jau pabuvau jame, kambaryje, kur sulindę daugybė temų, neįmanomų greit aptarti – žmogaus tapatybės ir pasirinkimų klausimas, turto ir skurdo įtaka tiems pasirinkimams, seksualumo, visuomenės normų, patogaus gyvenimo ir nepatogios laisvės kainos, sielvarto, aistros – apskritai Baldwino sugebėjimas su mažai žodžių (knygoje vos 200+ puslapių) paliesti tiek daug temų ir taip parašyti, kad net po septyniasdešimt metų tekstas yra visiškai nepasenęs, tiek pat aktualus ir reikalingas. Grožėjausi tuo tekstu, stebėjausi kuriama įtaigia atmosfera, bet kažkaip į pačių veikėjų jausmus ir peripetijas neįsijaučiau, gal tiksliau, nesujaudino jie manęs, prisimenu, panašiai jaučiaus ir skaitydama Bethan Roberts “Mano policininką”. Ir abiejose knygose man labiausiai gaila moters. Nes ir vėl, kol vyrai neapsisprendžia – dažniausiai nežinioje ir dažniausiai save visaip kaltindama kenčia moteris. Va šita knygos vieta tai mane tikrai sutrigerino.

Bet šiaip gera knyga, beveik galiu sakyt, kad daug skaitgančioms knygų žiurkėms – must read (nors šiaip nieko nėra must), tiesiog kaip kurtūrinį reikalą, kad geriau gaudytis literatūriniam pasauly. Būtinai skaitysiu daugiau Baldwino.

___________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms”, Zigmantui Butaučiui – už puikų viršelį, Violetai Tauragienei – už vertimą.

Leave a comment