Vos tik pasiėmiau knygą iš bibiotekos, o naujasis knygnešys Marius Burokas vos ne tą pačią dieną ėmė ir įdėjo į savo rekomenduojamų paskaityti sąrašą.

Kas labiausiai iš knygos įsiminė?

Atvirumas. Drąsus, nuogas, toks tikras jausmas, lyg geluonies, kaip sakant.

Šmaikštumas. Kaip P.Roth traukia per dantį žydiškumą, taip J.Pilch šiepia liuteroniškumą, puritonišką taupumą ir daiktų viršenybę prieš žmogų (čia ir iš sovietmečio, aišku, kai iš po stalo gautas daiktas būdavo dangstomas užklotais nuo dulkių ir garbingai atidengiamas prieš svečius pasipuikuoti). Kaip kitaip galima taip atvirai kalbėti ir neatrodyti apgailėtinai, jei ne su gera šmaikštumo dozė? Tarsi herojus/autorius sakytų – gerai suprantu, kas su manim dedasi, gal ir nesąmones darau, bet dedasi, neapsimetu, kad nesideda.

Nepakeliama būties lengvybė. Nepakeliama dėl vienatvės, atvirumo ir lengvybė dėl gero humoro su sugebėjimo prajuokinti skaitytoją (mane čia, kiti gal verkia, nežinau).

Dešimt pasakojimų, vienas paskui kitą pasakoja apie herojaus sėkmes ir nesėkmes. Apie vienatvę, apie norą moterų ir jų paiešką (tiek jaunystės dienom, tiek, kai jau virš penkiasdešimt), beveik virstančia į maniakišką jų persekiojimą; apie kitas moteris – mamą ir bobulę, pastarosios paveikslas toks marqueziškai žavingas (bobulė turi paslaptingą spintą ir dar jai dvasios praneša apie artėjančią kokio nors artimo ar kaimyno mirtį). Dar apie draugystę, šeimą, tai, kas dedasi už užuolaidomis aklinai uždengto lango – vieni pykstasi, kiti skandalus kelia (dėl, pavyzdžiui, nesantuokinės meilės įrodymų kišenėse, o įrodymų išmesti nevalia, nes daiktas – nosinė – gi vos ne naujas, kaip čia išmesi), treti planuoja savižudybę nr. 1. Velniai dedasi už tų užuolaidų, kaip gi kitaip.

**

PS Žiūriu, kad tuoj pasidarysiu lenkų rašytojų fanė – po to, kai įsimylėjau Mysliwski “Traktatą apie pupelių gliaudymą”, visai nieko suskaičiau Gombrowicz “Apsėstuosius” ir dar patiko Jerzy Pilch pirmoji savižudybė!Man pačiai siurprizas. Ką dar lenkų skaityti (lenkiškai, beje, nemoku)