Įsivaizduok, kad gyveni sename tarybiniame daugiabutyje, kuriame pilna pagyvenusių kaimynų. Gal tarp jų yra kokia smalsi bobutė, sekanti savo kaimynus pro langą, inteligentiška pensininkė, diedulis, visą laiką sėdintis ant suoliuko prie įėjimo. Ir yra Ove. Tvarkingas vyriškis, kuriam niekas negali įtikti. Visas pasaulis yra tiesiog baisi netvarka ir visų mėgstamiausias užsiėmimas yra nesilaikyti taisyklių, o juk viskas kuo aiškiausiai surašyta juodu ant balto – šiukšles rūšiuoti, kur neparkuoti mašinų, kada netriukšmauti, kaip stiklinti balkonus ir t.t.

Na, štai jau ir pažįstami su Ove. Labiau erzinančio ir užknisančio kaimyno nesugalvosi. Toks jis nuo pat vaikystės – anksti neteko tėvų, neturėjo per daugiausia draugų, visą laiką buvo keistuolis, kurio keistumą įvertino ir įsimylėjo jo žmona Sonia. Tik niekas negali suprasti, ką ši simpatiška moteris rado šiame užsipyrusiame kietakaktyje. Sonia tikriausiai vienintelė, kuri Ove gerai supranta, tad jis su ja dažniausiai ir kalbasi – nėra reikalo kalbėti su tais, kurie tavęs nė velnio nesupranta. Tik kad paskutiniu metu Sonia dažniausiai neatsako. Na, ne dažniausiai, niekada, iš tikro tai Sonia jau kuris laikas mirusi, bet Ove vis tiek su ja kalbas, nes nebuvo ir nėra žmogaus, kurį jis labiau mylėtų. Siaubingai jos trūksta. Taip baisiai, kad Ove nori užbaigt reikalus su šiuo gyvenimu ir kuo greičiau, tuo geriau! Tik va, šiandien tai padaryti jam sutrukdė. Kokia netvarka! Sutrukdys ir rytoj. Damn it! Kas ir kaip, jau būtų visiškas knygos atskleidimas, tad sustoju čia.

A Man Called Ove yra tokia paprasta ir nesudėtinga knyga. Bet tas paprastumas kažkoks šiltas. Šita knyga – viena iš tų, kuri primena, kad net labiausiai atsiribojęs, šaltas ar užsidaręs žmogus nori būti reikalingas. Net nebūtinai mylimas, bet reikalingas. Dažniausiai tiek ir uženka. Ir kad kiekvienas žmogus – tiek geras, tiek blogas, tiek bjaurus, – turi savo istoriją. Kokia Ove istorija? Ir kas Ove kaimynai tam name, kurį pradžioje įsivaizdavome?