Month: October 2023

Gailestingumo gatvė

~ kzL ~ Leave a comment

Vienas didžiausių svajonių šalies skaudulių – moterų sveikata. Kai kurių dalykų tiesiog neina suvokti, pradedant nėštumo pradžia, baigiant neegzituojančiomis turtingiausios pasaulio šalies motinystės atostogomis, kurios labiau panašios į močiučių pasakojimus, pagimdei ir į laukus, nes darbai tai nelaukia. “Gailestingumo gatvės” viena pagrindinių temų – abortai ir įvairiausios problemomos, su kuriomis susiduria tiek klinikos, tiek jose dirbantys darbuotojai ir jų pacientės. Šiaip net rašyt nenoriu, nes man ima virti kraujas ir kyla spaudimas. Nu, nes protu nesuvokiama. Šioje temoje tikriausiai yra daugiausia visuomenės išverstaskūriškumo – baisiausiai gailima ir rėkiama dėl negimusio vaisiaus, bet vos tik tas kūdikis išlenda į pasaulį, pasidaro niekam neįdomus eilinis benkartas ir jau motinėlė, prisidirbai, tai ir sukis pati dabar. Kažkoks downgrade iš negimusios šventosios gyvybės į gimusią velnio išperą. Sakau, kraujas verda.

Ši knyga man skaitėsi labiau net kaip pusiau publicistinė nei grožinė literatūra. Gal dė to, kad nuosekliai papasakojamas moterų sveikatos klinikos kasdienis darbas, iššūkiai, pavojai. Stogą rauna saugumo reikalai. Dar viena JAV vieta, kur saugumas vos ne kaip oro uoste – nes, atrodo, bepročius ši vieta kaip medus traukia. Gal todėl kitos siužetinės linijos – vyrų, man buvo kiek per daug ištęstos ir neįdomios, įdomu tik kaip sekėsi Klaudijai, pagrindinei protagonistei. Kaip tokiai knygai gal vyrams apskritai per daug dėmesio ir jau čia man net nelabai įdomu, kodėl jiems gyvenime vienaip ar kitaip susiklostė.

Bet Klaudija man patiko, kaip ir patiko knygos pabaiga. Nes įtampa vis auga, debesys vis kaupias ir juodėja, ir pradedi galvot, kad viskas aišku, kaip čia viskas baigsis ir taip toliau. Tik kad autorė skaitytoją apgauna ir, nors gal ir nelabai tikėtina, bet man pabaiga patiko. Gal dėl to, kad norisi tos šviesos ir tikėjimo, kad pasaulį išgelbės laukiami kūdikiai?

_______________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Svajonių knygos”.

Slaptas Babos Segi žmonų gyvenimas

~ kzL ~ Leave a comment

Norėjos kažko lengvo, paprasto, bet nebanalaus, tai su Baba Segi (kuris, beje, vyras o ne šiaip alia Baba Dunja) pataikiau į dešimtuką. Jau įpusėjus knygą, į galvą šovė mintis, kad čia yra nigerietiška tylos istorija – taip nesikalbančių ir nuo vienas kito šviesmečiais nutolusių šeiminykščių tikrai reikia gerai paieškoti. Bet viskas suprantama, kalbėtis nelabai yra apie ką, nes bet kokia neteisinga užuomina sugriautų Baba Segi suręstą kortų namelį, kurį ištikimai saugo jo žmonos. Kiekvienai jų gyvenimas Babos Segi iliuzijoje yra geriau nei realus pasaulis, nė vienai nepagailėjęs išbandymų. Taigi, svarbiausia – stogas virš galvos ir maistas vaikų burnose, ir už tai bus kovojama nagais ir ragais.

Į aiškiai nusistovėjusį pasaulį įsiveržia ketvirtoji Baba Segi žmona Bolanlė. Išsilavinusia moterimi baisulingai didžiuojasi vyras, o štai žmonoms – kaip šuniui penkta koja – kad ir kaip draugintųsi Bolanlė, niekam neleidžiama parodyti jokio prielankumo. Bolanlei niekaip nepastojant, jau ima atrodyti, kad bergždžioji žmona bus pavaryta šalin ir namuose vėl viskas bus po senovei, na, bet tada tai būtų eilinė poligaminės šeimynos istorija. O nėra.

