LGBT romanas. Akash ir Renu – sūnus ir mama, romane ir pasakojama dviem siužeto gijomis. Sūnus – dėl savo tapatybės nuo pat vaikystės uitas vaikas ir suaugęs šeimai niekaip neįtinka. Iki tokio lygio, kad motina vos ne prasitaria, kad geriau jau iš viso būtų jo negimdžius. Na, kur indų šeimoje padėti tokį nevyrišką, nesėkmingą vaiką. Nei pasididžiuosi, nei pasigirsi ir kiek vargo skiedžiant aplinkiniams, ką jis ten veikia, kas nėra inžinerija ir medicina. Ir t.t. Krūva visokiausių stereotipų, su kuriais Akash’ui tenka kovot kiekvieną dieną. Ir, žinoma, jokiais būdais neprasitariant apie baltą dramblį kambarį. Tiesiog neįmanoma, kad ir kaip jį skatina jo dabartinis partneris, su kuriuo gyvena Kalifornijoje.

Romanas prasideda artėjant Akash tėvo mirties metinėms, tad Akash turi keliauti namo. Motina, kurią vyras iš Londono atitempė į tą nepakenčiamą Ameriką (jos komentarai apie amerikietes ypatingai taiklūs ir juokingi), viską išparduoda ir ruošiasi keliauti atgal į Angliją, kur seniai seniai dėl sutartos santuokos jai teko palikti savo gyvenimo meilę. Gal jis vis dar ten? Gal taip pat apie ją pasvajoja, kaip kad ji pasvajoja pie jį? Tai ji paskutinį kartą atkentės vyro metines, visus pažįstamus bei kaimynus, su kuriais šiaip niekada gyvenime nebūtų bendravus, jei ne ta šalis, ir maus lauk, palikusį vieną sėkmingą sūnų, nesėkmingai vedusį baltaodę amerikietę ir vieną jos manymu lūzerį.

Toks labai nuspėjamas romanas ir jei ne motinos linija, greičiausiai net nebūčiau klausiusi iki galo. Nėr labai gaila, kad suklausiau, pabaiga nenusaldinta, patiko, ir knygos pavadinimas geras, tikrai atspindi knygą. Akash mane erzino, motinėlė irgi gerulė, bet dėl to gal ir patiko, kad nebuvo saldžioji mamelė, bet šiaip tai tokia so so knygelė, tokio lengvesnio žanro, tikrai sueitų tokių knygų mėgėjams.