Anna Karenina. Antras dublis

Buvau pasižadėjusi sau šią vasarą dar kartą perskaityti “Aną Kareniną”, nes mokykloje ją tik akimis peržvelgiau, skaičiau pamokai, o ne sau.

Prieš kelias dienas baigiau ir negali apsakyti, kaip džiaugiausi, kad ją dar kartą skaičiau. Skaitydama galvojau apie tai, kad galbūt “Aną Kareniną” skaityti

Keira Knightley Anos vaidmenyje.
Filmas turėtų pasirodyti Rusijoje, Ispanijoje, Airijoje jau rugsėjį. Švedijoje teks laukti iki kitų metų vasario (spėkit, ar aš tuo patenkinta)

mokykloje yra ankstoka, kad suprastum daugybę niuansų. Kai man buvo 17-18 metų aš niekaip negalėjau suprasti kompleksiškumo, veikėjų minčių, jų sprendimų.

“Anai Kareninai” skaityti reikia tikrai daugiau patirties nei kad aš turėjau mokykliniais laikais.  Atsimenu, kaip aš tada visiškai nesupratau Anos apsisprendimo palikti šeimą ir pasirinkti Vronskį. Ir dabar to nesuprantu, bet užtat suprantu pasekmių baisumą.

L.Tolstojui ploju atsistojusi už jo sugebėjimą sukurti daugialypius veikėjus, už tai, kad jie sudėtingi, įdomūs, už tai, kad autorius leidžia įlįsti į jų galvas, į jų gyvenimus. Man, daugiausiai skaitančiai šiuolaikinę  postmodernistinės pasakojimo tradicijos įtakotą literatūrą , “Anna Karenina” buvo malonus panėrimas į klasiką “su praba”.

Mano nuomone, L.Tolstojui labai pavyko pavaizduoti Kareninos ir Vronskio santykių klaustrofobiškumą, Annos izoliaciją nuo visuomenės, nuo vaiko.
Tragiška, kad vienintelis žmogiškas ryšys, dėl kurio tiek daug buvo paaukota, sunyksta būtent dėl paties ryšio intensyvumo: kai Anos padėtis komplikuojasi dėl visuomenės smerkiančio požiūrio į ją, Vronskį dusina ne visuomeninės dogmos, bet pati Ana, jos auganti paranoja ir besivystanti depresija.

Kartais taip norėjau papurtyti Vronskį. Man, rodos, jis niekada nesuprato savo santykių su Ana padarinių, niekada nesuvokė, ką tai reikš jiems abiems, jei Ana paliks savo santuoką ir gyvens su juo. Nesuprato, ką tai reiškia, kai ji bus atkirsta nuo savo socialinio statuso, nuo savo ankstesnio gyvenimo ir nesuvokė, jog dėl to, kad pasirenka jį, Anos pasaulis sumažėja milijoną kartų.

Žiūrint iš feministinės perspektyvos (kitaip žiūrėti į pasaulį nemoku), L.Tolstojus pavaizdavo moterims atšiaurų ir jas kontroliuojantį pasaulį.

Seriale “Sex and the City” herojė Miranda sako “The only two choices for women; witch and sexy kitten.” L.Tolstojaus knygoje pasirinkimų moterims ne ką daugiau.
Gali naiviai eiti nustatytu keliu (vyras, santuoka, vaikai) ir tikėtis geriausio, kaip kad Kitty.
Jei santykiai su vyru nenusiseka, kaip kad Dolly, tai gyvenimo prasmingumą teks susikonstruoti pačiai per vaikus ir tapti “višta su viščiukais” (būtent taip Dolly apibūdina knygos veikėjas Levin ).
O jei spjausi į santuoką, kaip kad padarė Ana, jei nevaidinsi spektaklio, kad esi patenkinta, jei rinksiesi tai, ko nori, o ne tai, ką liepia normos, anksčiau ar vėliau teks lįsti po traukiniu, nes privalai būti nubausta.

