Skaitovas

Perskaičius.

Dažnai pagalvodavau, kaip žmonės gyvena po didelių konfliktų. Skaitant Bernhard Schlink Skaitovą (apie kurią visai neseniai rašė žiurkė G.) prisiminiau kitas skaitytas – pirmiausia E. Aukštikalnytės Hansen Mama Afrika – man protu nesuvokiama Ruandos situacija, kai gyventojų mažuma išskerdžia daugumą, kažkas po viso to išgyvena, nėra nė vienos nenukentėjusios šeimos, nėra šeimų, kurios nebūtų skerdusios šalia gyvenančių. Dabar po kaimus laksto šimtai našlaičių, šalis bando išsilaižyti žaizdas, pradėti naują gyvenimą, nubausti, išteisinti, reabilituoti, bet aš neįsivaizduoju – kaip toliau gyventi? Kita knyga – Gerasis viekietis. Karo pabaigos lūžis. Kaip gyvens vokiečiai? Kaip gyvens kaimynai šalia vienas kito – vienas „gerasis“ vokietis, nebuvęs naciu, ir kitas „blogasis“, kurio dabarties gyvenimo tikslas nuslėpti savo „blogumą“ – buvimą naciu. Juk tie „geriečiai“ ir „blogiečiai“  niekur nedingo, kas nežuvo. Nacių vadus vieną po kito išgaudė, bet gi buvo ir daugybė kitų, „paprastų“ nacių lyg ir dirbusių savo „nekaltą“ darbą – vykdžiusių „blogųjų“ įsakymus.

Nėra knygoje atsakymo. Tikriausiai nelabai ir įmanomas atsakymas. Bet giliai nagrinėjama kaltės, gėdos tema. Visa tai, apie ką parašė G.

Keletas žodžių iš knygos: „klausiu savęs (…), kas iš to, kad mano karta sužinojo apie žydų naikinimo baisumus? Mes neprivalome suprasti ir suvokti to,  kas yra nesuvokiama, negalima lyginti, kas yra nepalyginama, negalime klausinėti, nes klausiantysis tuos baisumus – net jei dėl jų siaubingumo jam nekyla abejonių – visgi paverčia viešų svarstymu objektu, o ne priima kaip kažką tokio, nuo ko vien iš siaubo, gėdos ir kaltės netenkama žado.“

„Dūris pirštu į kaltuosius nenuplauna gėdos, bet padeda tam, kuris gėdijasi, nugalėti kančias.“

„Bandžiau įsikalbėti esąs toks nekaltas, kaip nekalti vaikai mylėdami savo tėvus. Bet meilė tėvams yra vienintelė meilė už kurią nesi atsakingas. O gal esi atsakingas netgi ir už meilę tėvams? Anuomet pavydėjau studentams, kurie atsiribojo nuo savo tėvų ir kartu nuo visos nusikaltėlių, pasyvių stebėtojų ir pro pirštus žiūrinčiųjų, toleruojančiųjų bei susitaikiusiųjų kartos ir taip atsikratė jei ne pačios gėdos, tai bent jau gėdos ištiktojo kančios. Bet iš kur tas pagyrūniškas pasitikėjimas savo teisumu, su kuriuo taip dažnai susidurdavau bendraudamas su jais? Kaip galima jausti kaltę bei gėdą ir kartu didžiuotis savo teisuoliškmu? Ar atsiribojimas nuo tėvų buvo tik retorika, farsas, triukšmas, turėjęs nustelbti tai, kad drauge su meile tėvams neišvengiamai perimama ir dalis jų kaltės?“

Visai kita diena.

Kai skaičiau G. postą apie B.Schlink, specialiai nežiūrėjau nei filmo trailer, nei autoriaus kalbos. Žinojau, kad už kelių dienų knyga bus mano rankose ir norėjau pastatyti savo filmą, nenorėjau, kad matyčiau tam tikrus žmones jau skaitydama.

Manau, kad aktoriai parinkti labai labai gerai. Superiniškai 🙂 Tiesa, aš Haną įsivaizdavau senesnę, bet dabar pagalvoju, kad jai buvo trisdešimt kažkeli, tai gal pati per daug pasendinau. Bet Winslet ir „anglas ligonis“ super tinka. Dabar reikia prisiruošti rasti laiko tokiam ilgam filmui pažiūrėti – beveik tiek pat laiko, kaip ir perskaityti knygą – iš kur tiek gauti???

|tramvajaus žiurkė|

Apie praeitį ir kaltę

Man patinka tas jausmas, kuris apima perskaičius knygą.

Kai galvoje vis dar pilna sakinių, žodžių, kai vis dar svaigina kalba, temos, simboliai, pasakojimai. Panašiai būna, kai pabundi, bet vis dar esi pilnas sapnų. Taip yra ir su ką tik perskaityta knyga.

Nors jau užvertei, vis dar svaigina.

Šiandien laukiau autobuso ir kaip tik pabaigiau B.Schlink “Flights of Love: stories”.

