Pasinėriau į knygą, kaip ta plaukikė ant viršelio. Nors plaukt moku šiaip sau, skaitydama jaučiaus lyg plaukčiau laisvai. Sąmoningai stengiaus neskubėdama skaityti (plonų knygų prakeiksmas – praryju ir nespėju įsijaust), nes turėjau daug laiko skaitymui ir jokios kitos popierinės knygos po ranka. Reikės dažniau taip daryti. Ir labai daug vietų prisižymėjau – jau senokai taip nebraukiau teksto. Nebūtinai kažkokių cituojamų citatų, bet vietų, kurios labai surezonavo, kurias norėčiau kada knygą perversdama dar kartą perskaityti ir prisiminti vieną ar kitą mintį ar nuotaiką.

Kaip man patiko pagrindinė veikėja rašytoja! Ji kaip ir pagrindinė knygos veikėja, bet, atrodo, neveikia joje nieko svarbaus, labiau stebi, plaukia per kitus personažus. Ji tiesiog būna esamajam laike – skrenda, plaukia, eina, vakarieniauja, bet tai nėra reikšminga knygos gija, nes svarbiausia istorijos, kurias pasakoja aplinkiniai žmonės – jos mokiniai, draugai, jau minėtas lėktuve sutiktas šalia sėdėjęs vyriškis, “kaimynas”. Kaip man patiko, kaip ji visiškai nevengia pachallengint (hmm, mest iššūkį) savo pašnekovų – diskusijose, kur aš įsivaizdavau save tuose pačiuose pokalbiuose patylint, ji elgėsi atvirkčiai, na, maždaug aš: “Oi, šašas, nekrapštykim”, rašytoja: “O! Šašas! Nukrapštom!”

Taigi, mano pamėgta veikėja atvažiuoja į Atėnus vesti rašymo kursų, skrisdama susipažįsta su jau minėtu “kaimynu”, kuris jai pasakoja gyvenimą, jo šašus ji gerai pakrapšto ir jam nepavyksta savęs parodyt tokiu geručiu, kaip iš pradžių noris, vis tenka traukt iš kepurės tai vieną, tai kitą triušį – dar vieną santuoką ar nutylėtą viską pakeisiančią ginčo temą. Šioje knygoje apskritai labai daug vyro ir moters santykių, santuokos, susiklosčiusių ir nesusiklosčiusių vaikų likimų ir kaip tie likimai veikia jų tėvus. Va tokių visokių:

“Atsakiau nesanti užtikrinta, kad santuokoje įmanoma susivokti, kas iš tiesų esi, tikriau, buvusią save atskirti nuo asmens, kuriuo tapai per kitą žmogų. Man netgi dingtelėjo, kad visa “tikros” savasties idėja gali būti tik iliuzija: kitaip sakant, gali justi, kad tavyje yra kažkokia atskira, autonomiška savastis, bet galbūt toji savastis apskritai neegzistuoja. Kartą mano mana prisipažino, pasakiau, nekantriai laukusi, kada išvažiuosim į mokyklą, bet kai mūsų neliko, ji neišmanė, ko griebtis, tad ėmė svajoti, kad vėl grįžtume. Dar ir dabar, kaip jos vaikai jau suaugę, ji gana griežtai nutraukia mūsų viešnages ir išgena mus namo, tarsi nutiktų kas nors siaubinga, jei pasiliktume. Tačiau esu gana įsitikinus, kad mums išėjus ją apima tas pats netekties jausmas, ir ji nebesupranta, ko tikėjosi ir kodėl mus išprašė.”

Labai patiko, bus viena iš geriausių šių metų knygų. Dabar jau nekantrauju imtis antrosios trilogijos dalies “Tranzitas”. Noriu, kad skaitant įspūdžiai būtų kuo šviežesni.

_____________________________________________________________

Už knygą dėkoju “Tyto Albai”