Ir dar… Noriu pasidžiaugti- dalį knygos skaičiau rusiškai. Po pirmojo puslapio maniau apsverksiu, nes kaip per rusišką viduržiemio pūgą per tekstą kelią skyniausi. Galvojau, kad praradau gebėjimą skaityti rusiškai ir dėl to tikrai labai gailėjausi. Bet po pusvalandžio, po valandos akys tarsi atsivėrė, kirilicos raidės skaitėsi taip kaip reikėjo, ir aš po namus vaikščiojau išsišiepusi su tuo rusišku knygos leidimu rankoje. (Dar svečiai buvo užėję, tai aš knygą  strategiškai matomoj vietoj padėjau, cha cha cha!)

Pavydžiu tiems, kurie turėjo progą pamatyti A.Cholinos “Anną Kareniną”. Siaubingai pavydžiu

K.Ž.G

Летний план

Mano vasarą skaitomos knygos mažai kuo skiriasi nuo tų, kurias skaitau  likusiais mėnesiais. Na gal tokios lengvesnės geriau skaitosi, karštą dieną šaukštu kabinant mėlynes.

Šia vasarą jokių skaitymo planų neturiu išsskyrus tik vieną norą- iš naujo perskaityti “Aną Kareniną”, kurios visiškai nieko neprisimenu, išskyrus traukinį, Aną ir Vronskį.

Pirmą kartą skaičiau gimnazijoje paskubomis, praleisdama puslapius, kad tik spėčiau perskaityti iki tos literatūros pamokos, kai ją nagrinėjome.
Žodžiu, mea culpa, kad aš tokią gerą klasiką taip apgadinau, ir Tolstojus perlus tokiai kiaulaitei mėtė.

Dabar sėdžiu ir skaitau švedišką seną vertimą, kurį sudaro trys gražūs padabni tomeliai, ir kuriuos žadu ramiai su pasimėgavimu perskaityti.

Ką skaitot?

K.Ž.G.

Politikai skaito…

Britanijoje rinkimus, kaip žinia, laimėjo konservatoriai, antroje vietoje liko leiboristai, o trečioje -liberalai demokratai. Vos prieš keletą dienų Nick Clegg – liberalų lyderis -pačiame rinkimų įkarštyje rado laiko parašyti straipsnį The Guardian ir papasakoti, kodėl jis labai mėgsta Samuel Beckett kūrybą. N.Clegg rašo: “It’s that willingness to question the things the rest of us take for granted that I admire most about Beckett”.

Konservatorius David Cameron į negyvenamą salą pasiimtų ‘The River Cottage Cookbook’, o G.Brown labai mėgsta rašytoją Lewis Grassic Gibbon.

Torių lyderis David Cameros skaito Ian McEwan knygą. Gerai, kad aš negalėjau balsuoti šituose rinkimuose, nes, ko gero, būčiau balsavusi už konservatorius vien dėl šitos nuotraukos

John F.Kennedy mėgo Stendalio “Raudona ir juoda”, bibliotekininkę vedusiam G.Bush labai patiko Camus “Svetimas” (straipsnyje pabrėžiama, jog tai gana netikėta ir gal net nelabai tinkama JAV prezidentui, kadangi knygoje pagrindinis veikėjas nužudo arabą), Bill Clinton mėgstamiausia knyga G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” (pasirodo, mes su Billu turim panašų knygų skonį).

Mūsiškė Dalia Grybauskaitė viename interviu pasakė, jog mėgstamiausiosyra tos  knygos, kurias ji  skaitė jaunystėje ir paminėjo Hemingvėjaus “Senis ir jūra”, Egziuperi “Mažasis princas”, Tolstojaus “Karas ir taika”, o paskutinė skaityta knyga Obamos kalbos “The change we believe in”.

Ar kuris nors politikas prisipažintų skaitęs Twilight, Da Vinčio Kodą ir S.King knygas?

K.Ž.G

//