B. Schlink taip pat yra parašęs gerai žinomą knygą “Skaitovas”, pagal kurią buvo pastatytas filmas su K.Winslet.

“Flights of Love: Stories ” tai mažutis novelių rinkinys apie artumą ir jo nebuvimą, apie tai, kaip praeitis įtakoja šiandienos santykius ir apie kaltės jausmą. Man patinka skaityti noveles, jos labai tinka skaityti keliaujant į darbą. Darbo dieną labai smagu pradėti novele. Pradedu skaityti autobuse, o pabaigiu traukinyje prie darbo. Novelės nėra per ilgos, vieną novelę galima perskaityti vienu prisėdimu.

O temos šitose novelėse primena “Skaitovą”: B.Schlink nagrinėja praeities kaltes ir paslaptis. Vokietis vaikinas ir žydė mergina įsimyli vienas kitą, bet jie negali būti tiesiog mergina ir vaikinas, nes jų kilmė nuolat kybo virš jų lyg kirvis.

Kitoje novelėje berniukas labai žavisi paveikslu, kabančiu tėvo kambaryje. Bet kaip tas paveikslas atsirado ten?

Po žmonos mirties vyras atranda jos meilužio laiškus…

Ir nors novelės gražios, jos man pasirodė ne tokios išdirbtos kaip “Skaitovas”, o pastaroji man yra viena nuostabiausių knygų.

Leidykla "Versus Aureus" yra išleidusi B.Schlink knygą "Sugrįžimas"

B.Schlink kalba yra gana paprasta, vietomis netgi šaltoka, be ypatingų paraitymų, lyg būtų nuoga, bet kažkokiu būdu “Skaitovas” sugeba prasiskverbti labai giliai į manąją skaitytojišką sąmonę. O ir pati istorija man yra neapsakomai nuostabi: Michael ir už jį gerokai vyresnės Hannos graži įsimylėjimo istorija, ir Hannos dvi paslaptys: pirmoji paslaptis yra ta, kuo ji dirbo karo metu, o antroji paslaptis- daug didesnė ir baisesnė pačiai Hannai nei pirmoji… Tokia didelė paslaptis, kad Hanna pasiruošusi viskam, kad niekas nesužinotų jos.

“Skaitovas” mane (šį žodį vartoju labai retai) sukrėtė. Vaikščiojau lyg apgirtusi dar keletą dienų po jos užbaigimo. B.Schlink dažnai kalba apie Vokietijos kaltę dėl holokausto. Ir nors apie Vokietijos kaltę rašo daug kas, B.Schlink tai daro labai ypatingai ir estetiškai. Jo kūriniuose individo lygmenyje atskleidžiama ta baisioji kaltė. Jo knygos veidu atsisuka į kaltę. Nes kito kelio nėra. Nes kitaip negalima. Nuo kaltės nereikia bėgti, o atvirkščiai, į ją reikia atsigręžti veidu.

Ne tyleti, o kalbeti.Ne slepti, o parodyti. Nesiteisinti, o prisipazinti.

Nesikratyti kaltes, o atsiprašyti.

B.Schlink kalba apie praeities kaltes ir susitaikymą

Filmo, pagal knygą “Skaitovas” anonsas (tas pats režisierius pastatė filmą “The Hours”)

K.Ž.G

Metinė ataskaita 2009

Sausis tinka praėjusiems metams susumuoti, tad čia- mano skaitymo ataskaita 2009

Metų knyga Joyce Carol Oates “Blonde”

Labiausiai nepatikusi knyga J.M. Coetzee “The Disgrace” ir S.Larsson “Men who hate women”

Metų storiausios J.C. Oates “Blonde” 862 puslapiai ir C.Sittenfeldt “American Wife” 570.

Metų atradimas J.C.Oates ir Ian McEwan

Skaičiau ir verkiau B.Schlink “Skaitovas”

Skaičiau ir juokiausi Helene Hanff “84 Charing Cross Road”

Skaitymo geografija (rašytojai): JAV – 11 knygų, Didž.Britanija ir Airija -10, Švedija – 8, Prancūzija-3, Rusija, Indija, Kolumbija- po 2, Vokietija, Pietų Afrika, Japonija, Ispanija, Lietuva, Čekija, Rumunija, Turkija- po 1.

Kaip ir tikėjausi, daugiausia vakarų literatūros, bet gal reikėtų skaityti daugiau lietuvių šiuolaikinės? Viena knyga per visus metus- ne kas.  Pačiai juokinga, kad visiems aiškinu, jog švedų literatūros skaitau labai mažai, o pasirodo, jog labai daug.

Pagaliau! (seniai planuotos skaityti, bet niekaip neprisiruošta) G.G.Marquez “Šimtas metų vienatvės” & V.Woolf  “Mrs.Dalloway”

Pradėta, bet nebaigta K.Hamsun “Badas”

Labiausiai išgąsdinusi knyga S.Clarke “Jonathan Strange & Mr Norrell” – nusipirkau pocket variantą, o grįžusi namo pamačiau, jog šriftas siaubingai mažas. Pabandžiau skaityti, bet turėjau atidėti į šalį.

Pinigų suma išleista knygoms nedrįstu net pradėti skaičiuoti.

Sunkiausiai atsiplėšti nuo S.Meyer “Twilight” serija.

Išvada: 2009 buvo puikūs metai skaitymo požiūriu.

// Žiurkelė G.