Tag: B.Davidonytė

Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos

~ kzL ~ Leave a comment

Mokykloje su Giedre mes turėjom ne tik gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, bet ir pagazuotą istorijos, kuri per kontrolinius mus muštruodavo savo nemirtinguoju “remiantis faktais, įrodykite…” (pirmą kartą išgirdus šią frazę, mane surakino panika). Tai va, mūsų mokytojai buvo nesuprantama nesidomėjimas politinėmis aktualijomis ir savo kontroliniuos ji turėjo teisę užduoti bet kokį klausimą iš bet kokios epochos, na, kad ir “Remiantis faktais, įrodykite, kad mums reikia vado”.

Su šia knyga, savo pačios nuostabai, kaip puoliau, taip prapuoliau. Kaip kokiam trilery. Užvakar vidrunaktį sprendžiau dilemą, ar pradėt skaityt apie Nausėdą, ar jau eit miegot. Paprastai tokie dalykai, žinia, dedasi su trileriais, nes su nežinomu žudiku eit miegot kenkia ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.

Jei, priversta istorijos mokytojos ar kitų veikėjų, kažkiek domiesi politika, didžioji dalis knygos nebus naujiena ir nebus čia kaip su D.Pancerovo ar B.Davidonytės knyga, kad sužinosi kokį stulbinantį negirdėtą dalyką – ši knyga yra tokia labai gerai ir įdomiai sudėliota summary apie Lietuvos prezidento instituciją ir kaip ji atrodo pasauliniam kontekste. Šios knygos skaitymas yra absoliučiai nenobuodus būdas prisiminti mūsų prezidentų kelią, nes su pirmuoju prezidentu geriausiu atveju dar buvai nuo tėvų politinių pažiūrų priklausoma malalietka ir nelabai gal ten viską supratai.

Nebežinau, ką ir bepridurti. Rekomenduoju.

____________________________

Už knygą dėkoju autoriui, kad parašė, o leidyklai Baltos lankos, kad padovanojo

Kabinetas 339

~ kzL ~ Leave a comment

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „339 kabinetas“

Ėmiausi skaityti be jokių didelių lūkesčių, o ir pagiriamųjų žodžių ant knygos nugarėlės nepuoliau skaityti. Nepuoliau, o jau kai įpuoliau, tai ir prapuoliau. Su džiaugsmu, beje, kad knyga gerai surašyta, puikiai skaitosi ir, mano kolegėms darbe vėl teko apie ją klausytis mano emocingų kalbų.

Įdomiausia, kad skaitant taip įsijauti, lyg skaitytum trilerį. Karts nuo karto vis teko atsikvošėti, kad čia joks trileris, o gyvenimas, o nelinksmiausia, kad ne už jūrų marių, kur palinguojam galvą ir pamirštam, o mūsų panosėj. Tokia suraityta sumanipuliuota, fake news išblurinta post trump’inė nauja realybė.

Man labai patiko du dalykai – pirmiausia buvo įdomu skaityti, kaip žurnalistai dirba tiriamąjį darbą, kokia darbo specifika ir niuansai, visokie slapti informatoriai tikrai primena šnipų žaidimą. O antra, labai patiko, kad autoriai atskleidė savo emocijas – kaip būna sunku, kaip dusina neapibrėžtumas ir nežinomybė, koks nerimas dėl to, ar teisingai viskas surašyta, ar pakankamai surinkta faktų, įrodymų, ar atsijoti pelai nuo grūdų. Kiek reikia drąsos, proto aštrumo tinkamai formuluojant klausimus ir teiginius, ištvermės, kantrybės ir motyvacijos nenuleisti rankų!

Žodžiu, labai rekomenduoju. Tik rezervuokitės laiko, geriausia savaitgalį, nes kitaip gali laukt bemiegė naktis prieš darbą, kaip kad su geru trileriu. Na, o šiaip, žinote – The House of Cards. Jei ne baisoka, tai tikrai nelinksma (nebežinau, kur čia turi būt kartu, o kur atskirai).