2084

Birželis, o aš vis dar skaitau Knygų Mugės 2023 knygas! Knygą eilėje pastūmė netikėtai užtiktas “Rašytnamio” podkastas su Une Kaunaite. Beje, man po detektyvų serialo vėl toks blokas audio užėjo, tokius visada gydau podkastais – perklausiau visą “Rašytnamį”.

Labai įdomu, interviu Ugnė minėjo, kad “Žmones iš Alkapės” (labai rekomenduoju) įsivaizdavo skaitant young adult, o gavos, kad jaunimėlis nešė knygas mamoms, tėtėms ir močiutėms su seneliais, kad paskaitytų, kaip jaučiasi žmonės iš mažos šalies emigracijoje, tai gavosi, knyga suaugėliams apie jaunimėlį. Skaitydama “2084” galvojau, kad ši tai gal labiau bus young adult ir ne vien todėl, kad jaunimėliui labiausiai tikėtina tų metų sulaukti, nebent seni dvidešimtojo amžiaus kūnai iškrės pokštą gyventi ilgai ir laimingai arba transplantuosim smegenis, arba pajungsim jas tiesiai į virtualų pasaulį be jokio kūno, niekada nežinai. Young adult gal man labiausiai švietės dėl labai jau emocingų meilės išgyvenimų. Kažkaip galvoj mirksėjo baneris “Nu, tikrai?” (tik angliškas, aišku, ir dar maždaug “Get over with it”). Man atrodo, suaugėliams jau tokie meilės reikalai nebesuveiks. Na, nebent labai meladromatiškas suaugėlis.

O šiaip tai skaitytojas papuola į pasaulį, kuriame virtualus ir realus pasauliai gerokai nutolę vienas nuo kito. Realus egzistuoja, bet niekas apie jį per daug nesuka galvos, nebet esi benamis ar šiaip kokiam lūšnyne gyveni šaltai ir alkanai. Svarbiausia kuo geriau gyventi virtualiam pasauly – “Burbule”, kur viskas yra duomenys duomenys duomenys, bėgančios “Matricos” eilutės. Duomenų laikymas – brangus, visi prisiminimai – duomenyse, neturi pinigų – neturi prisiminimų. Visi pafiltruoti, liekni ir gražūs – niekas nebenori susitikti realybėje, nes ten keista, negali būt kuo nori, negali pranykt, jei kas nors nepatinka. Na, ir nesunku atspėti, kas tokiam pasaulyje yra galingiausias visa ko manipuliatorius. Ar norėtum būti tas, kuris nusprendžia, kokia bus tendencija, kur kryps nuomonė ir ką geriau nuslopinti? Ir ką reiškia numir nebebūti tokiam pasauly? Numirt fiziškai, ar išsitrint?

Tokia senovė pasijutau skaitydamanir klaikoka buvo, nors realiai suprantu, kad vienu kojos pirštu mes jau ten, apie ką knygą. Dar aišku, reikia iki tų 2084 m. neiškept and šios žemelės, bet vis tiek. Labai surezonavo man su Dave Eggers “Ratu“, kurį skaičiau 2016 m., sakyčiau, “2084” yra kitas “Rato” lygis. Po tokių knygų man noris miško maudynių, kažko labai žemiško ir papraston(ledų palaižyt), ir visiškai netechnologiško. Bandysiu šitą knygą siūlyt vasarojantiems vyresniems paaugliams, yra tikimybė neišgirsti zirzimo, kad neįdomu, nuobodu ir t.t.

______________________________

Už knygą dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai

Žmonės iš Alkapės

zmones

Tikriausiai dar nežinai, kad Alkapė yra tokia šalis. Mintyse perbėgi per žemėlapį, net neįsivaizduoji, kur ji. Pagalvoji, kad jau visai atsilikai nuo aktualijų – kai tiek daug visokio plauko separatistų, kol miegojai, gal ir kokia Alkapė atsirado? Juk šiandien jau neįmanoma visų naujienų sužiūrėti. Įsivaizduoji, sutiktum žmogų, kuris sakosi esąs iš Alkapės, o tu tokios negirdėjęs, gal pagalvotum, siaubas, seniau Lietuvos niekas nežinojo, dabar ir aš toks pats darausi – abejingas visam kitam pasauliui, net nežinau, kas per daiktas ir kur ta Alkapė.

Šioji gimė Unės Kaunaitės,  jaunos rašytojos, galvoje. Atpažinsi, kad čia greičiausiai kokia Lietuvos klonas. Tokia, kurios koks pusė milijono alkapiukų išsibarstė po visą pasaulį. Būti emigrantais. Vieni – darbo emigrantais, kiti-  meilės, treti – mokslo. Emigracijos tema (nors kažkaip išvažiavimą mokytis svetur nelabai laikau emigracija, tiesiog pasaulis išsiplėtė, o gal susitraukė?) yra šiandienos aktualija, linksniuojama žiniasklaidoje, nepamirštama politikų (dažniausiai lozunguojant apie emigrantų sugrąžinimą namo), palietusi vos ne kiekvieną šeimą. Kaip jaučiasi ir ką išgyvena išvykusieji? Juk ne visiems pasiseka, tačiau nesėkmė dažniausiai nutylima, nes tarsi gėda būti emigrantu lūzeriu, kai visiems kitiems pavyko rasti žalesnę žolę kitoj tvoros pusėj. Tačiau užklausus “kaip sekasi?”, dažniausiai išgirsi “gerai”. Tas “gerai” yra baisus žodis, užrakinantis išsikalbėjimo duris. Ką ten po to “gerai” besakysi? Negi pulsi guostis ir verkti ant peties? Gerai, tai gerai, tiesiog nutolome ir kasmet vis labiau tolstam, kasmet vis mažiau bendrybių. Ir su draugais, ir su šeima. Integruojamės su pasauliu.

uneŠitą knygą pradėjau skaityti be didelių lūkesčių, kaip dažniausiai būna su lietuvių autoriais. Tad džiugu, kad knyga nenuvylė, o tai jau labai gerai, turint galvoje, kad man paskutiniu metu niekas neįtinka, ane? Taigi, neteks bambėti ant autorės dėl sugaišto laiko. Skaitosi tikrai lengvai ir greitai, išskyrus keletą lėtesnių vietų; vienas užkliuvęs dalykas – pradėjus skaityti naują skyrelį dažniausiai neaišku, kuris veikėjas veikia, tai tekdavo paskanuoti tekstą į priekį, kad surastum skyrelio veikėjo vardą. Nors neteko būti jokios rūšies emigrante, save atpažinau besibaiginačių mokslų panikoje – kas bus toliau?!!! Kaip man seksis, kai už nugaros uždarysiu saugiai glėbusias universiteto duris? Ko verti mano geri/blogi pažymiai?

Manau, knygą reiktų perskaityti vyresnių klasių mokiniams, kurie planuoja išvažiuoti mokytis svetur, jų ir jau išvažiavusių tėvams. It likusiems verta. Kad geriau įsivaizduotų, kas slepiasi po skype’iniu atsakymu “man viskas gerai”. Kad nepabijotų patys būti atviresni ir tąjį ekrane paprovokuoti kitokiam atsakymui.

Beje, labai patiko knygos pabaiga (mano supratimu bene sunkiausia knygos vieta kartu su pavadinimu – labai jau lengva viską sugadinti). Sakyčiau, pabaigos tokios kaip ir dvi – viena natūraliai išplaukianti iš pasakojimo, o kita tokia BAM! Savotiškas pokštas, po kurio nebeverta būtų Alkapės ieškoti žemėlapyje, nebent Mėnulio.