Be siužetinės linijos įdomu skaityti apie tai, kaip ir apie ką sukasi pasaulis Nigerijoje. Ne apie moteris tikrai. Kol nėra aiškių šiuolaikinio pasaulio ženklų, gali ir apsigauti, koks ten amžius ar koks dešimtmetis – jokio skirtumo. Ir visos tradicinės nesąmonės, kurias pasaulis yra sugalvojęs moteriai, prieš moterį – knygoje visa puokštė, tad pradžioje pasibaisėjus žmonų elgesiu, ne viskas taip juoda atrodo, kai paaiškėja kiekvienos jų istorija.

______________________

Už knygą dėkoju leidybos namams “Balto”.

Tylos istorija 2

~ kzL ~ Leave a comment

Čia tai yra istorinis momentas, nes aš labai sąmoningai (ne tai, kad buvau pamiršus, kad skaičiau) antrą kartą (pirmoji apžvalga čia) perskaičiau tą pačią knygą, žinia, nelabai skaitau po du kartus. Visada bijau rizikuoti, ypač, jei knyga patiko, labiausiai bijau nusivilti. Iš tikro man labai norisi, kad ši knyga būtų skaitoma ir pastebėta, nes tikrai yra to verta ir, skaitydama ją pirmą kartą (2018 m,). buvau didžiai nustebus, kad nieko apie ją negirdėjau. Čia tikriausiai buvo pasekmė nusivylimo lietuvių autoriais. Dar šį kartą buvo smalsu skaityti knygą autorės, su kuria jau esu pažįstama, norėjosi išbandyti savo objektyvumą ir kaip reaguočiau į nepatikusius dalykus.

Mano laimei,reaguoti niekaip nereikėjo, knyga skaitėsi kuo puikiausiai. Niekas knygoje man nekliuvo, tikriausiai Akvilina visas man kliuvusias vietas išredagavo, svarbiausia, kad išredagavo tą veidą iš pirmo viršelio. (Beje, Akvilina mūsų knygu klube sakė, kad visokių komentarų (kaip kad šis) neskaito, tai ramiai galiu čia rašyt, ką noriu, nesvarbu, ar norėčiau įsiteikti ar ne.

Aišku, žavingiausias yra knygos pabaigos tvistas, ech, apverčia viską aukštyn kojom, net norisi vėl skaityti iš naujo su nauju žinojimu. O šiaip tai skaitant apima savotiškas liūdesys ir nenusakomas ilgesys daugybės nutylėtų istorijų, apie kurias jau nebėra ko paklausti. Kad ir dėl to labai keisto genų mikso, atkeliavusio iki manęs nežinomais keliais ir pritrenkusio, kad ne iš ten, iš kur labiausiai tikėjausi. Belieka vienintelė galimybė tas istorijas susikurti pačiai, sugalvoti visas nežinomas scenas su kažkada kalbėtais ar nutylėtais dialogais.

___________________________________________

Už knygą dėkoju “Almai Litterai”

Mažasis draugas

~ kzL ~ Leave a comment

Oho, kokiam žodžių klampumyne nardina savo skaitytoją Donna Tartt, kaip dvelkia drėgnu Misisipės karščiu iš kiekvieno puslapio ir karšta taip, kad naktim nesimiega nei vaikam, nei suaugusiems, nei tiems kas jau ne vaikai, bet dar ir nesuaugę. Septintojo dešimtmečio apšiurusiam, daiktais perkrautame name susitinkame dvi seseris – pusiau vaiduoklišką po namus slankiojančią gražuolę Alison ir pašėlusią, gudrią ir sojerišką nutrūktgalvę absoliučiai nerealią Henrietą, kuri buvo dar visai mažutė, kai šeimą ištiko laiką stingdanti tragedija – vyresnio broliuko tragiška žūtis namų kieme.

