Agentė

Pirmoji 2024 metų knygą, kurią skaitydama iki kokio vidurio baisiai pykau ant autoriaus, nes visai nenorėjau pirmos metų knygos, kuri man nepatiko. O paskui dar vargt su rašinėliu!! Taigi, visiems pasirinksiantiems skaityti, linkiu ir rekomenduoju turėti kantrybės, nes bus iš tų knygų, kur visas svoris ir gėris, kad ir kaip beužknistų – antroj knygos pusėj. Dar galit likt nesupratę, koks dar čia šnipų romanas, nes po įspūdingos pradžios knygos pirmoj daly daugiausia politika, liaudininkai-krikdemai-tautininkai, kurie man nebuvo labai įdomūs, greičiau jau nuobodūs. Ir viskas taip lėta, metų laikai greičiau eina, nei siužetas vystosi. Gyvenime, aišku, nepagreitinsi, bet knygoj gal galima?

Liaudies išmintis sako, kad “kantriems – dangus”, tai kadangi aš knygų žiurkių pasaulyje noriu į dangų (biblioteką), tai kantriai grieždama dantimis skaičiau ir – aleliuja – nuskilo, nes paskui tikrai prasideda šnipų romanas, spaudimas, įtampa ir agentų kovos. Pagrindiniai veikėjai – tarpukario saugumo departamento vedėjas Konstantinas Astrauskas ir aukšto rango komunistė Angelė Treigytė, kuri suprato, kad nelabai šviesus tas komunistinis rytojus, ir sugalvojo trauktis. Ne viskas tik paprasta ir įmanoma. O besitraukiant tenka ir išduoti, ir įduoti, ir parduoti. Ir kelio atgal – nebūna. Iš kitos pusės ir pats gali būti bet kada išduotas, parduotas. Toks nervų ir laiko žaidimas – kas greičiau ir kuris pirmas.

Labai knygoje man įstrigo tas nuolatinis vaikščiojimas apgraibomis, akli statymai ir sprendimai, rizikavimas, nes niekada nežinai, ar agentas nemeluoja, kiek jis ar ji nepasako, galiausiai, ar pats nėra dvigubas agentas. Nelabai optimistiškai nuteikia, net kraupu, kai pagalvoji. Iki šiol realiai niekada labai nesusimąsčiau, apie nesibaigiantį neapibrėžtumą, kuriame gyvena šnipai. O turi vaidinti kietuolius ir poker face’us. Nenuostabu, kad paskui bent kiek gražesnė panelė gali visko primirksėti (čia Flemingas užbondino privalomą siužeto liniją?).

Dar vienas fainas knygos aspektas – tarpukario Kaunas (dar kartą labai rekomenduoju apsilankyti Art Deco muziejuje, bus lengviau įsivazduoti nekaimišką knygos aplinką), kurio valdininkai važinėja ilsėtis į Paryžius. Šveicarijas, na, ir jei nelabai turi laiko – į Palangą, ponios siekia išsilavinimo ir aukštų tarnybų arba tiesiog būna elegantiškos ir prašmatnios. Smetoniškos diktatūros Lietuva, skaičiuojanti paskutines savo vasaras, kurias tokiom knygom susigrąžiname.


Už knygą dėkoju autoriui ir leidyklai “Aukso žuvys”

Leave a comment