Ilgų kojų istorija

ilgu koju

Prisipažinsiu, baltai pavydžiu žmonėms, mokantiems piešti (šios knygos autorius yra ir jos iliustratorius). Kai moki piešt, esi kokiais keliais šviesmečiais arčiau galimybės tapt knygos autoriumi. Nes nupieši, taip kaip nori, taip, kaip įsivaizduoji, ir taip, kaip turi būti. Ar gali būt geriau? Labai gerbiu tokius universalius žmones davinčius. Va, mokėčiau piešt, seniai būčiau sau susikūrus blogo logotipą… O nemoku, metai bėga, logotipo neturiu. Ech…

Virginijus Malčius savo knygoje paliečia kitoniškumo temą – jo knygos veikėjas Anupras turi iš giminės paveldėtas labai ilgas kojas. Atrodo, visi giminėje savo kitoniškumą visokiais būdais sugebėjo paversti privalumais, bet nebūtinai, kas tinka vienam, tinka ir kitam, tad Anuprui kopijuoti giminaičius nesiseka. Štai ir didžiausia Anupro problema – rasti savo kelią ir atpažinti savo privalumus. Ne visada lengva tai padaryti, būna, tenka gan ilgai bandyti, nusvilti, nusivilti ir niekas negarantuoja sėkmės, bet, kaip sakė “Originalai” autorius Adamas Grantas – kuo daugiau bandai, tuo didesnė tikimybė, kad pasiseks.

Ši istorija vaikams taip pat yra ir pamoka tėvams – pamoka, kad tavo vaikas užaugęs nebūtinai turi būti toks pat “geras”, kaip kaimynų Onutė ar Sauliukas. Jis pats turi rinktis savo kelią, galbūt visai kitokį, nei tėvai buvo išsvajoję. Kaip vaikas turi būti drąsus savo kelio paieškose, taip tėvai turi būti drąsūs priimti vaikus tokius, kokie jie yra, ir dar drąsesni prieš “tobulos” aplinkos spaudimą.

Stengiuosi kiekvieną dieną. Ne piešti, o priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Kartais atrodo, kad išmokt piešti būtų lengviau…

Originalai. Kaip nesitaikstantys su taisyklėmis keičia pasaulį

originalai

Kad perskaitę knygą tapsite dideliais originalais, tai nesitikėkite. Stebuklingo recepto knygoje nėra. Bendrai gal ir yra, tik niekas kažkaip nenori juo patikėti. Tas stebuklingas receptas yra – darbas, darbas, darbas. Jei dirbsi, bandysi, suksi galvą, gal pasiseks, o gal ir nepasiseks. Mes visada žinome tik apie sėkmingas istorijas, na, dar apie nesėkmingas sėkmingai prasidėjusių istorijų pabaigas, iš kurių turime kažko pasimokyti, nors iš svetimų klaidų gi niekas nesimoko. Ar ne paradoksas, kad šią knygą parašęs žmogus pats realiai nėra sukūręs jokio bingo dalyko, na, išskyrus suvestinę apie originalias idėjas?

Tenka pabučiuoti labai daug varlių, kol randi princą.

Originalumas – tai drąsa ir pasverta rizika išbandyti kažką naujo, kažką kas nebūtinai pasiteisins, nebūtinai atsipirks. Kiek iš mūsų pasiruošę nusiristi nuo patogios sofos ir po darbo vėl eiti į originalumo paieškas? Kiek varlių pasiruošei pabučiuoti? Tik tie drąsuoliai, pasiruošę į savo idėją sukišti visas savo santaupas ir išnaudoti visą laisvalaikį, nebijantys, kad nieko nesigaus.

O bet tačiau autorius teigia, kad kuo daugiau idėjų sukaupi, tuo didesnė tikimybė pataikyti: “Originalūs kūrėjai sukuria daugybę idėjų, kurios tėra keistos mutacijos, aklagatviai ir visiškos nesėkmės. Bet tokios nesėkmės atsiperka, nes jie sukaupia didelį ypač novatoriškų idėjų telkinį.”

Tai jei mėgsti sėdėti ant sofos ir svajoti apie milijonus iš savo cool idėjos, tai sėkmės. Ypač, jei sėdi ir skaitai knygą (ir tikriausiai svajoji parašyti pačią geriausią – savąją) apie originalumą.

Šiaip labai smagi knyga, man visada patinka apie tas sėkmės istorijas paskaityti ir pasvajoti, kad dar ne vakaras. Arba pagalvoti, kad viskas ok, man labiau patinka ant sofos skaityti, aš nesu pasiruošusi skirti tiek laiko (10,000 valandų) ir neperskaityti tiek knygų bei prisiimti tiek rizikos.

Tačiau viskas gi prasideda nuo mažų žingsnelių – gal knygoje yra ta mintis, kuri padės, sumotyvuos ir paskatins. Čia tikrai yra gerų minčių, kurias galima panaudoti ir paprastam kasdieniame gyvenime ar darbe. Apie tai, kaip pripratinti auditoriją prie novatoriškų idėjų, kaip kalbėtis su potencialiais investuotojais, truputis psichologijos, truputis gyvenimo režisūros. Parašiau ir sugalvojau, kad vis dėlto turiu pakeisti knygos vertinimą goodreads 🙂

Apgailestaudami dėl originalumo pasaulyje stygiaus, kaltiname kūribingumo stoką. Jei žmonėms kiltų daugiau novatoriškų idėjų, visiems būtų geriau. Bet iš tiesų didžiausias kliuvinys originalumui – ne idėjų stygius, o jų atranka.