Po tragedijos, vaikų motina nugrimzta į savo gedulą, tėvas randa priežasčių nebegyventi su šeima, o mergaites praktiškai augina namų pagalbininkė Aida, tokia panaši į tarnaites iš Kathryn Stockett “The Help”. Matriarchato linijoje toliau rikiuojasi Edė, mergaičių senelė ir jos ekscentriškosios seserys, pačios tikriausios porcelianinės pietinių valstijų damos. Visos gyvena kaimynystėje netoli viena kitos, kiek vaiduokliškame miestelyje (man galvoje dėliojosi poklaikiai vaizdai iš serialo “True Ditective”), tad vietoje nenustygstančiai Henrietai patogu lakstyti nuo vienos prie kitos tetulės namų ir po trupinėlį lesioti meilę, šilumą ir dėmesį.

Brolio nužudymo aplinkybės taip ir neištiriamos, o mintis, kad žudikas vis dar laisvėje Henrietai tiesiog nepakeliama (ir klaiku). Ir niekas nenori ir nesiruošia nieko pasakoti. Teks smarkuolei Henrietai bandyti bent žodelį ištaukti iš tetulių ar sesers, galimos įvykio liudytojos, slapčiomis perskaityti visus įmanomus straipsnius ir pakalbinti visus įmanomus liudininkus, kurių žvilgsniai choru nebyliai šauks: “Kam tau reikia, mergaite?”

“Mažasis draugas” skaitosi kaip detektyvas ir net trileris – Henrieta ten ištisai eina peilio ašmenim ir balansuoja ant prarajos pakraščio – bet kartu tai ir nėrimas gilyn į tamsių emocijų ir absoliučios vaiko vienatvės pasaulį, į niekaip po tragedijos neatsigaunančios šeimos kasdienybę ir pastangas išlaikyti įvaizdį, su likimo valiai paliktais, savo jėgomis išsikapanoti bandančiais vaikais. Man ši knyga buvo visiškai personažų knyga, kur viskas tarsi plūduriuoja pusiau sustingusiam laike, kuriame nekvėpuodama bando išgyventi Henrieta, visa vos laikosi surišta voratinklio gijom ir pabyra vos ištikus kitai negandai. Ar ras Henrieta žudiką? Kur nuves ir į ką, visai ne vaikišką, išvirs jos detektyvinis žaidimas?

____________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Alma Littera”.

Didžioji istorija

~ kzL ~ Leave a comment

Knyga ilgokai užsistovėjo lentynoje, tad kai pamačiau, kad “Baltos lankos” paleido audio knygą, nusprendžiau, kad pats laikas pasiklausyti. Beje, jau kuris laikas pastebėjau, kad negrožinės knygos audio formatu greičiau sulaukia savo eilės nei kad popierinės.

“Didžioji istorija” prasideda nuo didžiojo sprogimo. Man, tiesą pasakius, smegenys nelabai išneša, kaip žmonės atsekė visatos pradžių pradžią ir jau sugalvojo pabaigų pabaigą (nuo ten iki ten – taip pat nesuvokiami 13 milijardų metų), kurios žmonija garantuotai nesulauks, gal taip ir geriau visiems. Na, bet atgal į pradžią – nuo to, kaip viskas prasidėjo, kaip šalta ar karšta turėjo būti, kaip elektronai ir visokie kitokie reikalai turėjo veikti vienas kitą, kad sudėtingėtų cheminiai elementai, kaip jie ten stumdėsi ir sąveikavo, “kepė” tam tikrose temperatūrose, išsimėtė po visą visatą ir t.t.

O paskui, kaip trečiame luite nuo Saulės, staiga (tas staiga irgi milijonai metų) pradėjo formuotis tam tikros sąlygos – nei per šilta, nei per šalta, ir vienų dujų nei per mažai, nei per daug, ir kitų dujų staiga būtent tiek, kiek reikia, kad atsirastų gyvybės užuomazgos. Ir viskas atrodo tarsi pasaka arba tikimybių teorijos žaidimas, kur n pakelta nesuvokiamuoju. Ir lėtai prasidėjęs laikas, sugreitėja ir sutankėja, koją įkelia žmogus, kuris jau tiek visko pridirbo, kad jei nespės išnešt kudašiaus į kosminę tamsą, tai supleškės savo sukurtame pragare, taip jam ir reikia (bet kokiu atveju neišvengiama).

