Tag: K.DiCamillo

Luizianos kelias namo

~ kzL ~ Leave a comment

Koks gražus man šitas viršelis! Šiai knygai mano paaugliai jau kiek peraugę, o mažajai dar savarankiškai kiek ankstoka, bet puikiausiai suėjo vakarais skaityti jai garsiai. Jei klaustumėt amžiaus kategorijos, tai sakyčiau nuo kokių 8-9 iki 11-12, priklausomai nuo vaiko brandos. Žinoma, jei renkatės skaitymui vakarais, galima ir jaunesniems skaityt.

Kažkada jau kalbėjome, kad vaikus pradeda užknist knygų siužetai, kur pagrindiniai veikėjai yra našlaičiai. Tai autorių išradingumas jau pasireiškia tame, kaip vaikas našlaičiu tapo ir kas jo artimiausias žmogus. Su Luiziana, deja, tas pats. Tai jei jau vaikas dėl našlaičių temos varto akis, gal rinkitės kitą knygą.

Man tai tokių vienišų vaikų istorijos pjauna širdį, nu, tikrai galiu lengvai apsibliauti, pabaigoje balselis tikrai sudrebėjo ir teko ašaras ryt. Luiziana gyvena su tokia gan asocialia močiute, nuo tos močiutės elgesio plaukai piestu stojas. Luizianai irgi velniai žino ko reikia griebtis, kad išgyventų ir turėtų ką valgyti, tad bėgimas iš pažįstamos aplinkos Luizianai yra didžiulis stresas ir nelaimė. Vienintelė laikina paguoda – pakelės viešbutyje sutiktas berniukas (kuris pavaišina sumuštiniu, ne, net dviem sumuštiniais) ir jo šeima.

Bet vieną dieną dingsta ir močiutė. Ji Luizianai palieka laišką, kuriame tikroji mergaitės istorija. Ruoškit, mamos, nosinaites ir kaupkitės knygos pabaigai, kurios, žinoma, nespoilinsiu.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Nieko rimto”

Reimė

~ kzL ~ 2 Comments

rime

Ech, tos Kate DiCamillo knygos… Man jos visai ne vaikiškos, o suaugėliškos. Tokios šviesiai liūdnos ir ilgesingos, o perskaičius norisi kažką apsikabinti. Kad būtų šilčiau ir saugiau.

“Reimė” – tokia labai apie gyvenimą. Nepagražintą ir nenuspalvintą. Tokį, koks jis yra. Tokį, kuriuose iš namų išeina tėčiai, močiutės verčiasi per galvą, kad anūkai neatsidurtų vaikų prieglaudose, ir šiaip reikia gerai pakovoti už būvį. Atrodo, ir ko gali išmokti iš tokių knygų? Paprasta. Vertinti paprastus dalykus- tokius, kaip gražūs plaukų sagučiai arba skanus saldainis, o taip pat ir nepaprastus, bet labai brangintinus – draugystę ir ištikimybę, na, ir nenuleisti rankų, net, atrodo visai liūdose situacijose.

Mano vyresnėlė kažkaip neužkibo už šios knygos, dar tikriausiai per jauna, gal per vaikiška, nori visokių linksmų, pilnų paslapčių ar išdaigų knygų. “Reimę” su jaunesniais vaikais geriau skaityti kartu, padiskutuojant ir paaiškinant, kaip visaip būna.

Pasaka apie Desperą

~ kzL ~ 3 Comments

Pasaka-apie-Despera-2004

Visą laiką, kai skaičiau knygą vaikams prieš miegą, galvojau, kad man ji labai panaši į Anderseno pasakas. Prisipažinsiu, Anderseno pasakos man nelabai patinka – man jos žiauriai liūdnos, neteisingos, dažnai su bloga pabaiga ir kažkokiu nelaimės skoniu, likusiu perskaičius (pvz., “Mergaitėsu degtukais” iš viso man klaiki pasaka, man klaiku būna ją perskaičius). Pasakos turi suteikti viltį – man atrodo, tik istorijos su viltimi turi teisę vadintis pasakomis ir visai nesvarbu, ar skraido kas nors ant kilimų, ar ne.

Desperas pirmiausia patraukė akį puikiomis iliustracijomis – pažiūrėkite, kokia graži knyga! Ir pasaka gali sėkmingai vadintis, nors ir ne veltui tas lyginimas su Anderseno pasakos nuotaikom – vietomis man net žiauri knyga pasirodė. Tikrai. O kaip kitaip, kai mergaitei kas netingi daužo antausius tol, kol ji pusiau apkursta ir jos ausys tampa kalafiorais… Arba mažas žavingas peliukas už nieką siunčiamas į baisiausią tamsiausią rūsį. Net degtukų neturi.

Žodžiu, taip: man baisumai gan dažnai užgniauždavo kvapą, nežinau, kaip vaikams, rytoj paklausiu, gi sako, vaikai į pasakų žiaurumus reaguoja visai kitaip nei suaugę. Manau, kad knyga tikrai patiks Anderseno pasakų mylėtojams, o aš grožiuosi iliustracijomis ir gera ir prasminga pabaiga, gera princesės Pėjos širdimi ir peliuko Despero drąsa.