Man pačiai netikėtai, vieną po kitos vis užverčiu Bookerio sąrašiuose esančias knygas. Negalėčiau pasakyti, kad Neįtikėtina Haroldo kelionė idėjiškai yra labai nauja ar ypatingai nustebinusi (jei kas matėt filmą Run Forest Run, jei nematėt, būtinai pamatykit), svarbiausia, kad tai yra gražiai parašyta knyga, kuri po gana ilgo neviltingo laikotarpio (jau guodžiaus, kad pasiilgau geros knygos) buvo atgaiva. Ne dėl to, kad pasakė kažką ypatingo, bet dėl to, kad paprastais žodžiais priminė, kur prasideda didelės klaidos ir nusivylimai (smulkmenose ir detalėse) ar slepiasi ypatingi gyvenimo stebuklai (ten pat – smulkmenose ir detalėse).

Harold Fry, neseniai į pensiją išėjęs anglas (kad anglas labai svarbu, nes knyga tokia labai angliška ir Haroldas labai anglas), netikėtai gauna laišką iš senos bendradarbės, kuri parašo, kad laiškas yra atsisveikinimo – ji serganti nepagydoma liga, pergalvojanti ir prisimenanti savo gyvenimą, todėl nusprendusi jam parašyti. Haroldas parašo Queeny trumpą atsakymą ir neša jį išsiųsti, tačiau priėjęs pašto dėžutę, laiško neišmeta, o eina iki kitos pašto dėžutės, o paskui dar toliau, žodžiu taip netikėtai, palikęs žmoną  namie, iškeliauja aplankyti senos pažįstamos. Skaitytojas, aišku, jam iš paskos.

Iš pradžių nėra aišku, kas ta Queeny, kaip čia taip nenašlys eina sau pas moteriškę, gi žmona laukia namie, bet, žinoma, nėra viskas taip paprasta. Haroldo gyvenimas pilnas visokių neiškalbėtų ir užsistovėjusių skaudulių, pradedanta vaikyste, kai buvo nelauktas ir nenorimas vaikas, vėliau, kai pats susilaukė sūnaus – kaip nemokėjo išreikšti savo jausmų, kaip nutolo ir neberado bendros kalbos nei su juo, nei su žmona Maureen, kuri Haroldui keliaujant taip pat atsisuko ir pažiūrėjo į savo gyvenimą kitom akim – kur pati neteisingai suprato, kur pasakė, kai geriau buvo patylėt ir patylėjo, kai labai reikėjo pasakyt.

Gera ir graži knyga apie tai, kaip gyvenimas susideda iš mažų žingsnių ir kad tais mažais žingniais gali nueiti labai toli, kur tik nori. Čia Haroldo kelias.