Trumpai, tai ši knyga – trumpa santrauka visko – fizikos, chemijos, biologijos ir istorijos. Man patiko, nebuvo per daug ištęsta, smagiai susiklausė. Jei pasiilgstat laikas nuo laiko mokslo populiarinimo knygų, kur paprastiem žmonėms žmonių kalba parašyta, tai tikrai rekomenduoju. Tiesa, jau gal reiktų atnaujint leidimą, nes knygoje vis dar 7 milijardai žmonių, tai jau skamba, kaip visai senų senovė, nors ir buvo vėliau nei 2011 (per 10 metų nuo 2011 iki 2022 mūsų padaugėjo milijardu). Va taip apie tą greitėjantį laiką…

_____________________________________

Už popierinę knygą, laukusią lentynoj ačiū “Baltos lankos”. Audio nusipirkau pati

Vilniaus pokeris

~ kzL ~ Leave a comment

Žiūriu į knygą ir jau nebeįsivaizduoju, kaip perskaičiau. Sukandus dantis, garbės žodis. Dėl knygų klubo (labai didelis motyvatorius) ir parodos Mo muziejuje (dar didesnis – kol nesibaigė). Buvo toks skaitymas – absoliutus darbas. Nes turi skaityt ir galvot apie kiekvieną žodį, tik negalvoji, jau žiūrėk mintys ir pasirinkusios kokį nors lengvesnį galvojimą, planuoja jau kokius buitinius reikaliukus ir su Gaveliu jokių svarbių reikalų turėti nenori. Nu, nes kas ten? Bet visas tas skaitymo darbas absoliučiai at(si)perkanti (rewarding). Tai sukandi dantis, kad net karūnos braška, smeigi akį į knygą ir skaitai toliau – ir tikrai ne prieš miegą, ir tikrai ne malonumui. Kam? Vilniui gal? Dėl Vilniaus. Numylėto ir gražiausio pasaulio miesto, “meiliai” vadinamo Visatos Subine. Kurios man dar nesuprast, nes dar nenugyventi tie trisdešimt čia (“Kad šitai suvoktum, reikia būt gimus Vilniuje. Reikia bent trisdešimt metų pagyventi Visatos Subinėje”*).

Bet eina sau, kaip verta skaityt, kosminis jis, Gavelis. Lazeris. Išskrodęs laikmetį, perpratęs ir suradęs Homo lituanus geną ir kodą susisukusioje DNR spiralėje (“Esu šimtaprocentinis lietuvis, ir niekas neprivers manęs save mylėti“). Nuo Vytauto iki Dariaus ir Girėno komplekso (kuris nusitęsia iki ateities “Trijų milijonų” be penkių minučių medalių). Jokio atokvėpio vaidilučių besiilginčioms sieloms. Rauna stogą, kai suvoki, kad Gavelis apie The Matrix parašė dvidešimt metų iki filmo: “Dabar bent gyvenu, iki savo didžiojo praregėjimo tik vegetavau, stūmiau dienas kaip visi, žinojau, ką žino visi, buvau pasmerktas kaip visi. […] … darnioje Jų sistemoje atsirado spraga, o įsibrauti vidun buvo lemta tik man.” Ir apskritai, vartau dabar knygą ir galvoju, kad ji tikriausiai niekada nepersiskaito – gali amžinai skaityti ir visada perskaitysi kažką naujo ir naujai, ko seniau nepastebėjai.

Jei neprisiruošiat skaityti, būtinai nueikite į parodą, greičiausiai tada is skaityt susimotyvuosit, ir šiaip, paroda ne amžina gi, nueikit, knyga vis tiek kaip nors sulauks savo laiko. O šiaip tai čia tikriausiai jau seniai nebe knyga, o reiškinys, nes norisi dabar viską apie Pokerį susiurbti: ir interviu su autorium perskaityt, ir filmą apie jį pažiūrėt, ir Jūratės Čerškutės disertaciją perskaityt. Ir poveikis tai tikrai kaip Matricos piliulės – Vilnius pasidalina į Vilnių prieš ir po Pokerio skaitymo, nebeatmatysi, nebeatklausysi, ir nebeatsuksi. Ir ta labai per ankstyva mirtis Gavelio neišeina iš galvos. Lyg pats būtų savąją išsipranašavęs per savo herojus – tarsi Jie būtų eliminavę žmogų, kuris per daug jaučia ir per giliai suvokia.

