mamahuhu

mamahuhu-1 Kinija mane baugina. Savo milijardais, susigrūdusiais palyginti nedideliame žemės plote. Įsivaizduokite, gi tas milijardas nėra nugulęs Himalajų šlaitų – visi grūdasi palei upes, jūras ir savo didmiesčius. Nesuprantami man tie skaičiai, o ir kultūra, žinoma, egzotiška be galo, autorė ir mini, kad vakarietiškom smegenim Kinijos iki galo suprasti yra neįmanoma. Jau kiekiškai neįmanoma suvokti, kur ten kultūriškai… Nors kokia ten kultūra taip susigrūdus galvoje tik mintis apie išlikimą, stumdymąsi alkūnėmis, kad kas nors ant galvos neužliptų. Nenoriu aš į Kiniją. Tas nesusikalbėjimas net mokantis kalbą yra bauginantis. Atsimenu, kaip nesusikalbėjimas išvargino keliaujant po vieną iš Azijos šalių. Brr. Tajai bent mandagūs, ko autorė negali pasakyti apie kinus. Sako, afrikiečiai mandagesni, įdomiai, ane?

Na, bet kad įvairios mintys apie Kiniją kyla, gi knyga nekalta. Knyga tai įdomi, labai graži ir spalvota. Autorė gražiai mato pro objektyvą ir man jos nuotraukos patinka. Gražiai įsilieja į tekstą ir knygą paverčia albumu. Vien perskaičius aprašymus prie nuotraukų, daug sužinosi.

Kas dar labai įstrigo? Kiniška registracijos sistema tramdanti laisvą žmonių judėjimą. Nors jie vis tiek juda, tik išjudėję tampa beteisiais nomadais. Gimei kaime ir liksi kaimiečiu, bent jau oficialiai. Džiaukis, kad iš viso turi teisę egzistuoti, nes milijonai neteisėtai pagimdytų antrųjų ir n-tųjų vaikų dar blogiau gyvena. Tokia tad šiuolaikintė vergovė. Ir dar. Nebepirksiu kiniškų česnakų, velniai žino kur ir kokiais būdais išaugintų prie kokio nuodų vamzdžio. Kažkaip kinai vis mus tikrina, kokia čia maisto kokybė, ar galima importuoti, o kas nors pažiūrėjo ever, kur tie česnakai auga. Nes didžioji šalis gyvena ekologinės katastrofos nuotaikomis (į detales nesileisiu). Bet ir vėl aš emocingai reaguoju, nebloga knyga, kad tiek emocijų sukėlė, ane?

Atsimenat kitą autorės Eglės Aukštikalnytės knygą „Mama Afrika“? Tai va, neapsigaukite, pavadinimas mama kiniškoje knygoje nieko bendro su gimdytoja neturi. Mama Afrikoje viena, o va, pas kiniečius pavadinime net keturiese. Kas keturiese tai paskaitykite, jei dar negirdėjote. Ir prieš keliaudami paskaitykite, tik, aišku, yra rizika, kad keliauti nebenorėsite. Kaip kad aš, pvz.

Skaitovas

Perskaičius.

Dažnai pagalvodavau, kaip žmonės gyvena po didelių konfliktų. Skaitant Bernhard Schlink Skaitovą (apie kurią visai neseniai rašė žiurkė G.) prisiminiau kitas skaitytas – pirmiausia E. Aukštikalnytės Hansen Mama Afrika – man protu nesuvokiama Ruandos situacija, kai gyventojų mažuma išskerdžia daugumą, kažkas po viso to išgyvena, nėra nė vienos nenukentėjusios šeimos, nėra šeimų, kurios nebūtų skerdusios šalia gyvenančių. Dabar po kaimus laksto šimtai našlaičių, šalis bando išsilaižyti žaizdas, pradėti naują gyvenimą, nubausti, išteisinti, reabilituoti, bet aš neįsivaizduoju – kaip toliau gyventi? Kita knyga – Gerasis viekietis. Karo pabaigos lūžis. Kaip gyvens vokiečiai? Kaip gyvens kaimynai šalia vienas kito – vienas „gerasis“ vokietis, nebuvęs naciu, ir kitas „blogasis“, kurio dabarties gyvenimo tikslas nuslėpti savo „blogumą“ – buvimą naciu. Juk tie „geriečiai“ ir „blogiečiai“  niekur nedingo, kas nežuvo. Nacių vadus vieną po kito išgaudė, bet gi buvo ir daugybė kitų, „paprastų“ nacių lyg ir dirbusių savo „nekaltą“ darbą – vykdžiusių „blogųjų“ įsakymus.

Nėra knygoje atsakymo. Tikriausiai nelabai ir įmanomas atsakymas. Bet giliai nagrinėjama kaltės, gėdos tema. Visa tai, apie ką parašė G.

Keletas žodžių iš knygos: „klausiu savęs (…), kas iš to, kad mano karta sužinojo apie žydų naikinimo baisumus? Mes neprivalome suprasti ir suvokti to,  kas yra nesuvokiama, negalima lyginti, kas yra nepalyginama, negalime klausinėti, nes klausiantysis tuos baisumus – net jei dėl jų siaubingumo jam nekyla abejonių – visgi paverčia viešų svarstymu objektu, o ne priima kaip kažką tokio, nuo ko vien iš siaubo, gėdos ir kaltės netenkama žado.“

„Dūris pirštu į kaltuosius nenuplauna gėdos, bet padeda tam, kuris gėdijasi, nugalėti kančias.“

„Bandžiau įsikalbėti esąs toks nekaltas, kaip nekalti vaikai mylėdami savo tėvus. Bet meilė tėvams yra vienintelė meilė už kurią nesi atsakingas. O gal esi atsakingas netgi ir už meilę tėvams? Anuomet pavydėjau studentams, kurie atsiribojo nuo savo tėvų ir kartu nuo visos nusikaltėlių, pasyvių stebėtojų ir pro pirštus žiūrinčiųjų, toleruojančiųjų bei susitaikiusiųjų kartos ir taip atsikratė jei ne pačios gėdos, tai bent jau gėdos ištiktojo kančios. Bet iš kur tas pagyrūniškas pasitikėjimas savo teisumu, su kuriuo taip dažnai susidurdavau bendraudamas su jais? Kaip galima jausti kaltę bei gėdą ir kartu didžiuotis savo teisuoliškmu? Ar atsiribojimas nuo tėvų buvo tik retorika, farsas, triukšmas, turėjęs nustelbti tai, kad drauge su meile tėvams neišvengiamai perimama ir dalis jų kaltės?“

Visai kita diena.

Kai skaičiau G. postą apie B.Schlink, specialiai nežiūrėjau nei filmo trailer, nei autoriaus kalbos. Žinojau, kad už kelių dienų knyga bus mano rankose ir norėjau pastatyti savo filmą, nenorėjau, kad matyčiau tam tikrus žmones jau skaitydama.

Manau, kad aktoriai parinkti labai labai gerai. Superiniškai 🙂 Tiesa, aš Haną įsivaizdavau senesnę, bet dabar pagalvoju, kad jai buvo trisdešimt kažkeli, tai gal pati per daug pasendinau. Bet Winslet ir „anglas ligonis“ super tinka. Dabar reikia prisiruošti rasti laiko tokiam ilgam filmui pažiūrėti – beveik tiek pat laiko, kaip ir perskaityti knygą – iš kur tiek gauti???

|tramvajaus žiurkė|