Esu siaubingai senamadiška, kai kalba pasisuka apie detektyvus. Man patys patys mėgstamiausi yra A. Conan Doyle ir A.Christie. Labai jau smagus man tas kontrastas: koks nors baisus nusikaltimas ir angliška arbatėlė prie židinio. Tad nesu didelė naujųjų detektyvinių-kriminalinių istorijų gerbėja. O Švedijoj tai beveik nuodemė, kadangi detektyvai  sudaro didžiulę šiuolaikinės švedų literatūros dalį ir yra didelis literatūrinis eksportas. Galima paminėti Henning Mankell (kuris rašo apie komisarą Kurt Wallander), Hakan Nesser, Sjöwall & Wahlöö, Åsa Larsson, Stieg Larsson (kuris parašė bestselerį “Mergina, su drakono tauiruote”), Mari Jungstedt, Johan Theorin ir kt. Ir, žinoma, krikitų nuolat peikiama, o skaitytojų labai mėgstama Camilla Läckberg.

Kai C.Läckberg pradejo rašyti, jos tikslas buvo užsidirbti tiek pat, kiek ji gavo būdama motinystės atostogose. Ir tada ji parašė savo debiutą “Ledo princesė”.

Šiandien C.Läckberg yra viena daugiausiai uždirbančių rašytojų. 2008 aisiais jos pajamos sieke 6 milijonus švediskų kronų.
Kadangi Tyto Alba šiemet išleido C.Läckberg debiutą “Ledo princesė” (Iš švedų kalbos vertė Giedrė Žirgulytė), tai nusprendžiau ir pati perskaityti, kad galėčiau parašyti bloge, ka apie ją galvoju.

Knygos anotacija: “Ledo princesė” pradeda trilerių seriją:  Fjelbaka, kur gyvena tik 1000 gyventojų, ir visi vienas kitą pažįsta; šcherai, saulėje mirguliuojantis vanduo, ramios įlankos, laiveliai… Saugu, ramu ir gera.  Taip mano ir žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį kaimelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo.  Kaip tik todėl ją taip sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, žiemos šaltis jos kūną jau pavertęs ledu. Tačiau sunku patikėti, kad tai savižudybė. Ši mirtis neduoda Erikai ramybės; toliau rausdamasi draugės gyvenime, ji atskleidžia vis daugiau paslapčių. Kai prie tyrimo prisideda ir kitas Erikos vaikystės draugas, tyrėjas Patrikas Hedstriomas, kai kam ima darytis ankšta… Tačiau ar kaimelio gyventojai pakęs beatodairišką kišimąsi į tai, kas turėtų likti už uždarų durų? Erikos ir Patriko tandemas įsuka skaitytoją į šiurpinantį verpetą, kunkuliuojantį po iš pažiūros ramiu ledu.

C.Läckberg pati yra pasakiusi, kad jos rašomos knygos yra kaip “korv med mos” – dešrelė su bulvių koše. Nepretenzinga, lengva, į stilistikos aukštumas nepretnduojanti ir Nobelio premijos niekada negausianti literatūra. Juk ne kasdien norisi ruošti sau kelių patiekalų vakarienę, kartais tiesiog nusiperki kioske dešrelę su bulvių koše.

Tai būtent su tokia nuostata ir reikia skaityti C.Läckbeg: nesitikėti kažkokių aukštumų, bet tiesiog mėgautis detektyvine istorija. Nes jei pradėsi kabinėtis, tai…

Aš, žinoma, pradėjau kabinėtis. Labiausiai užkliuvęs dalykas – trafaretiniai, plokšti veikėjų paveikslai.  Kartais net atrodo, jog Lackberg iš kai kurių savo romano veikėjų daro parodijas. Ypač policijos komisaras  Mellberg – nekompetetingas, nemokantis vadovauti, visiškai nesimpatiškas policininkas.  Jei kuris veikėjas yra geras, tai jis geras ir taškas.

Antra vertus, C.Lackberg sukuria plačią veikėjų galeriją, ir tai jai leidžia komplikuoti pasakojimą, kurti kelis jo sluoksnius. Galiausiai juk ir ta mano mėgiama A.Christie nekūrė gilių ir komplikuotų veikėjų paveikslų savo knygose, pavyzdžiui “Žmogžudystė Kale traukinyje”.

C.Lackberg kurdama istoriją tuo pačiu metu į ją įtraukia ir gerą dozę socialinės kritikos. Visų C.Läckberg knygų (išskyrus vaikiškąją) veiksmas vyksta jos gimtajame kaimelyje Fjällbacka, kuriame dabar gyvena 859 gyventojai. Tad nenuostabu, kad ten augusią C.Läckberg labai erzina turtingų žmonių nuperkami ir perstatomi namai, kurie stovi tušti 9 mėnesius per metus, ir tokiu būdu, kaimelio visuomenės tęstinumui kyla grėsmė.

Kaip minėjau “Ledo princesė” yra pirmoji C.Läckberg knyga, o prieš kokią savaitę pasirodė jos aštuntoji knyga “Änglamakerska”.

Ir visas knygas sieja ne tik tai, kad veiksmo vieta – mažutė, ant jūros kranto įsikūrusi, vasarą turistų puolama Fjällbacka, bet ir pagrindinių veikėjų-Ericos ir Patriko – pora.

Pirmojoje knygoje aiškindamiesi įvykusią žmogžudystę, jie vienas kitą įsimyli. (Aišku, kaip du kart du).

O kitose knygose jie ir toliau aiškinasi žmogžudystes, bet tuo pačiu ir kuria savo gyvenimą. Tai kaip paaiškino mano draugė skaičiusi visas Läckberg knygas, norą skaityti sukuria ne tik pati detektyvinė istorija, bet ir smalsumas, noras sužinoti, kaip ten viskas klostosi Ericai ir Patrikui.

Knygą skaičia originalo kalba, bet paskaičiau porą puslapių ir lietuviškai  ir iškart radau keletą vertimo netikslumų. Kadangi skaičiau tik mažą dalelę lietuviško teksto, tai jokio verdikto vertimui neskelbsiu.

Pati detektyvinė istorija yra visai gerai sukurta. Autorė po truputį atskleidžia vis daugiau informacijos, parodo užslėptus motyvus, o ir dėl nesudėtingos knygos kalbos istorija skaitosi greitai. Užkliuvo man pati detektyvo atomazga, kuri man pasirodė per trumpa. Norėtųsi, kad autorė būtų skyrusi jai daugiau dėmesio, nes dabar tas pasakojimo zenitas- žudiko ir motyvų atskleidimas- yra trumpokas.

Ne literatūrinis triufelis. Ne filet mignon. Bet skani dešrelė, pasiilgusiems kažko nekomplikuoto ir greito.

K.Ž.G

Autorė pasakoja apie savo knygą