*https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ricardas-gavelis-antidemiurgas-arba-kas-yra-vilniaus-pokeris-286-1239506?utm_medium=copied

Pavydo ekspertas ir kitos istorijos

~ kzL ~ Leave a comment

Vienintelis dalykas, kuris šioje knygoje nepatiko, kad kiečiausias apsakymas yra pats pirmas. Perskaičius tokį kosminį iš karto tikiesi, kad visi kiti irgi bus tokie pat geri, o jie tiesiog geri, bet ne tiek, tad gaunasi toks ne visai pelnytas nusivylimas. Bet gal čia taip leidėjai šoka skaitytojų viliotinį, nežinau. Tai jei dar neskaitėt, sakyčiau, pasilikit pirmą apsakymą pabaigai, bus tookia vyšnia ant torto ir kiti apsakymai taip nenublanks, nes tikrai to nenusipelnė.

Labiausiai apsakymuose patiko tas blogio/evel prieskonis. Kažkoks kasdienybėje staiga išlindęs kokio nors personažo blogietiškumas, toks slidus, ne visai apčiuopamas, biškį toks, kuriam slaptai pritariama, nes kažkas jo “nusipelnė” būdamas šiknium ar panašiai. Taip gražiai sužonglitruoja Jo Nesbo, vienas malonumas skaityti. Ir labai faina, kad apsakymai, nes detektyve romane nusikaltėlio išaiškinimo intrigos gauni maždaug gauni vieną kartą, o čia net septynis. Nepraleiskit, labai rekomenduoju.

_____________________

Už knygą ačiū Baltoms lankoms.

Unsheltered

~ kzL ~ Leave a comment

Ech, neišsipildė man ši knyga, nors ir atrodė daug žadanti. Klausiau audio, o su audio, žinia, lengvai neapsigausi – jei nesiklauso, tai nesiklauso – taip ir atsitiko su viena šios knygos siužetine linija. Galvoju, gal popieriuje būtų kitaip?

Pirmojoje – šių laikų linijoje, viskas prasideda, kai tėvams paskambina jų sūnus ir praneša apie šeimą ištikusią nelaimę. Šeimai labai greitai reikia mobilizuotis ir reaguoti į naują realybę. Reaguoti sunku, nes finansai traška braška per visas siūles, o kur dar paveldėtas griuvena vėjų perpučiamas namas, kuriame beveik jau nebeįmanoma gyventi, o renovuoti nėra už ką. Gal rimtai pavyktų kreiptis į paveldo saugotojų draugiją, gal jie pafinansuotų, jei pavyktų įrodyti namo istorijos svarbą?

Antroji linija, apie tą patį miestelį XIX amžiaus pabaigoje, o gal net ir apie tą patį namą, tik naujai pastatytą prieš šimtą metų. Jame gyvena jauna pora, abu prie mokslo, abu susiję su visiškai žviežia Darvino evoliucijos teorija, kuriai taip sunku rasti kelią dievobaimingoje visuomenėje. Kaip reikia išmanevruoti tarp mokslo neigimo ir savigarbos, kai išmaitinti reikia ir jauną žmoną, ir jos priedėlius, o mokytojo kontraktas tik vieniems metams, o direktorius niekaip nesutinka su niekuo, kas ne tuomečio dievo valioj.

Tai šeimos linija susiklausė kuo puikiausiai, tikrai gerai autorė surašė šeimos reakciją į nelaimę, susitelkimą, sprendimus, kiek netikėtą, bet taip natūralų istorijos išsivystymą. Įdomi ir antroji linija, bet jai kažko pritrūko ir jungimas jų abiejų per namą man nesuveikė. Kažkaip man vis lenda į galvą mintis, kad Kingsolver reikėjo rašyti dvi atskiras knygas, gal dėl to ir sujungė, kad antrai pritrūko parako? Nes man rimtai norėjos klausyti tik kas antro skyriaus, tos antros linijos po geri mėnesio nelabai ir beatsimenu.

Kam rekomenduočiau? Tai tikrai Kingsolver mylėtojams, vis tiek skaitys ar klausys viską. Ir kitoms skaitytojoms, kam pasirodys įdomu, kad ir kas antrą skyrių skaityt. Labai nesikabinėjant, normali knyga, bet jei norit wow, tai teks ieškoti kitos.