Dabar bandau sugalvoti, kas čia toj knygoj pagrindinė tema. Labiausiai ir skaudžiausiai užkliuvus man – smurto prieš moteris. Smurtas namuose. Persiduodantis iš kartos į kartą, sustabdomas tik atgalinio smurto arba nelaimingo atsitikimo. Baisu skaityti suvokiant, kokio masto ši problema, ir kiek laiko dar užtruks ją išspręsti – vien kiek laiko užtruko ją apskritai pripažinti.

Įsikibus į šitą siužeto giją, kiti siužeto vingiai nebeatrodo tokie atsitiktiniai, kaip kad iš pradžių mano knygos veikėjai. Gal vietomis atrodo kiek pritempti ir nelabai įtikinatys, bet tiek to, kartais galima apsimesti, kad nepastebėjai ir neužkliuvo – tiesiog leidi veikėjams skleistis, susivokti, atsipalaiduoti iš nuolatinės gynybinės pozicijos. Tebūnie meilė, tebūnie artumas, šeima ir pagalba savo artimui. Kartais ir tokios (nors ir labai nuspėjamos pabaigos norisi).

Manau, kad ši knyga tikrai patiks Jojo Moyes tipo knygų mėgėjoms (čia blefuoju, nes Jojo Moyes nesu skaičius, tiesiog bandau pagal knygos svorį palygint). Ir galvoj laikau net keletą savo draugių, kurioms laisvai šią knygą galėsiu rekomenduoti atostogoms arba paverkimui ant sofos vakare, tik tam sąraše, aišku, jokiais būdais nebus KŽG. Na, nes ne ta knygų lentyna ir ne tas svoris, na, ir viršelis galėtų būti geresnis…

Beje, nusifotkinau citatą, būna, už tokius žodžius atleidi knygai kitus nuvažiavimus:

Pats gyvenimas ją išmokė, kad mirus kam nors mylimam, tau kone palengvėja, nes nebereikia jaudintis, kada tai nutiks. Nes visi mes galiausiai mirsime. Pagaliau atėjęs atsakymas į klausimą “kada” išvaduoja nuo tos nepakeliamos, ramybės neduodančios minties.