Kelias iš labirinto

kelias

Visai  neseniai rašiau, kad trileriai užknisa. Ypač, kai iš siaubingai išreklamuoto trilerio gaunasi šnipštas. Šitas psichologinis trileris užkniso juodai, nes šiąnakt skaičiau iki 3 ryto. Kažkaip jau lyg ir buvau radusi viečiukę link pabaigos, kad jau būtų galima eit miegot, bet tada pagalvojau, kad dar visai akys nesimerkia, na, o tada jau gavos, kaip gavos. Dabar užtat tos akys merkiasi ir niekas čia jau man nepadės.

Žodžiu, Tedas sėdi prie stalo ir ruošiasi paleisti sau kulką į galvą. Na, dėl to auglio galvoje. Neoperuojamo. Testamentas surašytas, reikalai sutvarkyti. Žinoma, gaila artimųjų, bet. Staiga kažkas beldžiasi į duris. Suktrukdo momentą. Ir dar su tokiu keisčiausiu pasiūlymu- galime susitarti, kad ši savižudybė būtų visai ne savižudybė, o inscenizuota žmogžudystė, na, dėl artimųjų ir taip toliau. Bet dėl to reikia įsijungti į tam tikrą savižudžių ratą – vienas savižudis pagelbsti kitam, tas jau pagelbėjęs trečiam.

Taigi jau nusiteiki skaityti apie dideles neišaiškinamas šaudynes, kurias vis bando pasivyti policija, ir… būni visiškai apgaunama. Atsitokėji trečią ryto. Gerulis.

Visiems pasiilgusiems gero psichologinio trilerio.

P.S. Šiaip ne į temą, bet labai norėčiau ateinančiais metais paskaityti daugiau iš kitų kalbų, o ne anglų verstos literatūros. Tokios, kaip ši.

axat
Frederico Axat